Vienos populiariausių Lietuvos rašytojų, Vokietijoje gyvenančios J.Herlyn romanas „Citrinmedžių vila“ pasakoja apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą, rašoma „Alma littera“ pranešime.
Jolita įsitikinusi, kad daugelis moterų atsiverčia knygas, nes ilgisi jausmų. „Kai jausmus įsiūbuoja savų aistrų vandenynas, jokios knygos nė motais“, – ji sako ir pasidalina asmenine patirtimi: kai emocijos kliokė fontanu, per metus ji neperskaitė nė vienos knygos.
„Visas mūsų gyvenimas yra meilės meno pamoka“, – sako Jolita ir išduoda, kad naujosios knygos personažę ji kūrė žvelgdama į neseną savo pažįstamą, moterų stovyklų organizatorę, Portugalijoje gyvenančią Jolantą de Queiroz. Knygoje esama gana daug visiškai tikrų faktų iš Jolantos gyvenimo. Pradedant nuo vaikystėje keptų vaflių ir jų pardavinėjimo Palangos moterų pliaže iki savanorystės kartu su dukra našlaičių priegaudoje Indijoje.
Kviečiame skaityti ištrauką:
Pirma dalis
1.
Saulė tingiai ritosi padange švelniai glostydama vynuogienojais apsodintas Toskanos kalvas. Rugsėjo popietės palaimingą ramybę drumstė tik burzgiantis raudonas automobilis. Vinguriuodamas kiparisų eilėmis nužymėtu keliu, iš tolo jis panėšėjo į dvitaškę boružę, mat pro atvirą stogą kyšojo dvi juodaplaukės galvos.
Prie vairo sėdėjo ketvirtą dešimtį baigiantis vyriškis sveikai įdegusia veido oda. Įspūdingą nosį paryškino saulės akiniai stilingais rėmeliais.
Šalimais įsitaisiusios žaliaakės garbanės oda saulės buvo regėjusi kur kas mažiau. Ir jos akių neslėpė akiniai. Geriau būtų slėpę, nes tos gražios akys nerodė jokių gyvybės ženklų. Dingojosi, kad sustingęs veidas greičiau medinė kaukė. Moters abejingumas vyriškį kaip reikiant glumino, juk buvo įpratęs, kad jo klientai žavėtųsi kraštovaizdžiu, klausinėtų, džiūgautų ar nekantrautų, anaiptol netylėtų, lyg vandens į burną prisisėmę. Pasakė moteriai komplimentą, kai ko paklausė, tačiau ji niekaip nereagavo. Galų gale neapsikentęs įjungė radiją ir, perjungęs kelias stotis, apsistojo prie transliuojančios širdį virpinančias itališkas dainas. Gal bent šios moteriai įpūs gyvybės?
Jiems susitikus, viskas vyko kaip visada: pasisveikino, abu prisistatė, sutarė, kad kreipsis vienas į kitą „tu“. O įsėdus į automobilį, staiga kažkas pasikeitė. Ji tarsi sumedėjo. Gal ją pykina? Gal bijo važiuoti automobiliais? Ar nepasitiki vairuotoju? Priežasčių gali būti šimtai. Nejaugi turėtų spėlioti? Negi negali pasakyti pati?
Automobiliui įveikus dar vieną posūkį, moteris kiek atsigavo, apsižvalgė ir dūrė pirštu į gelsvą bokštą, styrantį tolumoje ant kalvos.
– Kas ten?
Išgirdus jos balsą, iš netikėtumo vyrui net širdis suspurdėjo. Lyg kas nors būtų nuo pakeleivės nupūtęs nematomus kerus.
– Mūsų kelionės tikslas, – atsakė Gvidas flirtuojamai, kiek neįprastai nekilnojamojo turto agentui. – Nuostabus kraštovaizdis, tiesa?
Patenkintas, lyg paskutinį dešros gabalą nuo stalo nukniaukęs katinas, jis apdovanojo pakeleivę akinančia šypsena. Buvo įsitikinęs, kad ši pavergia moteris, nesvarbu, ar ji klientė, ar kaimynė, ar restorano padavėja. Juk ir vieną, ir antrą, ir trečią, truputį pasistengus, galima įsiversti į lovą. O jei dėl moters jis nesineria iš kailio, tai jos pačios pasistengia – tokius triukus lovoje išdarinėja, kad tik laikykis, vyruti. Pirmas žvilgsnis dažnai būna apgaulingas. Kartais atrodo, tokia seksuali katytė, tokių gundančių linkių, o lovoje tįso lyg miltų maišas. O štai kokia nors berniokiška akiniuota moksliukė, kurios rankos ir kojos it šakaliukai, tokius akrobatinius numerius suskels, kad apsalęs žado neteksi.
Taip, tikrą moterį atpažinsi tik lovoje. Ir suprasi moterį tik su ja permiegojęs. Jei išvis suprasi. Ir, žinoma, jei norėsi ją suprasti. Kas per velnias ši gerai itališkai kalbanti vokietė, jis dar nesusigaudė. Šiandien ją pamatė pirmą kartą. Nebuvo jo klientė, jis tik pavadavo susirgusią kolegę, kuri apie Johaną fon Bars pasakė nedaug: „Pati nežino, ko nori, bet atkakliai ieško.“ Aišku tiek, kad ištekėjusi.
Ant rankos vestuvinis žiedas. Ir ne vargdienė, balta lininė palaidinukė ir kelnės atrodo paprastutės, tačiau jis apie kainas puikiai nusimano. Paprastučiai nereiškia prastučiai. Ne veltui sesuo mados versle sukasi, išmokė jį atskirti dizainerių drabužius nuo skarmalėlių iš turgaus. Kartais šitai labai praverčia, ypač vertinant kliento piniginės storį. Jei ši moteris ne turtuolė, jos vyras tikrai pinigų prilaiko. Ne jauniklė, bet skaniai sunokusi. O dar tas degtuko galvutės dydžio apgamėlis virš kairio antakio! Visai neprieštarautų ją pagniaužyti, tačiau daug svarbiau jai įsiūlyti tą prakeiktą namą. Niekaip jo nepavyksta parduoti. Agentūros interneto svetainėje jau trečius metus kabo (kartais trumpam išnyksta) vienas ir tas pats skelbimas: „Parduodama sena vila, turinti savo istoriją nepakartojamo grožio Toskanos gamtovaizdyje.“ Nepaminėta, kad ten buvęs vienuolynas. Toks užrašas dažną tik atbaidytų.
Italų vila nelabai domina. Nebent norėtų ūkininkauti. Vyną raugti ar alyvuogių aliejų spausti. Bet kas šiais laikais ūkio darbų nori? Vienetai! O ir tiems, supratus, kad teks nugarą nuo ryto iki vakaro lenkti, melstis, kad pavasarį šalnos žalos nepridarytų, skaičiuoti mokesčius, sumuoti išlaidas, ieškoti patikimų pardavėjų, greitai visi norai išgaruoja ir numarina svajones, dar nespėjus šioms įsikeroti. Senienomis italų nebepriviliosi, pilna šalis griuvenų. Kiek miestelių už eurą tokias siūlo, imk ir gyvenk, tik mažai kas susigundo. O ši vieta nuošaloka. Žinoma, kas vieniems kliūtis, kitiems pranašumas. Tam, kas pavargo nuo miesto šurmulio, būtų pats tas, o jis iš nuobodžio numirtų.
Gamta, aišku, čia graži. Bet kai akis apsipranta, ji tampa kasdieniu fonu, o ne išskirtiniu nuolat žvilgsnį kerinčiu paveikslu. Juk neaikčiosi nuo ryto iki vakaro. Kad ir pačioje gražiausioje pasaulio vietoje gyventum. Tokia jau žmogaus prigimtis. Prie gero greitai priprantama. Ir tas „geras“ nebevertinamas. Ta pati vandens stiklinė ištroškusiam ir ką tik vandens atsigėrusiam žmogui visai kitą vertę turi. Tačiau jis, kaip geras pardavėjas, turi suokti: „Na, pažiūrėkite, kaip čia gražu. Kaip žalia! Koks oras! Kokios kalvos!“ Entuziazmas užkrečiamas, tuo jis įsitikino, ir dažnai motyvuoja. Pirkėją reikia nustebinti, apžavėti, prisijaukinti ir pavergti. Tada jis pirks.
Kaip padaryti įspūdį šiai moteriai? Jiems susitikus paminėjo, kad iš profesijos ji žurnalistė. Vadinasi, jai viskas turėtų būti įdomu. Keista, kad nieko neklausinėja. Ką gi, pats imsis iniciatyvos, kol vėl koks stuporas jos neištiko.
– Ar žinai, kodėl Toskanos keliai apsodinti kiparisais? – paslaptinga gaida paklausė ir nelaukdamas atsakymo pats paaiškino: – Kad primintų žuvusiuosius pasauliniuose karuose...
– O ar žinai, kodėl kiparisai siejami su mirtimi? – lyg iššūkį ji irgi pateikė klausimą.
Tai, kad buvo pertrauktas, o ir jos tonas Gvidui nepatiko, bet geriau jau intelektualės arogancija nei apatija ir nejauki tyla.
– Gal todėl, kad panašūs į žvakes?
– Gal ir panašūs... Dar senovės graikai šį medį siejo su gedulu. Ar girdėjai apie jaunuolį Kiparisą, kuris norėjo virsti medžiu, sielvartaudamas dėl netyčia užmušto elnio? – Gvidui pakračius galvą, ji kalbėjo toliau: – Tai senovės graikų mitas. Beje, kapinėse dekoratyvūs kiparisai būdavo sodinami ir norint nustelbti pūvančių lavonų dvoką.
Jis suraukė nosį. Tikėjosi romantiško pokalbio, o ne siaubo pasakų apie lavonus.
– Susidomėjau kiparisais lankydamasi Irane, – kiek šiltesniu tonu paaiškino moteris, tarsi atsiprašydama už keistą savo nuotaiką. – Graikų mitologijoje kiparisas yra gedėjimo ženklas, o štai persų kultūroje šis medis – amžino gyvenimo ir laisvės simbolis. Net Persepolio sienas puošia jų atvaizdai. Dailininkai, tapydami rojų, neįsivaizduoja jo be kiparisų, moterys jų atvaizdus įaudžia į kilimus. Poetai mylimąsias ir jų stotą savo eilėse lygina su kiparisais...
Ne, su šia moterimi žiniomis nepasigalynėsi. Kalba lyg iš rašto ar televizoriaus ekrano. Tegu sau šneka, ką tik nori, tik netyli kaip amą praradusi. Nebūtų pamanęs, kad kada nors norės moteriai ne burną užsiūti, o priversti plepėti. Tiesą sakant, jei taip nori, ji gali ir tylėti. Svarbu, kad tuo namu susigundytų ir jį nupirktų. Jau ne vienas klientas užsienietis čia lankėsi, buvo pasišovęs pirkti, kūrė įspūdingus renovacijos planus, bet vis kažkas nesusiklostydavo.
Lyg vila būtų užkerėta ir nieko į savo teritoriją nenorėtų įsileisti. Kad ir pastarąjį kartą. Vienas amerikietis ne tik alpėjo pasakodamas, kaip alyvuogių aliejų čia spaus, dargi užstatą pervedė. Viskas buvo sutarta iki menkiausių smulkmenų, pirkimo sutartys parengtos. Reikėjo tik atvykti, dokumentus pasirašyti, raktus pasiimti ir griebtis didžių savo projektų. Nespėjo. Lėktuve jį ištiko širdies smūgis.
O ta rusų porelė? Atskrido į Pizą, išsinuomojo automobilį ir nusprendė, kad spės iki suplanuoto susitikimo apžiūrėti garsųjį miesto bokštą. Jį apžiūrėjo, bet per tą laiką kažkas išdaužė automobilio langą ir pavogė visus iki vieno jų daiktus. Liko tik su piniginėmis ir mobiliaisiais. Patys kalti, patingėjo automobilį saugomoje aikštelėje pastatyti. Ir suprantama, kad po tokio įvykio jiems ne vilų apžiūra rūpėjo.
Prieš tai vilą buvo nusižiūrėjusi britų pora. Viskas jiems tiko ir patiko, bet pirma norėjo tris naktis joje permiegoti, kad išbandytų. Agentūros darbuotojams kraipant galvą, pasiūlė sumokėti už tokią nakvynę. Tegu sau miega, pinigai juk į kišenę. Porelė atsitempė pripučiamus čiužinius ir miegmaišius. Dvi naktis išmiegojo, o trečiai neliko. Nuo naktinių košmarų moteriai prasidėjo migrena, o vyrą ištiko epilepsijos priepuolis. Tik apie tai šiai sinjorai jis nepasakos. Kaip ir apie kitus beveik įvykusius ir neįvykusius sandorius. Kam ją gąsdinti.
2.
Johanos nuotaika buvo prasta. Labai prasta, tiesiog nepakenčiama. Minčių voratinkliai taip buvo ją apraizgę, kad per juos pasaulis atrodė pilkas. Net tapybiškas Toskanos kraštovaizdis negelbėjo. Klampojo po niūrias mintis ir nekreipė nė mažiausio dėmesio nei kur važiuoja, nei ką plepa tas pasipūtęs, iki ausų save įsimylėjęs agentūros atstovas. Tik tolumoje švystelėjęs bokštas nuo akių nutraukė miglą. Gal pagaliau čia bus vieta, kurios jie taip ieško? Arba atvirkščiai. Galutinai įsitikins, kad visai be reikalo su Robertu užsigeidė įsigyti namus Italijoje.
Sumanymas buvo puikus: Johana grįš į protėvių žemę, iš kur kilęs jos senelis, o Robertas įgyvendins prieš kelerius metus mirusios mamos norą – persikelti į šiltuosius kraštus. Susirgusi demencija ir neprisimindama, kas vyko prieš penkias minutes, senutė mintimis vis sugrįždavo į vaikystės namus, į tą šalčiausią Hamburgo žiemą iškart po karo, kai spaudė minus trisdešimties šaltukas ir nebuvo kuo kūrenti krosnies, o ji miegodavo įsispraudusi tarp tėčio ir mamos. Šioji į lovą guldavo ne tik su vilnonėmis kojinėmis, pirštinėmis ir kepure, ant nosies ir nertą kiaušinio pavidalo kepuraitę užsidėdavo. Senatvėje Roberto mama vis šalo, stingo ne tik iš išorės – ir iš vidaus, nuolat minėdama tą pokario žiemą. Įsikibusi į ranką jos aplankyti atvykusiam sūnui vis kartodavo: „Kelkis gyventi kur nors šilčiau! Aš nespėjau, o tu kelkis!“ Sūnus išsisukinėdavo, tvirtindavo, kad jam ir Hamburge gerai, bet mama neatstodavo, kol galų gale jis pažadėjo. Išpešusi pažadą senutė aprimo ir jau kitą dieną tyliai iškeliavo į kitą pasaulį, testamentu sūnui palikusi apvalią sumą jos svajonei įgyvendinti.
Johanai ir Robertui, dviem kūrybingoms asmenybėms, atrodė, kad namai naujoje šalyje dar labiau juos suartins, kad Italija jiems taps ne tik nauju įkvėpimo šaltiniu, bet ir puikia vieta planuoti didesnę šeimą. Vaikai jiems buvo ne natūralus meilės įprasminimo simbolis ar giminės pratęsimo būtinybė, o dar vienas projektas, kuriam (visai kaip kitiems užmojams, pavyzdžiui, kino filmo kūrimui) reikia ir tinkamo pasirengimo, ir kruopštaus planavimo, ir finansų. Tačiau pirmiausia reikėjo išsirinkti vietą, kuri taptų giminės lizdu.
Abu užsidegę ėmė planuoti keliones į Italiją. Johana internete naršė ieškodama patikimų nekilnojamojo turto agentūrų, susirašinėjo su jų atstovais, kalbėjo telefonu ir dėliojo maršrutus. Robertas užsirašė į italų kalbos kursus. Johana, kuri nuo vaikystės itališkai kalbėjo su seneliu, vertė vyrą kasdien išmokti bent po dešimt naujų žodžių ir prieš miegą ar atsibudus rytą juos pakartoti. Kai po poros savaičių Roberto atmintis sustreikavo, naujų žodžių buvo sumažinta iki penkių, o dar po dviejų savaičių iki trijų. Tačiau net ir sulėtėjus mokymosi tempui, Robertas darė ryškią pažangą. Per pirmą jų kelionę be vargo užsisakydavo norimų patiekalų ir vyno, paprašydavo sąskaitos, o per antrąją jau gebėdavo paklausti, kada tas ar anas namas pastatytas ir kiek jame vonios kambarių.
Iš kelionių grįždavo patobulinę kalbos įgūdžius, bet daugiau nieko nepešę. Namo paieškos tapo ne nauju nuotykiu, o nuolatinių ginčų objektu. Kiek dienų jie trankėsi po šią šalį, kiek namų apžiūrėjo! Ir visiškų griuvenų, ir itin prabangių vilų. Tačiau nė viena Johanai netiko. Milijonus kainuojančių namų, iš kurių matyti jūra, jie neįpirktų, o kituose vis tos pačios bėdos: viduje tamsu, langai maži, vidaus planas kvailas, drėgmė visus kampus pelėsiais apėjusi, remontas nedarytas šimtą metų. Arba vieta nei šis, nei tas: šalia greitkelis, geležinkelis ar elektros linijų virtinė. Tik paveiksliukuose ir nuotraukose viskas gražu. Na, dar vaizduotėje. O tikrovėje...
Po trijų varginančių kelionių, per kurias automobiliu išmaišė šalį nuo šiaurės iki pietų, apsisprendė tik dėl regiono. Šiuo klausimu nebuvo labai originalūs. Toskana kaip magnetas traukė visus, ypač mačiusius filmą „Po Toskanos saule“. Robertui, Leonardo da Vinčio talento gerbėjui, glostė širdį, kad galės gyventi netoli šio genijaus gimtinės ir kad Florencija šalia. Ją pamilo, kai čia porą mėnesių praleido kūrybinėje vasaros stovykloje, surengtoje Niujorko kino akademijos. Yra vietų, kurių vien pavadinimas kutena paširdžius ir užburia, lyg jame tilptų visos čia išspinduliuotos prieš tai gyvenusių ir apsilankiusių žmonių laimės akimirkos. Tarkim, Paryžius ar Maldyvai. Ir visai nesvarbu, kad pirmasis skęsta šiukšlėse, o Maldyvų salyne gali numirti iš nuobodulio. Tačiau žodžio magija veikia. Taip ir Toskana.
Rinkdamasis naujus namus Robertas nebuvo toks išrankus kaip Johana. Juokavo: „Kad tik citrinmedį kieme galėčiau pasisodinti.“ Paieškos jam gerokai įgriso, jo užsidegimas nuslūgo ir važinėjimas iš vieno nekilnojamojo turto objekto į kitą jam tapo nebe pramoga, o kančia. Šį kartą, žinodamas, kas jų laukia, net į lėktuvą sėsti nebenorėjo. Vis dėlto po trijų dienų ekskursijų po parduodamus objektus, kurie žmonai vis kažkuo neįtiko, nebeištvėrė: „Tu nori, tu ir ieškok. O man gana. Kai išsirinksi – paskambink.“ Pasakė, susimetė daiktus į lagaminą ir išvažiavo. O Johana liko. Viltys pamažu blėso, bet užsispyrusi ji neketino pasiduoti.
Robertui išvykus, Johana visą savaitę važinėjo iš vieno nekilnojamojo objekto į kitą, kol šiandien rytą apsisprendė. Dar apžiūrės senąją vilą, kurią taip siūlė jos agentė, ir dės tašką. Tik netikėtai agentė susirgo ir dabar Johanai teko atsiduoti be saiko prisikvepinusiam moters kolegai. Šis, atrodo, ne namą jai nori parduoti, o į lovą įsitraukti. Nors ko ji čia prie jo kabinėjasi? Gal jis viso labo stengiasi būti malonus, o pabaisa jį verčia bloga pačios nuotaika. Taip nesąžininga. Turi būti mandagi ir maloni.
<...>
