Apie tai, psichoterapiją ir asmenines vaikystės patirtis gydytojas pasakojo Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“.
Aurimas Mikalauskas: Žmogus išgyveno patyčias, atėjo galbūt vyresnis už tave, kažką pasakė, galbūt pastūmė, gal sumušė. Kas vyksta tuo momentu?
Dr. Julius Neverauskas: Iš abiejų pusių yra žmonės, kurie turi pažeistą arba neužaugintą savivertę. Kai mes kalbame apie savivertę, tai yra aiškus žinojimas ir aiškus jautimasis, įkūnytas žinojimas, kad aš esu pasaulinis prekių ženklas, vienintelis egzempliorius žemėje, visatoje, per visą visatos istoriją niekada tokio žmogaus nebuvo, nėra ir niekada nebus, nes aš vienintelis ir dėl to esu besąlygiškai vertingas.
Jei mūsų vertės jausmą suriša su kažkokiais mūsų veiksmais, tai mes tada turime neužaugintą savivertę, nes ją reikia nuolat įrodinėti.
Dėl to man nereikia kažkaip savo vertės įrodinėti, nes aš jau gimiau dėl to, kad esu vertingas. Jei žiūrėti iš dvasingumo lygio, jei jau taip atsitiko, kad tėčio ir mamos ląstelė susijungė, įvyko stebuklas. Man gamta tarsi pati savaime leido vystytis ir lygtais man suteikė vertę.
Jeigu mes vaikystėje šios žinutės negauname ir mūsų tėčiai, mamos, šeimos nariai lyginasi su kitais, būtinai reikia turėti BMW tam, kad būtum vertingas, butą, sodą ar dar kažką, čia gali būti labai daug visokių kriterijų. Jei mūsų vertės jausmą suriša su kažkokiais mūsų veiksmais, ypatumais, rezultatais, tai mes tada turime neužaugintą savivertę, nes mums ją reikia nuolat patvirtinti, įrodinėti.
Taip pat yra ir su pažeista saviverte, kai mūsų tėčiai, mamos ar kiti mums labai svarbūs asmenys mus menkino, niekino ir skriaudė. Pavyzdžiui, pas mane buvo keletas pacienčių, kurios kaip viena pasakojo istoriją apie pradinę mokyklą.
Jos buvo pilnesnės, stambesnio kūno sudėjimo ir atėjo baleto ar šokių mokytoja, kuri kvietė vaikus į būrelį. Jos į jį užsirašė ir grįžo pas mamą, sako aš noriu eiti į būrelį, mane priėmė ir pan. Mamos išrengė šias mergaites ir sakė, tu pažiūrėk į save, kiaule, koks tavo kūnas, ar tu balerina ir kt.
Po to visas gyvenimas – valgymo sutrikimai, asmenybiniai ypatumai ir kt. Tai yra pažeista savivertė, kai tave lygina su seserimi, broliu, tu esi prastesnis arba tu esi geresnis, čia irgi blogas dalykas. Būtent šie žmonės, jei mes grįžtame prie patyčių, iš abiejų pusių yra tokie patys žmonės su pažeista arba neužauginta saviverte.
Ir tai, kad iš manęs tyčiojasi, yra įrodymas, kad aš esu mažiau vertingas.
Tik vieni, kurie tyčiojasi, hiper kompensuoja, jie stengiasi padaryti, kad kitas žmogus jaustųsi prasčiau ir tada jiems tam kartui pasidaro geriau. Laikinai pajaučia, kad yra vertingas, nes jis nuskriaudė kitą žmogų. O kitas žmogus, iš kurio tyčiojasi, jis pasiduoda šiai savivertei ir priima, kad aš toks ir esu. Iš manęs tyčiojasi, aš tam nesipriešinsiu ir toks aš esu. Ir tai, kad iš manęs tyčiojasi, yra įrodymas, kad aš esu mažiau vertingas.
Jei žmogus neturi pažeistos savivertės ir iš jo bando tyčiotis, jis kovos iki galo, pasipriešins šitam. Jei žmogus nesipriešina, atsiklaupia ir nulenkia galvą, perkeltine prasme, jis pripažįsta, kad yra mažiau vertingas už tą, kuris tyčiojasi. Nors iš tikrųjų, jie abu turi pažeistą arba neužaugintą savivertę.
A. M.: Bandau viską įsivaizduoti per kognityvinės elgesio terapijos metodiką. Faktas jau įvyko, vienas su pažeista saviverte pasityčiojo iš kito su pažeista saviverte. Kaip užkirsti kelią tolesniam jos mažėjimui?
Dr. J. N.: Su šituo dirba jau ne klasikinė kognityvinė elgesio terapija, bet būtent schemų terapija. Ji sako, kad mes turime schemas, tai yra būsenos, kurias mes užfiksavome savo smegenyse ir kurios mums grįžta kaip algoritmai, mintys, emocijos, kūno pojūčiai ir impulsai veikti, kai mes susiduriame su iššūkiais.
Tos būsenos mums sukelia elgesį, o elgesys jau yra režimas. Jis gali būti, pavyzdžiui, pasiduoti schemai, tarkim gėdos. Jei iš manęs tyčiojosi, aš jaučiau gėdą, menkumą, pažeidžiamumą ir man aktyvavosi gėdos schema. Ir tada gali būti, kad aš ją hiper kompensuosiu ir eisiu tyčiotis iš kitų, arba aš jai pasiduosiu ir vaikščiosiu nuleidęs galvą, kad manęs tik niekas nepaliestų.
Mes matome, kad yra žmonių, kurie turi vadinamą aukos sindromą. Iš jų visų tyčiojasi ir suaugus, nes jie patys pritraukia, jie pasiduoda šiai schemai. Arba aš galiu eiti į vengimo režimą, vengsiu visų situacijų, kur tai gali įvykti, nes tai labai baisu. Būtent šios patirtys sukelia mums būsenas, vadinamas schemomis ir nuo to, kaip mes reaguojame, klostosi mūsų gyvenimas.
Mes jam iš naujo užrašome tas patirtis, kokios jos turėtų būti.
Kas yra svarbu, kad reakcijos mums duoda laikiną palengvėjimą ir užtvirtina tokį mūsų elgesį. Taip gaunasi, kad mes turime polinkį jį kartoti dar ir dar kartą, kol tai tampa mūsų automatizmu. Jeigu mes norime kažką keisti, mes turime labai aiškiai įsisąmoninti, ką mes norime keisti, kaip keisti ir kartais užtenka klasikinio keitimo.
Prirašyta daugybė saviugdos knygų, jos veikia tik tiems žmonėms, kurių schemos dar nėra tiek žalojančios. Bet tiems, kurių schemos labai žalojančios, mes tam tikra prasme turime perrašyti vaikystę ir mes tą su komanda darome. Tai vadinamosios Kūno ir schemų terapijos patyriminės grupės. Per dvi dienas mes suformuojame idealias vaikystės patirtis.
Žmogus, jau būdamas suaugęs, pabūna ir kūdikis, ir vaisius, taip pat mokykloje ir kt. Mes jam iš naujo užrašome tas patirtis, kokios jos turėtų būti. Žmogus jau būna girdėjęs kitokius žodžius, yra girdėjęs šimtą dvidešimt meilės žodžių, sakau kaip sąlyginį skaičių, pajautęs apkabinimus, visi tave priima, visi myli, visiems esi vertingas. Ir tada žmogus, nors jau ir suaugęs, tai būna gavęs.
Tai yra labai didelis skirtumas. Kai kuriems žmonėms šiose praktikose būna labai didelis stresas, nes jie pirmą kartą išgirsta žodžius, veiksmus ir meilės išraiškas, kurių niekada nėra gavę. Yra žmonių, kuriems net sunku išbūti, jiems tai tiek svetima, netiki, kad žmonės gali būti tokie mylintys ir geri.
A. M.: Kaip, remiantis jūsų ilgamete patirtimi ir žiniomis, įgyti patirtis, kurių nepatyrėme anksčiau?
Dr. J. N.: Mokykloje buvau dviem metais jaunesnis už kitus, mane menkino, sakydavo, kad esu mažvaikis, plius dar mikčiojau, todėl tekdavo ieškoti formų, kaip įrodyti savo vertę. Aš taip ją suvokiau, kaip mane vertino kiti. Šiuo metu aš jau mokau psichoterapeutus ir kitus žmones, kad jų vertė yra vidinė ir nėra svarbu, kaip tave vertina kiti. Labai svarbu kaip tu jautiesi, nes iš esmės mes visi taip pat esame vertingi, o kai nebūsime, žemė, gamta ar dar kas nors mus pašalins.
Jei žmogus jaučiasi vertingas, jam šiandien pasiseks ar ne, jausmas nuo to nepasikeis.
Man teko įrodinėti visokiais veiksmais, geru mokymusi, savo pasiekimais ir kt. Čia buvo narcisizmo dalis ir tas kėlė įtampą. Tu jauti nerimą, jei tau nepasiseks, tu tapsi mažiau vertingas. Tačiau jei žmogus jaučiasi vertingas, jam šiandien pasiseks ar ne, jausmas nuo to nepasikeis.
Praėjo daug metų, kol aš tą suvokiau. Pradžioje suvokiau, vėliau priėmiau, o tada pradėjau tuo vadovautis. Tai čia praeina labai daug laiko, bet šiuo metu mes, psichoterapeutai, tai daug greičiau darome, dešimt, dvidešimt kartų, nei teko man. Taip yra todėl, nes mes žinome, kas tai yra, žinome būdus ir mechanizmus, kaip su tuo tvarkytis. Kaip sukurti naujas patirtis žmogui, mes tikslingai pertvarkome jo gyvenimo patirtis.
Duosiu pavyzdį, kuo skiriasi šiuolaikinė psichoterapija nuo buvusios. Pas pacientą buvo labai didelis vidinis gėdos jausmas. Aš su daug savo klientų esu daręs, ypatingai anksčiau, tą patirtį sutvarkyti, kad pajaustum, jog esi vertingas, parduotuvėje. Mes einame į didelį prekybos centrą ir perkame vieną pakelį gumos. Išeiname ir vėl grįžtame į tą pačią kasą ir vėl perkame po vieną pakelį gumos.
Mano klientas jaučia labai didelę gėdą, vienas kasininkas viską daro abejingai, kitas pradeda šaipytis, kitas pyksta, bet mes darome teisėtą veiksmą, mes esame vertingi pirkėjai. Kai tas jausmas po n kartų mažėja, mes vėl nusiperkame pakelį gumos ir sakome, kad atsiprašome, norime pakeisti į kitą. Tada vėl grįžtame, apsauga žiūri į mus, bet mes nieko blogo nedarome. Kai ši gėda mažėja, mes įsigyjame vėl ir sakome, kad apsigalvojome, norime grąžinti. Tada pacientas, įsivaizduokite, praėjus trisdešimt metų, tik dabar patyrė, kad yra vertingas.
A. M.: O kas formavo jūsų pasaulio matymą, suvokimą vaikystėje?
Dr. J. N.: Tėvai išvežė mane į kaimą, pas močiutę ir senelį, o mama atvažiuodavo tik šeštadienį ir sekmadienį. Ir aš labai laukdavau, man vis dėl to būdavo trauma. Su mano močiute ir seneliu viskas buvo gerai, jie mane žiūrėjo, ir tvarka buvo, palaikydavo ir kt.
Kaimas iš esmės visai geras dalykas mažiems vaikams. Aš gavau tą ryšį su gamta tokį stiprų, tai man išėjo į naudą. Tačiau santykio su mama ir tėčiu truputį trūko. Iš kitos pusės, mano tėtis buvo labai reikalaujantis. Abu jie buvo besistengiantys žmonės, bet mano tėtis labai reikalavo, manimi pasitikėjo, lūkesčiai labai aukšti, o auklėjimo procese buvo naudojamos bausmės. Jos buvo ir fizinės, ir tų fizinių bausmių, ir apskritai bausmių bei baimės, buvo per daug mano galva. Ir tie metai kaime galbūt buvo truputį atsitraukimas nuo tėčio, nes jis atvažiuodavo rečiau.
Jei kas nors buvo ne taip, kaip reikėjo, kad būtų, tada gaudavau.
Aš šiuos metus augau palankesnėje terpėje, kurioje buvo mažiau grėsmės, nes mano tėtis buvo gana grėsmingas žmogus. Mane mylėjo, aiškiai jaučiau, kad esu mylimas, bet ta meilė realizavosi per labai aukštus reikalavimus ir dar su grėsme. Aš nuolat bijodavau.
Pamenu tą jausmą, kai laukiu vakaro su baime, kada grįš tėtis, jis grįžta ir aš tuojau atsiskaitau jam. Jei kas nors buvo ne taip, kaip reikėjo, kad būtų, tada gaudavau. Kartais mane net mušdavo, o mama buvo priešinga. Labai mylinti, labai priklausoma nuo tėčio ir, kaip suprantu, jai buvo sunku gyventi, nes ir tėčiui reikėdavo įtikti, ir mus reikėdavo mylėti bei apsaugoti. Ji šį krūvį nešė, sakyčiau, didvyriškai.
A. M.: Kokią įtaką jūsų gyvenimui padarė fizinės bausmės?
Dr. J. N.: Įtaka tokia, kad aš siūlau šito nedaryti. Aš atsilaikiau, manęs, sakyčiau, tai nesužlugdė. Man traumos neliko iš to laiko, kad mane mušdavo. Ir aš nejaučiau pykčio, kaip tik tėtį slaugiau, gyvenimo eigoje tarsi aš jo lūkesčius įgyvendinau ir mes gražų santykį turėjome. Tarsi viską, kas jam buvo vertinga, aš įvykdžiau. Išsilavinimas, pasiekimai, uždarbis, garbė kažkokia.
Aš viską gavau, ko jis man linkėjo. Ir jis mane pradėjo savotiškai priimti ir gerbti, pripažino, kad aš iš tikrųjų esu vertingas, kai man buvo gal trisdešimt metų. Mes tuo laiku visai šauniuose santykiuose buvome. Tai, sakau, visai gerai.
A. M.: Kas jums apskritai yra psichoterapija, kokią vietą ji užima jūsų gyvenime?
Dr. J. N.: Man tai yra ir mano profesija, ir įrankis. Taip pat ir labai didelė pagalba, nes aš pats nuėjau didelį kelią asmeniškai iki to, kas šiuo metu vyksta. Nuo jautraus berniuko, kuris buvo dviem metais jaunesnis už kitus ir taip vienuolika metų vidurinėje. O tai reiškia, jei esi jaunesnis, tai tave kiti laiko silpnesniu, tau reikia nuolat įrodinėti, kad esi vertingas. Ir ta nuolatinė kova, trukusi vienuolika metų, ji padarė įtaką man.
Man sekėsi įrodinėti ir dėl to išsivystė asmenybės ypatumai, pavyzdžiui, narcisistinės asmenybės ypatumai, kai žmogus nori būti pranašesnis už kitus ir įrodyti tai, kad jaustųsi vertingas. Aš buvau įdėtas į tas sąlygas, kuriuose negalėjau kitaip augti. Ir po to psichoterapija man leido integruoti visą savo patirtį, visas savo žinias į mano asmenybę, galima sakyti, harmonizuoti ir tai labai padėjo man asmeniškai gyvenime. Kai pradėjau su ja dirbti, Lietuvoje psichoterapija buvo labai silpna. Buvo viena psichoterapeutų mokykla ir patys specialistai dirbo labai keistai.
Šiuolaikinė psichoterapija gali būti ženkliai efektyvesnė. Mano pastangos yra tam, kad dešimt kartų pagreitintume procesą. Man asmeniškai tai yra priemonė pačiam augti ir harmonizuoti asmenybę, taip patiriant didesnį pilnatvės, laimės, ryšio su kitais, savimi ir savo gyvenimu jausmą.
Tai ir profesija, kai šiuo metu mano pagrindinis darbas yra ruošti specialistus, gydytojus ir psichologus, kurie po diplominių studijų tampa psichoterapeutais. Tai yra pati geriausia profesija pasaulyje, aš tą sakau ir su šypsena ir be jos, dėl to kad tu dirbi, padedi žmonėms, padedi ir sau. Tu padėdamas žmonėms visada padedi sau. Visada absoliučiai.
Daugiau apie Juliaus požiūrį į psichoterapiją, vertybinius konfliktus, pasitikėjimą savimi, konkrečius patarimus, kaip atsinaujinti, kada keisti profesiją, išgirsite laidoje „Pradėk iš naujo“ čia. O jei norite sužinoti, kaip atrasti tai, kas patinka konkrečiai tau, kada pradėti iš naujo, kaip atrodo tikslų siekimo struktūra — spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
