– Kokie įsitikinimai mums trukdo sukurti gerus tarpusavio santykius?
– Labai skirtingi. L.Tolstojaus romano „Ana Karenina“ pirmas sakinys skamba taip: “Visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip.” Ir tai yra tiesa.
Lietuvos statistika rodo, kad skiriasi 60 procentų susituokusių porų, taigi jie visi įsitikinę, kad gyvena nelaimingai. O labai nemaža dalis tų, kurie dar neišsiskyrė, gyvena tik dėl to, kad jau turi vaikų, bet jie irgi gyvena nelaimingai. Ir kas liūdniausia, jie turbūt net neįsivaizduoja, kad su tuo galima kažką padaryti, kad šitai galima pakeisti. Kad yra atskira didžiulė sritis, kuri vadinasi „šeimos terapija“, kur šitie dalykai sprendžiami kartu su psichoterapeutu. Ir jie gyvena taip ir toliau, ir augina tuos vaikus, kurie ateina paskui į savo būsimą ryšį, santykį ir galimą šeimą su viskuo tuo, ką atsinešė iš savo namų.
Santuokoje pirmieji 25-eri metai būna sunkūs, o paskui jau būna lengviau. Ir jeigu žmogus neišgyvena tų 25-erių, jis nesulaukia, kol bus lengviau.
Nėra klasifikacijos, kuri išrūšiuotų problemas šeimose. Jos yra labai skirtingos. Aišku yra viena, kad pagrindinis dalykas, kuris veda prie bėdos, yra kova. Kova už tikras ir įsivaizduotas vertybes, už įtaką ir jėgą, už pinigus, už savo laisvę, už laiką. Ir tai rodo vienintelį dalyką – mūsų žmonės, eidami į santykį, o paskui į santuoką, nesuvokia, kad jų gyvenimas keisis iš esmės. Ne šiaip truputėlį pasikeis, o pasikeis iš esmės. Ir šita esmė labai gražiai yra apibūdinta lietuviškoje patarlėje, kad „Santuokoje pirmieji 25-eri metai būna sunkūs, o paskui jau būna lengviau“. Ir jeigu žmogus neišgyvena tų 25-erių, jis nesulaukia, kol bus lengviau. Jis pradeda kitus 25-erius, paskui dar kitus 25-erius… Ir galiausiai numiršta, taip ir nesulaukęs, kol bus lengviau.
Santuoka yra darbas, kuris prasideda kiekvieną rytą. Kiekvieną rytą atsikėlus reikia sau sakyti, kad mes vėl kursime savo šeimą. Ir iš tikrųjų mūsų žmonės šitam nėra auklėjami ir ugdomi. Nes šitokio nuoseklumo – 25-erius kas rytą statyti savo šeimą – niekas nemokė. Niekas neaiškino. Ir iš tiesų vaikai, kurie užauga tokiose šeimose tokiomis aplinkybėmis, taip pat neįgyja šito sugebėjimo. Jie net negirdėję šitokios frazės. Ir todėl viskas pasidaro labai paprasta: jeigu man tinka tai, ką aš turiu, tai gerai, netinka – viso gero, atsiras kitas. Ir žmonės pasidarė pakeičiami kaip vienkartiniai puodeliai nuo kavos. Bet reikia pagalvoti – ar mes iš tikrųjų esame vienkartiniai, ar mes esame išskirtiniai ir nepakartojami. Unikalūs ir tiktai tokie mes galbūt esame įdomūs kažkam kitam.
– Bėda turbūt yra ta, kad mes ne patys norime keistis, bet norime pakeisti kitą?
– Kalbėdamas apie santykius, aš visą laiką kartoju vieną paprastą tiesą. Visi mes turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti – tai patį save. Ir visada bandymas pakeisti kitą galiausiai baigsis vienokia ar kitokia nesėkme. Arba ta lenkiama skiedra galų gale atsities, arba net nesiduos sulenkiama. Nes juk mūsų vyrai – tai mūrai ąžuolai, jų negalima lenkti, kitas dalykas, kad kai papučia stiprus vėjas, tai jie ima ir nulūžta. Ir dėl to Lietuvoje vyrų amžius daugiau nei 10 metų trumpesnis už moterų. Čia tiesiog statistika, apie kurią vyrams reikėtų pagalvoti ir galbūt paskaičiuoti, kad kartais visai verta pasilenkti, nes tada galėsi atsitiesti nesulūžęs.
Visi mes turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti – tai patį save.
Bet aš kalbu apie tai, kad šitas absoliučios klaidingos iliuzijos turėjimas, kad galima pakeisti kitą, kenkia visiems, ir mums patiems pirmiausia. Mes galime pakeisti tik pačius save. Jeigu nenorime keisti, tada suvokime, kad už tai teks mokėti labai brangiai. Už tai teks mokėti didelėm bėdom santykiuose, konfliktais su savo artimaisiais ir tolimaisiais, su viršininkais ir pavaldiniais – daugybėje santykių sferų, jeigu aš nesuprasiu, kad pakeisti galiu tik save patį.
– Ar tiesa, kad vieni žmonės yra lengviau suderinami, kiti sunkiau?
– Jeigu žmogus šitą filosofiją, kad jis gali pakeisti tik pats save, jau kažkur girdėjo, su savim nešiojosi, jau bandė ir taikė, ir sutinka kitą tokį patį, tai jiems tikrai bus lengviau gyventi. Nes jie visų pirma žiūri į save, ką aš galiu pakeisti savyje, kad mums būtų geriau. Ir dar vienas dalykas, kuris yra labai svarbus, kai eini į bet kokį santykį – tai suvokimas, kad „mes“ yra daugiau negu „aš“ ir „tu“. Kad „mes“ yra aukštesnio lygio sistema negu vienas žmogus. Kad „mes“ esam „aš, tu ir santykiai tarp mūsų“. Ir arba mes šitą sistemą vertinam ir saugom, suvokiam, kad iš jos gali išaugti tikrai gerokai daugiau, negu iš manęs vieno arba iš jo vieno, arba šito nesuvokiam ir tada šitos sistemos aš nei vertinu, nei saugau, nei dedu pastangas, kad ją išlaikyčiau, nei bandau ją pataisyti, jei kažkas byra.
– O ką patartumėt tiems, tarp kurių atsiranda chemija ir jie daugiau nieko nebemato...
– Kas yra chemija? Tai yra tiesiog aistra, seksualinė aistra. Seksas yra tik vienas iš santykių lygių, kurie yra meilės komponentai. Nes meilė yra ryšys tarp dviejų žmonių keturiuose lygiuose. Tai yra biologija – seksas ar chemija, kaip pavadinsite. Yra emocijos, kad mes vienodai jaučiame, kur yra saugu, o kur pavojus. Yra mūsų bendra psichologija ir vertybės. Ir yra gyvenimo kasdienybės dalykai, kuriuos mums reikia suderinti, kas kur ką geriau padaro
Seksas yra tik vienas iš santykių lygių, kurie yra meilės komponentai. Nes meilė yra ryšys tarp dviejų žmonių keturiuose lygiuose.
ir aš tai pripažįstu ir moku vertinti jį už tai. O kur aš moku parodyti, kad aš geriau tai padarysiu ir jis ims mane už tai vertinti. Ir galų gale, ketvirtas lygis – tai gyvenimo filosofija, kur žmonės, kaip sakoma vienoje labai senoje patarlėje, „tie, kurie myli, turi ne žiūrėti vienas į kitą, bet dviese ta pačia kryptimi“. Tai yra, kokios yra jų vertybės, kur žmonės mato gyvenimo prasmę, kas jiems sudaro šito gyvenimo vertę. Tai kai yra visi keturi lygiai, tai yra meilė. O kai yra tik seksas, ta vadinama „chemija“ – faina, jiems labai gerai mylėtis, bet nieko daugiau jie kartu daryti nenori. Ir nereikia kurti, įsivaizduoti, kliedėti, kad čia jau kažkas viskas. Čia ne viskas – čia tik biologija. Labai gerai, bet nereikia įsivaizduoti, kad ji atstos viską.
– Bet juk žmonės labai dažnai dabar pradeda nuo šito ir įsivaizduoja, kad tai yra meilė...
– Ankstesniais laikais mes pradėdavome nuo kito. Ir man sunku yra suprasti, kodėl reikia pulti pradėti nuo šito. Aš galvoju, kad čia yra ne meilė, o pasitenkinimo siekimas. Seksas duoda didžiausią pasitenkinimą gyvenime, šitai reikia pripažinti. Ir todėl jaunimas, kuris nori malonumo, eina šituo keliu, tai jų reikalas. Tačiau juos reikia ugdyti, bet čia jau nebe jų, o visos mūsų vyresnės kartos ir visuomenės reikalas. Reikia ugdyti suvokimą, kad tai nėra viskas, o tik ketvirtadalis to visko. Ir ten yra gerai ir malonu, bet tai nėra pilnas ryšys. Tai yra vienas santykių tipas. Ir jie gali būti idealūs meilužiai, bet absoliučiai netinkami vienas kitam kaip vyras ir žmona.
– Kiek, jūsų manymu, procentų yra žmonių, kuriems atitinka visi keturi lygiai? Ar tai gali būti iš pat pradžių? Ir kada žmonės tuoksis, kol jie tai susiras ir susiderins?
– Visų pirma, kaip tik dabar laiko susirasti ir susiderinti jaunimas sau duoda daug. Mūsų laikais tai tik užsinorėjai į lovą – iš karto vestuvės. Niekas kitaip
Tam, kad mums gera būtų kartu, reikia įdėti pastangų. Neužtenka vien „chemijos“.
neleisdavo. O dabar – prašom, laisvė. Ką nori, tą darai. Todėl aš ir galvoju, kad jie dabar turi daug daugiau laiko, nes pagyvena kartu, buityje, finansuose, pramogose, filosofijoje, gyvenimo vertybėse. Jie turi labai daug laiko pažinti vienas kitą. Bet bėda yra ta, kad per šitą laiką, ir tai irgi yra neišvengiama, praeina aistra. Ir jeigu žmonės iš tikrųjų įsivaizdavo, kad viskas stovi tik ant biologijos, tai šita trauka praeina vidutiniškai per pusmetį. Todėl, kad tai yra ne meilė, tai yra tik įsimylėjimas. Ir jeigu jis praeina, kai kam atrodo, kad viskas jau praėjo. Nieko panašaus. Iš tikrųjų prasidėjo būtent brandesnių santykių laikas, kai tam, kad mums gera būtų kartu, reikia įdėti pastangų. Neužtenka vien „chemijos“.
– O ar gali ta „chemija“ išsilaikyti ilgiau?
– Bijau, kad tame pavidale, kokiame ji būna pirmąjį pusmetį, tikriausiai ne. Ir tame yra gili biologinė prasmė. Jeigu iš tikrųjų visą laiką ta aistra mus taip degintų, mes nebeturėtume interesų kitų žmonių santykiams, darbo rezultatams, savo vaikų auklėjimui. Juk aš turiu mokėti padalinti save labai daugeliui sferų šitame pasaulyje. Gi puikiai žinote, kaip gyvena įsimylėjėliai – jie eina žiūrėdami tik vienas į kitą ir po kojomis nemato. Labai gražu žiūrėti, bet visą gyvenimą taip neįmanoma. Ir todėl gamta mus pasaugojo. Maždaug per pusmetį mūsų smegenys pripranta prie to padidėjusio serotonino kiekio, kuris smegenyse susiformuoja, kai mes įsimylime. Ir įsimylėjimas po truputį mąžta. Jeigu nemąžta, reikia gydyti, nes čia jau nebe norma, reikia padėti žmonėms sugrįžti ant tos žemės. Nes šiaip tai jie skrenda truputėlį virš žemės. Labai gražu, labai malonu, bet neilgam.
– Jeigu, anot jūsų, jaunimas dabar turi daugiau laiko pažinti vienas kitą, kodėl daugiau skyrybų negu buvo anksčiau? Juk turėtų išsirinkti tobulą partnerį.
– Aš manau, kad pasirinkimo principas dabar yra kitoks. Dabar renkamasi partneris, kuris suteikia daugiausia malonumo ir mažiausia rūpesčių. O juk šeimoje pradėjus gyventi, rūpesčių tik daugėja. Bendra buitis nustojo būti tiesiog partneryste, kai gyvena vaikinai ir merginos kartu po 5-6 metus, tai tampa šeimos buitimi su atsakomybėmis, rūpesčiais už tam tikras tos buities sferas, kurias reikia pasidalinti. Atsiranda daug darbo, atsiranda vaikai. Ir reikia suvokti tiems, kurie ieškojo malonumo, kad nuo šio momento, gimus vaikui, aš turiu galvoti ne apie savo malonumus, o apie to vaiko augimą, jo auginimo procesą.
Dabar renkamasi partneris, kuris suteikia daugiausia malonumo ir mažiausia rūpesčių. O juk šeimoje pradėjus gyventi, rūpesčių tik daugėja.
Apie tai, kiek tau teks įdėti ir kiek tau teks nebepasiimti iš gyvenimo, kuris eina aplinkui ar pro šoną. Kai kas sako – pasiaukoti. Koks čia pasiaukojimas? Mus juk irgi kažkas užaugino. Mes savo vaikams turime perduoti tai, ką gavome iš savo tėvų. Mes turime pareigą. Ir juokinga, bet čia yra pareiga ne prieš vaikus, o prieš tėvus. Aš turiu teisingai perduoti tai, ką gavau ir dar jeigu galiu, pataisyti tai, ką gavau, kad mano vaikas būtų laimingesnis už mane.
– Ar mes tapome mažiau atsakingi?
– Be abejo. Prisiimti atsakomybę už sprendimus daugeliui atrodo per sunki našta. Tai rodo, kad pakankamai didelis kiekis šitų suaugusių žmonių tebėra vaikai. Todėl, kad nemokėjimas prisiimti atsakomybės už savo sprendimus yra vaikų ir paauglių bruožas. O paauglystė baigiasi tada, kai aš suprantu, kad laisvė ir atsakomybė yra dvi vienos monetos pusės. Tos pačios monetos ir jos yra lygios. Jeigu aš noriu daug laisvės, reiškia, aš turiu prisiimti daug atsakomybės. Šitokio ugdymo ir tokio supratimo irgi nėra mūsų visuomenėje.
– Ar lietuviai išsiskiria iš kitų tautų?
– Ne. Šia prasme mes nesame skirtingi. Ir todėl aš nesu per daug optimistiškas net ir kalbėdamas dabar, nes suvokiu, kad tai yra truputėlį balsas iš praeities.
– O kaip turėtų būti idealiu atveju? Kur mums išmokti kurti santykius?
Mes turim labai aiškiai suvokti – tik mūsų elgesys su savim, su kitu ir su pasauliu ugdo mano vaiką.
– Nėra idealaus atvejo. Ir nebus. Todėl, kad vaikai nesimoko iš žodžių. Vaikai mokosi iš pavyzdžių. Ir kai sako, kad „Viešpatie, kaip tokioj gražioj šeimoj toks nevykėlis išaugo?“ Jis išaugo toj šeimoj neklausydamas, ką tėveliai sako, ypatingai išoriniam pasauliui, o žiūrėdamas, kaip jie gyvena tarpusavyje, savo viduje, namuose. Iš ten ir išmoko to visko, ką paskui demonstruoja. Taip kad mes turim labai aiškiai suvokti – tik mūsų elgesys su savim, su kitu ir su pasauliu ugdo mano vaiką.
– Ką patartumėte poroms, kurioms iškyla sunkumų?
– Ieškoti sprendimų. Pirmiausia ieškoti tokių, kurie reikalauja mažiausiai pokyčių, laužymo ir ardymo. Ir todėl pirmiausia reiktų bandyti kreiptis pagalbos į profesionalus. Lietuvoje mes turime labai nemažai profesionalų, kurie gali padėti. Ieškoti pagalbos nuo to momento, kai suprantam, kad mes jau nebesusišnekam. Ir jeigu su ta pagalba nieko nepavyksta, ieškoti kitų išeičių. Skyrybos yra paskutinė išeitis, ne pirmoji.
– Kam sunkiausia skyrybų metu – partneriams ar vaikams?
– Vaikams. Ir kas įdomu – nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, tai yra didžiausia trauma to žmogaus gyvenime.
– Net jeigu vaikai jau suaugę?
– Ir suaugusiems vaikams kartais tai būna dar didesnė trauma nei mažiems. Nes tėvai yra tas pavyzdys, ant kurio yra statomas mano paties gyvenimas.
– Ar mažesnė trauma yra stebėti kenčiančius tėvus santykiuose?
– Pasižiūrėkite, kiek nemažai šeimų aplinkui visą gyvenimą riejasi,
Suaugusiems vaikams tėvų skyrybos kartais tai būna dar didesnė trauma nei mažiems.
triukšmauja, mėto daiktus, o paskui kažkaip į senatvę viskas tas nurimsta, susilygina. Ir vaikai dažnai dėkoja tėvams, kad jie liko kartu. Tad po tų 25-erių metų tikrai būna geriau.
Daugiau apie psichoterapeutą Eugenijų Laurinaitį bei naujausius šio autoriaus tekstus rasite naujajame žurnale „Bukazinas“.
