Kalbant spalvomis, abortas – vienareikšmiškai juoda. Tačiau gyvenimas mane apsaugojo nuo progos pasitikrinti blauzdų tvirtumą, pateikdamas ribinę situaciją, kurioje atsidūrė tūkstančiai moterų, pasirašiusiųjų po mirties nuosprendžiu savo kūdikiui. Todėl negaliu mesti akmens, nes nesu išbandyta panašiu gundymu.
Bandau rasti atsakymą, kodėl baimė žudyti mažesnė už baimę gyventi. Panašu, kad kenčiame labiau nuo įsivaizdavimų nei nuo realybės. Jei būtų galimybė kaip Maxo Frischo pjesėje „Biografija“ pervaidinti savo gyvenimo situacijas, paaiškėtų, kad abortas buvo ne vienintelė galima ir ne geriausia išeitis.
Nematau jokios kitos tokio galingumo jėgos kaip baimė, galinčios priversti moterį paspausti mygtuką „escape“ įsčiose įsikūrusiai gyvybei. Mes labiau bijome gyvenimo nei mirties ir vietoj galimybės renkamės tariamą saugumą.
Tiesa, bijo ir vyrai. Būtent į juos, mąstydama šia tema, nutaikiau savo „plunksną“.
Paprašiusi pasidalinti savo mintimis apie abortą, sulaukiau atsakymų: „Nejauki tema. Nenoriu ja dalintis nuomone, atleisk“, „Oi, baisi tema. Gal nereikia manęs tenai“, „Čia moterų reikalai. Kuo čia vyrai dėti?“
Sutinku, argi galima vadinti vyrais tuos, kurie, žiūrėdami į snukį velniui, nedrįsta pasakyti, kad jis velnias. Taigi, velniškai teisus buvo H.Milleris teigdamas, kad jei vyrai galėtų pastoti, pasidaryti abortą būtų lengviau nei apsinuodyti maistu Maskvoje.
Tačiau nepaišysiu juodai balto paveikslo. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje yra penkiasdešimt atspalvių pilkos. Apie juos – skirtingų profesijų ir patirčių vyrų mintys šia nejaukia tema.
Maestro Jurijus Smoriginas
– Jūs ištekėjusi? Vaikų turite? Tada tęskime.
– Esate už ar prieš abortą?
– Negalima vienareikšmiškai, miela ponia žurnaliste, užklausti dėl gyvybės egzistavimo. Labai jau neišmintinga. Ar jūs mylite kiaulieną ar nemylite? Gyvenimas – tai situacijos, o kur dar aplinkybės šeimoje, valstybės požiūris. Čia labai subtili ir labai gili tema. Neįmanoma atsakyti „taip“ arba „ne“.
– Bet ar nemanote, kad yra dalykų, kurių atžvilgiu negalime „viduriuoti“?
– Gyvybės klausimu negali būti „taip“ ir „ne“. Jei gyvename demokratiškoje šalyje... Beje, nežinau, apie kurią šalį jūs kalbate?
– Apie Lietuvą.
– Lietuvoje demokratijos nėra. Taigi, aš aborto nedariau, bet būtų labai neprofesionalu sakyti – „ne, negalima“ .
– O kodėl „profesionalu“ sakyti „ne, negalima“ žudyti ir sodinti žmogžudžius iki gyvos galvos?
– Čia filosofiniai dalykai, ne prie raudonojo vyno paplepėjimai. Mokslininkai kalba, gilinasi į šią temą per amžius, man, menininkui, sunku įsiterpti.
Tarkime, aštuoniolikmetė, kuri pastojo iš didelės meilės, iš tokios pat meilės netyčia ir nužudė tą vaikelį. Gal ji ir labai norėjo to kūdikio, bet gal ji užpyko ant to „reproduktoriaus“ ir paskui visą gyvenimą graužėsi nagus dėl to žingsnio. O kur dar visuomenės „pagalba“. Jaunos moterys nuėjusios į moterų konsultaciją dar sulaukia ir seselių pastabų: „Va, žiūrėk, vaiką užsitaisė.“ Valstybė šaukia: „Gimdykit, oi, oi, Lietuvai reikia vaikų.“ Bet ar ji padeda? Šimtą eurų duoda? Juokinga.
– Remiantis statistika, akivaizdu, kad moterys suvokia, jog gyvybė užsimezga po apvaisinimo ir vis tiek pasirenka abortą. Netgi tikinčios.
– Tikinčios? Dar yra tokių?
– Taip, jei norite pamatyti, pakvieskite mane kavos.
– Jūs labai senamadiška.
– Grįžkime prie temos. Kiek prie moters apsisprendimo prisideda vyrai? Juk neretai moterys sulaukia vyrų spaudimo.
– Santykių pradžioje moterys neišsiaiškina, ar vyras norės vaikų. Jos tauresnės, viltingesnės, gražesnės. Moterys romantikės – susikuria, prifantazuoja, jos gilesnės meilėje. Jos viliasi, kad jis pakeis nuomonę, bet ji save apgaudinėja. Vyrui svarbu nuteplioti moliūgą su pimpalu, nes jis yra avangardistas. Jam nereikia vaikų, be ji to neišgirdo. Galbūt jis panorės vaikų, kai sulauks penkiasdešimties. Du jauni žmonės neapsprendžia savitarpio santykių kelionės stotelių, paskui iš to kyla visos bėdos.
– Tai jūs už gyvybę ar prieš?
– Nenoriu pasirodyti kvailas. Aišku, nieko nėra geriau nei vaikai. Lietuvoje gyvybės mažėja. Ji ir emigracijos pagrindu nyksta. Sėdžiu kaime ir matau, jie visi nori išvynioti tapkes iš Lietuvos.
Aš jau atstovauju pensininkų gildijai. Valstybė žiūri į mus, senius, kaip į trąšą, kurią reikia pakast, kad augtų kita augmenija. Taigi, tegul tik gimdo. Jie pagerins mūsų finansinį lygį, mums bus tik geriau gyventi.
O jūs ar darytumės abortą?
– Ne.
– Na, ir priėjome bendrą tašką.
Bo Haeng Sunim Kęstutis Marčiulynas
– Ar abortas – žmogžudystė?
– Pietų Korėjoje, kur aš gyvenu ir praktikuoju zen budizmą, man visada prideda vienerius metus. Nes dar negimęs vaikas, tačiau rodantis gyvybės ženklus motinos įsčiose, jau laikomas gyvybe.
Negalima sakyti, kad abortas – žmogaus nužudymas, būtų per griežtas žodis. Tačiau tai drastiškas būdas atsisakyti vaiko. Kad ir kas benutiktų, reikėtų gimdyti. Mes kasmet atliekame ceremonijas už būsimus vaikučius, kurie mamų sprendimu neišvydo šio pasaulio.
– Ar už abortą atsakinga tik moteris? O vyrų indėlio tame neįžvelgiate?
– Žmonės sprendžia individualiai. Bet ar nelieka pasekmių? Čia svarbiausias klausimas.
Abortas – asmeniškas moters ar šeimos sprendimas ir jų sąžinės reikalas, kaip su tuo gyventi. Kiek žinau, sprendimas atsisakyti vaiko, persekioja visą gyvenimą. Teko bendrauti su moterimi, kuri pastojusi galvojo pasidaryti abortą, tačiau apsisprendė kitaip. Ir vis tiek ją persekioja kaltės jausmas, kad taip buvo nusprendusi, ir baimė, ar gali pirminis sprendimas, kuris neįvyko, atsiliepti gimusiam vaikučiui.
Esant tokiai situacijai visada ieškome kaltų. Gal vyras neprisiima atsakomybės, gal moteris išprievartauta ir panašiai. Nėra vienareikšmio atsakymo. Tačiau būna, kad vyras išsigąsta atsakomybės, nes turi kitą šeimą, apsiima apmokėti abortą, versdamas moterį jį pasidaryti. Verčia?! Taip, o ji sutrikusi sutinka. Tai jau nusikaltimas.
– O jei sprendimą priima pati moteris, teigdama, jog tai jos teisė į jos kūną?
– Mes nesame šimtaprocentiniai savo gyvenimo šeimininkai. Jei manome, kad esame, tada galime daryti su kūnu ką norime. Tačiau ar pakankamai turime tam išminties? Religiniai gąsdinimai, žudikės vardas ar kiti bauginimai nepasiteisina. Manome ir toliau esą savo kūno šeimininkai net nepažindami to kūno.
Tad ir diskusijos „pakimba ore“. Kas gali vienareikšmiškai tai nusakyti? Niekas. Akivaizdu, kad mums trūksta ne tik fizinių, bet ir dvasinių žinių. Jei jau įvyko klaida, tada nors išmokime iš jos ko nors naudingo, o ne pasitelkę protą pateisinkime visus savo veiksmus.
Būti aborto šalininku?! Ar galima sakyti, kad esu kančios šalininkas? Atsargiai ženkime gyvenimo keliu, nes nė vieno veiksmo nebegalėsime atšaukti.
Arūnas Pukelis, Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas, verslininkas
– Esate „kietas vyrukas“. Ar jūsų nuomonė apie abortus taip pat „kieta“?
– Esu kategoriškai prieš abortą. Normaliam žmogui, net neturinčiam svarių argumentų, neturėtų apsiversti liežuvis pasakyti „taip, aš už abortą“. Kiekvienas, turintis širdį ir pagarbą žmogui, pasakys „ne“. Ir savo vaikus taip auklėju, kad net jei kada nors ištiks koks „netyčiukas“, niekada gyvenime nedrįstų daryti aborto.
Jei du žmonės mylisi, jie turi prisiimti visišką atsakomybę. Yra pačių įvairiausių priemonių apsisaugoti nuo nėštumo. Jei jau įvyksta kitaip ir užsimezga gyvybė, kelio atgal nebėra.
– Asocialių santykių aplinkoje galioja tos pačios taisyklės?
– Nebūčiau toks kategoriškas tik tuo atveju, kai atlikus genetinį tyrimą paaiškėja galimas sunkus apsigimimas. Tada palieku teisę sprendimą priimti dviem žmonėms.
Nežinau, kaip atsakyti į klausimą apie asocialias šeimas, kuriose žmonės svaiginasi, mylisi ir gimdo vaikus, kurie kenčia tokiose šeimose. Čia jau valstybė turėtų imtis atsakomybės ir pasirūpinti. Tačiau net ir tuo atveju nesutikčiau su nuomone, kad geriau yra „išvalymas“. Į kiekvieną žmogų žiūriu su pagarba, koks jis bebūtų. Jokios aplinkybės nepateisina gyvybės nutraukimo.
– Ar galėtumėte sumodeliuoti tokią situaciją, aplinkybes savo gyvenime, kada sudvejotumėte, paskatintumėte moterį pasidaryti abortą?
– Gal yra tokių išimčių, gal yra svarių argumentų, kurie ir mane įtikintų ir, galbūt, aš pakeisčiau savo nuomonę. Gal aš ne viską matau, kas vyksta gyvenime, neturiu visos informacijos? Bet ką aš matau Lietuvoje? Trylikos keturiolikos metų mergaitės jau santykiauja. Mane iš proto varo ta mintis. Na, bet jei jau mergaitė pastoja, ar tikrai reikia tėvams bijoti tos „gėdos“ ir žudyti žmogų? Kas čia tokio? Tegul eina į mokyklą, o vaikutis auga, padedant artimiesiems. Už nepilnamečius turi visišką atsakomybę prisiimti tėvai.
– Moterų, pasiryžusių abortui, istorijose, neretai už jų stovi vyrai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai moterį vertė priimti šį sprendimą.
– Kaip galima tai pateisinti, jei esi sveikas žmogus. Didžioji dalis vyrų dedasi ereliais ir dažnas atvejis, kada moteris atsiduoda ne tam vyrui, kurio jai reikia gyvenime. Tai natūrali gamtos dalis. Tačiau ereliai nuleidžia sparnus, atsiradus lizde kiaušiniui. Jie kratosi atsakomybės, palikdami moteris likimo valiai. Nepateisinu tokio elgesio. Mes, tokie kieti revoliucionieriai, ateiname, moterį pamylime, o paskui sakome „daryk, ką nori“. Tai palauk, draugeli, jei bijai, neliesk moters. Jei negerbi moters, koks tu vyras?
– Moralinės nuostatos ir žmogaus gebėjimas būti atsakingu formuojasi šeimoje. Ar jūs kaip tėvas kalbatės su savo vaikais panašiomis temomis?
– Taip, jūs teisi. Aš savo vaikams stengiuosi būti ir tėvu, ir draugu, kalbėti apie viską, neaplenkiant nei šviesių, nei sunkių temų. Ištikimesnio vyro nei savo vaikų tėvas moteris niekuomet neras gyvenime.
Vyrams kartais susisuka makaulė, tą reikia pripažinti. Mes esame patinai. Nesąmoningai ar sąmoningai vis tiek bandome moteris paveikti savo naudai. Santykyje su dukra nelieka jokio „pižonavimo“, esi tyras ir atsidavęs savo vaikams.
Kas yra svarbiausia gyvenime – ne žmogaus statusas ir lentelė su užrašu jo kabinete.
Ne kelionės ir ne pinigai. Jei tu turi vaikų ir gražų artimą santykį su jais, nieko nėra gyvenime brangiau. Tegul pažiūri į savo vaikus pasisakantys už abortą ir pagalvoja: „O jei to vaiko nebūtų?“ Širdis plyšta, kai pagalvoji...
Jūs labai opią problemą palietėte, mes esame labai nesubrendę daugeliu klausimų. Kaip tuos dalykus sustabdyti? Smagu, kad jūs kaip moteris imatės temos, kuri tikrai aktuali ir skaudi. Ir dar pateikiate ją tokiems korifėjams vyrams. Kiekvienas vyras, manau, yra suklydęs ir lengvabūdiškiau žiūri į šią temą. Ir mano aplinkoje yra vyrų, kurie, bijodami atsakomybės, tariamos „gėdos“, leido ar net skatino savo moteris nutraukti gyvybę.
Kada vaikas jau gimęs, tai Konstitucija jį gina ir baudžia tėvus, kurie pasielgė su juo nederamai. Kodėl neginame užsimezgusios gyvybės? Tai gal susitarkime, nuo kada gyvybė prasideda, ir nebebus apie ką diskutuoti.
– Pradėjusi gvildenti temą, sulaukiau ne vieno komentaro: „Nesikišk, ne tavo gyvenimas...“
– Daugelis žmonių gyvena taip: aš, mano „stora ryža boba“, šuo Brisius ir dviejų metrų tvora. Tai yra jų pasaulis. Todėl jie užduoda tą klausimą.
Negali būti abejingas gyvybės klausimu. Nėra pilkos, yra juoda. Aš tą jaučiu širdimi kaip žmogus ne todėl, kad man kažkas pasakė ar perskaičiau knygoj.
Paulius Korsakas, laidos „Vienam gale kablys“ vedėjas
– Ar esate artimoje aplinkoje susidūręs su abortu?
– Asmeniškai manęs nėra palietusi ta tema. Nors esu prieš abortus, nenorėčiau būti kategoriškas. Tačiau, kiek esu susidūręs su nėštumu, nė su viena moterimi, su kuria gyvenau, net minčių apie tai nebuvo. Kaip bebūtų sunku – ar finansiškai ar gyvenimo prasmės klausimu. Dėl to atsisakyti vaiko?
Mes gyvename pakankamoje visuotinėje gerovėje ir tą vaiką gali padėti auginti ir visuomenė, ir valstybė, ir vaikų namai. Net būdamas studentu ir gyvendamas bendrabutyje su dar trimis žmonėmis viename kambaryje, nepagalvojau, kad ne, negimdykime, turėsime vaiką tada, kai turėsime gerovę.
– O iš baimės?
– O ko bijoti? Jei prisidirbai, tai jau ir varyk iki galo.
– Vienas iš kovotojų už abortus argumentų – teisė į savo kūną. Ką apie tai manote?
– Man apskritai kvailai skamba „moters teisė į savo kūną“. Dar kvailiau skamba „vyro teisė į moters kūną“. Kvaili abu pasakymai. Yra didžiulė praraja tarp žodžių „teisė“ ir „gyvybė“. Gerai, tiek jau to, visi turi teisę į savo kūnus. Bet jei jau tie du kūnai kažkaip susidėliojo, kad iš dviejų išėjo trys, tai nė viena pusė nebeturi teisių į jokį kūną ir jokį mąstymą. Šitos dvi teisės turi jungtis, kad užsimezgusi gyvybė būtų išsaugota.
