Kaip gimsta nepasitenkinimas partneriu
Paprastai frazę „partneris nesistengia“ pašnekovė išgirsta tuomet, kai žmogaus esami santykiai netenkina, kai kažkas vyksta ne taip, kaip jam norėtųsi. Žmogus įsitikinęs, kad pats deda visas pastangas, o iš kito jų sulaukia mažiau.
„Santykiuose visada dalyvauja du žmonės ir jie abu yra kūrėjai. Tačiau pasąmonėje kiekvienas yra įsitikinęs, kad „aš esu geras“. Tai normali pasąmoninė programa. Todėl kai netenkina santykiai, iš karto visa atsakomybė perleidžiama kitam – kitas yra blogas ir nesistengia. Tokia yra automatinė reakcija, kurios žmogus net neįsisąmonina. Ir tada prasideda – priekaištai, kaltinimai, vertinimai, pakeltas balsas. Deja, viskas baigiasi konfliktu, nes tokiomis išorinėmis priemonėmis situacijos nepakeisi, geriausiu atveju ji pagerėja trumpam.
Todėl pradėti visada reikia nuo savęs. Paprastai išvada, kad partneris nesistengia, daroma tuomet, kai jis nedaro konkrečiai to, ką, mūsų manymu, turėtų daryti. Kitaip tariant, mes turime išankstines nuostatas, kaip teisingai partneris turėtų elgtis. Šios nuostatos susijusios su vidinėmis taisyklėmis, kurias taikome ir sau, o kartu automatiškai perkeliame kitiems žmonėms. Ir visų kitų veiksmų, kurie mūsų įsivaizdavimo neatitinka, mes tiesiog nepastebime. Supratę, kad nepasitenkinimo priežastis yra mumyse pačiuose, turime galimybę suprasti partnerio elgesio modelį, pamatyti, kaip iš tiesų jis dėl mūsų stengiasi, ką daro“, – teigė D.Dūdėnaitė.
Taigi pirmiausiai turime sąžiningai sau įvardinti, ką mums reiškia, kad partneris nesistengia, t. y. kokių mūsų lūkesčių jis nepatenkina. Dažniausiai mes norime, kad vienas žmogus patenkintų praktiškai visus įmanomus mūsų lūkesčius – fizinius, emocinius, socialinius, dvasinius.
Tačiau vienam žmogui to padaryti tiesiog neįmanoma, ypač jeigu ir mes patys viduje nesijaučiame visiškai laimingi. Pavyzdžiui, jeigu norisi paplepėti, o partneris nemėgsta to daryti, šį savo lūkestį verta perkelti draugams ir pan. Svarbiausia, dažniau atsiminti, kas mus sieja su partneriu, kodėl mes jį pasirinkome, o ne kas mus skiria. Antraip ir jam gali nusvirti rankos ką nors daryti suprantant, kad niekada negalės patenkinti visų mūsų lūkesčių.
Į santykius perkeliame visas problemas
Dar vienas svarbus dalykas, kad visi mes į santykius atsinešame savo problemas iš visai kitų gyvenimo sričių ir tos problemos nesusijusios su esamu partneriu, bet veikia santykius. Pavyzdžiui, jei žmogus dėl ko nors yra nusivylęs, neviltyje, apatijoje, dėl sąmonės savybės viską suabsoliutinti šias savo būsena perkelia ir į kitas gyvenimo sritis, taip pat ir į santykius.
Dažniausiai mes norime, kad vienas žmogus patenkintų praktiškai visus įmanomus mūsų lūkesčius.
„Nei pyktis, nei nusivylimas čia nepadės. Norint pakeisti santykių situaciją, pirmiausiai partnerį reikia suprasti – kokia yra pirminė priežastis, dėl kurios jis elgiasi vienai ar kitaip. Jei pradėsime priekaištauti, kaltinti, jis tik užsidarys. Žmogui nesąmoningai įsirašo į smegenis – pokalbis apie tai susijęs su neigiama emocija, pakeltu balsu, todėl kitą kartą jis visais įmanomais būdais nesąmoningai tokio pokalbio vengs“, – svarstė pašnekovė.
Ji pateikė pavyzdį iš savo praktikos, kaip teko dirbti su jau daug metų kartu esančia pora, kurią vargino ilgai besitęsiančios problemos santykiuose. Pasirodė, kad vienas iš partnerių turi žemą savivertę. Nors žmogus gyvenime iš tiesų yra daug pasiekęs, šie išoriniai pasiekimai neužpildo vidinių tuštumų. Jis nesijaučia vertingas viduje ir savo vidinius rūpesčius bei problemas natūraliai perkelia į artimiausią žmogų – jį kritikuodamas, priekaištaudamas, žemindamas. Tuomet jo paties savivertė pakyla.
Ne mažiau pavojinga situacija, kai santykiuose norima susilieti su partneriu, ištirpti santykiuose, susitapatinti. Tai, efektyvumo trenerės teigimu, taip pat klaida, kadangi paprastai pagal nutylėjimą vienas partneris nori susilieti ir prisiderinti labiau. Ir jeigu kuris nors nori išlaikyti daugiau savo asmeninės erdvės ir savąjį „aš“, kitas ima jausti nepasitenkinimą.
„Darni partnerystė galima tik tuo atveju, kai abu partneriai jaučiasi pilnaverčiai. O kai norisi susilieti, kai galvojame, kad kitas privalo mus užpildyti, padaryti mus laimingus, tuomet ir atsiranda įsitikinimas, kad kitas stengiasi nepakankamai.
Dažnai manoma, kad tik panašūs, panašiai besielgiantys žmonės gali turėti darnius santykius. Todėl norisi partnerį pakeisti, kad jis būtų panašus į mus. Tačiau tokiu atveju mes nepripažįstame kito žmogaus kaip unikalaus. Paprastai taip yra todėl, kad mes nepriimame ir savęs. Mes patys stengiamės atitikti įvairius įvaizdžius, pateisinti tėvų, visuomenės, aplinkinių, šeimos lūkesčius ir lygiai to paties reikalaujame iš partnerio. Todėl vėlgi reikėtų pradėti nuo savęs“, – tikino pašnekovė.
Beviltiškų situacijų beveik nebūna
Paklausta, ar teko matyti porų, kurioms iš tiesų vienintelis sprendimas – skirtis, D.Dūdėnaitė teigė, kad vis dėlto dauguma atvejų ji matė išeitį, nors patiems žmonėms ar jų aplinkai situacijos atrodė beviltiškos. Išeitis atsirasdavo, kai žmonės pradėdavo kalbėtis. Tačiau tam, pasak jos, būtina pašalinio, neutralaus žmogaus, specialisto, kuris atrastų bendrus vardiklius, pagalba.
„Nebūtinai abu vienu metu turi stengtis vienodai. Jeigu bent vienas iš partnerių tampa labiau sąmoningas, pradeda matyti situaciją iš šalies, suvokti save, savo lūkesčius, savo jausmus, suprasti savo elgesio ir kito elgesio modelius ir jų priežastis, jis natūraliai į viską ima reaguoti ramiau, o norint susikalbėti, pirmiausiai būtina suvaldyti emocijas, kitaip priimti adekvataus sprendimo neįmanoma. Kai emocijos veržiasi per kraštus, erzina kiekviena smulkmena.
Šiai emocinei įtampai sumažėjus ir vienam iš partnerių viduje nurimus, kitas partneris taip pat nebeturi, su kuo kovoti šaltojo karo. Jo emocijos taip pat nurimsta. Tuomet pradeda gimti kitokie sprendimai. Deja, mus visus labai veikia automatinės programos. Pagal mokslinius tyrimus, 30-35 metų žmogus 95 proc. sprendimų priima veikiamas pasąmonės, t. y. nesąmoningai. Taigi kuo labiau plėsime savo sąmoningumą, tuo daugiau gebėjimų įgausime remtis ne tik emocijomis arba logika, bet sprendimų priėmimui pasinaudoti abiem savo sąmoningumo aspektais – racionaliuoju ir emociniu“, – aiškino pašnekovė.
