Ji prisimena, kad buvo vasara, kai sužinojo apie tėčio Leono netektį: „Turėjau keistą nuojautą, kad kažkas ne taip. Tėtis tuo metu buvo išvykęs į sodą, atostogavo. Kadangi sode jam dirbti patiko, sodas buvo kone pavyzdinis, išpuoselėtas. Tėtis dirbdavo visus darbus, kurių būdavo visada – nuo žolės pjovimo iki kitų aplinkos tvarkymo darbų“, – pasakoja Eglė.
Tėtį surado mama
Moteris prisimena, kad mama nuvažiavo tėčio aplankyti ir pažiūrėti, kaip jis laikosi.
„Jis vienas sode pabuvo tik porą dienų, be to, mes susiskambindavome kasdien, atveždavome maisto. Kadangi su mama dažnai susiskambiname, taip ir tąkart – paskambinau sužinoti, ką jie veikia, kaip sekasi. Mama jau buvo suradusi tėtį, tačiau man nieko nesakė, tik pratarė, kad negali kalbėti, kad susiskambintume vėliau. Apie tai, kad tėtis nusižudė, aš sužinojau iš savo vyro. Ši žinia mums visiems buvo kaip iš giedro dangaus“, – tikina Eglė.
Santykiai šeimoje, pasak moters, buvo geri. Leonas puikiai sutarė su savo žmona, vaikais, ryšiai buvo tikrai glaudūs.
„Kadangi vėliau dalyvavau keliose paskaitose apie savižudybę, galiu pasakyti, kad žinučių, ženklų, kad tėtis ruošiasi išeiti, aš nepatyriau ir nepastebėjau. Nei reikalų sutvarkymas, nei raštelis, nei žodžiu išsakytas nenoras, nuovargis, nuobodulys gyventi niekada nebuvo ištarti“, – sako Eglė.
Priklausomybės kirtis
Moteris kalba ir apie tai, kad jos tėtis ilgus metus vadavosi iš priklausomybės alkoholiui ir mano, kad tai padarė didelę įtaką.
„Anksčiau tėtis užėmė labai aukštas pareigas ir išgėrinėdavo, jeigu galima pasakyti, saikingai. Į darbą kasdien galėdavo eiti su kostiumu, išsikvepinęs, ir tas išgėrinėjimas jam netrukdė. Bet jau nuo senų laikų tėtis visur buvo kviečiamas, renginius, susitikimus, kur alkoholis buvo nuolatinis palydovas. Vėliau jį pažemino pareigose, ir jis pradėjo grimzti. Atėjo metas, kai jis visgi nusprendė gydytis ir net trejus metus visiškai negėrė“, – prisimena Eglė.
Ji sako, kad vienas įvykis tėtį pastūmėjo atgal į alkoholizmo liūną: „Buvo taip, kad nuvykome pas artimą tėčio giminaitį, kuris turbūt nežinojo, kad jis jau negeria. Įpylęs brendžio pasiūlė tėčiui. Aš jau žiojausi sakyti, kad jam negalima, kad jis alkoholikas ir gydosi, tačiau tėtis vienu mauku išgėrė tą brendį. Tai buvo tas lūžis, nuo kurio atsinaujino jo gėrimas“, – pasakoja moteris.
Savižudybės metu Leonas taip pat buvo išgėręs.
Mano, kad nepastebėjo sunkios ligos
Po to, kai tėtis nusižudė, Eglė pradėjo ieškoti atsakymų, į kuriuos neranda atsakymų ir dabar.
„Mums specialistai sako, kad alkoholizmas tikrai prisidėjo prie savižudybės, kad jis sirgo depresija, tik mes to nematėme. Tėtis niekada nenorėjo mūsų apkrauti savo problemomis, jis buvo tikrai gana uždaras. Kai išgerdavo, kartodavo, kad viskas gerai, yra sveikas, o kai išsiblaivydavo, tuomet verkdavo ir kartodavo, kad nori mesti, kad nekenčia savęs“, – mano Eglė.
Specialistai sako, kad alkoholizmas tikrai prisidėjo prie savižudybės, kad jis sirgo depresija.
Ji sako, kad tėtis ne tik gulėjo ligoninėse, bet ir lankėsi pas įvairius gydytojus, specialistus, o šeima turėjo taip pat eiti į tam tikrus kursus, žinoti, kaip elgtis ir bendrauti, padėti tėčiui, kenčiančiam nuo priklausomybės.
„Kadangi nebuvo nei atsisveikinimo raštelio, nei kokio nors požymio, kad jis tam ruošiasi, aš vėliau atkapsčiau, kad tėtis paskutinėmis keliomis dienomis labai vengė kontakto su manimi. Matyt, jis jau buvo suplanavęs, ką darys“, – sako Eglė.
Išėjęs artimasis paskatino ieškoti atsakymų
Moteris sako, kad dabar puikiai žino, ką ji ir šeima darė blogai. „Praėjo jau septyneri metai, tačiau aš dar neišsiverkiau ir neišsikalbėjau. Savižudybė vis dar yra tabu visuomenėje, tačiau ir man pačiai galbūt nesinori sakyti kitiems, kad tėtis tokiu būdu mirė, nes ne visi tai supranta.
Kai kurie šeimos nariai labai užsidarė, aš stengiausi daugiau apie tai kalbėti, tačiau žinau, kad tų kalbų buvo per mažai... Pirminė reakcija į tėčio savižudybę buvo labai didelis pyktis, kodėl jis taip padarė. Tada atėjo kaltės jausmas – daug kas netgi kaltino mamą.
Lengviausia galvoti, kad tai jo pasirinkimas, tačiau tai tikrai nebuvo išeitis. Dabar aš šimtu procentų žinau, kad kiekvienas, kuris nori nusižudyti, giliai širdyje nori būti išgelbėtas“, – sako Eglė.
Moteris pastebi, kad šeimai po tėčio savižudybės reikėjo konsultacijų, specialistų pagalbos, tačiau jie to nedarė: „Labai reikėtų, kad tokią sunkią akimirką kažkas duotų kontaktus, kur kreiptis, kam būtų galima paskambinti, nes tuo metu tiesiog atvažiavo policija, ir mes likome vieni su savo skausmu.“
Dabar aš šimtu procentų žinau, kad kiekvienas, kuris nori nusižudyti, giliai širdyje nori būti išgelbėtas.
Ką šiandien darytų kitaip
„Patarimas paprastas – su kiekvienu mylimu žmogumi reikia kasdien gyventi taip, lyg tai būtų paskutinė diena, labai dažnai sakyti, kad myli ir tą meilę parodyti, apgaubti rūpesčiu, globa.
Taip pat manau, kad reikia kuo daugiau informacijos apie tai, kaip atpažinti savižudybės ženklus. Savižudybė niekada nėra išeitis, gaila, kad mes nepastebėjome, kad galima padėti tėčiui. To būti neturėjo“, - sako moteris.
Psichologo Pauliaus Skruibio komentaras
„Nėra teisingo scenarijaus, kaip elgtis, kai nusižudo artimas žmogus, kadangi kiekvienas atvejis yra individualus“, – sako psichologas, pabrėžiantis, kad kaltės jausmas yra jaučiamas labai dažnai.
– Kodėl kamuoja kaltės jausmas ir kodėl dažnai sulaukiame visuomenės kaltinimų?
– Kaltės jausmas labai dažnai būdingas netektims, o ypač – nusižudymo atveju. Taip yra dėl to, kad mums iškyla klausimas – kodėl taip atsitiko? Kitas klausimas – ar galėjau kažką padaryti, kad būtų kitaip?
Žiūrėdami iš dabartinės perspektyvos, mes visada galime atrasti, ką būtume galėję padaryti kitaip ar sugalvoti, kaip būtume elgęsi, tačiau tuo metu, kai tai vyksta, darome tai, ką galime.
Kai teikiame pagalbą, reikia suprasti, kad kaltės jausmas dažnai neišvengiamas. Tačiau jis gali būti toks didelis ir visaapimantis, kad padedame žmogui įvertinti realią situaciją, kur yra jo, kaip artimojo atsakomybė, o kur kitų žmonių, nusižudžiusio ir panašiai.
Visuomenė dažnai yra linkusi užduoti klausimą, kodėl žmogus nusižudė, ir ieškoti kaltų. Būna, kad prisimename paskutinį įvykį su išėjusiu žmogumi, tačiau jis nereiškia, kad buvo lemiamas, kadangi tai galėjo būti tiesiog paskutinis lašas, perpildęs taurę.
Kaltinanti visuomenė suranda kaltą, ir tai tarsi išaiškina situaciją, atsako į klausimus, padeda nukreipti jausmus, pajausti lengvumą, tačiau toks požiūris labai skaudina artimuosius.
– Kas gali padėti žmogui lengviau išgyventi artimojo išėjimą? Juk tų jausmų daug – nuo kaltinimo iki smerkimo.
– Manau, svarbūs natūraliai susiklostę ritualai ir tradicijos, tarkime, kaip organizuojamos laidotuvės, atsisveikinimas su išėjusiu žmogumi. Tai gali padėti susigyventi su esama situacija, praeiti pirmąsias dienas, sulaukti palaikymo iš aplinkinių.
Kitas klausimas, kurį galima sau užduoti – o kam aš sakau apie tai, kas nutiko? Kyla dilema – ar įvardinti, kas nutiko, kad tai yra savižudybė? O gal nesakyti? Jeigu jūs nepasakote tiesos, reikia suprasti, kad ateityje galima sau apsunkinti bendravimą su aplinkiniais, gali būti sunku įvardinti savo jausmus.
Jeigu slėpti tiesą nusprendžia vienas iš artimųjų, kiti tampa situacijos įkaitais.
Jeigu slėpti tiesą nusprendžia vienas iš artimųjų, kiti tampa situacijos įkaitais, todėl nemanau, kad slėpimas gali pasiteisinti – kaip tik sukelia problemų. Taip pat verta pagalvoti, ar reikėtų profesionalų pagalbos. Tokiais įspėjamaisiais ženklais gali tapti tai, jeigu nusižudžiusio žmogaus artimasis pats pradeda galvoti apie savižudybę, o taip nutinka gana dažnai; kyla miego problemų, o laikui bėgant juodos mintys niekaip neapleidžia, todėl emocinė būklė vis blogėja.
– Minite, kad artimieji gali pradėti taip pat galvoti apie savižudybę. Kaip užbėgti įvykiams už akių?
– Kartais artimuosius taip paveikia sielvartas, kaltės jausmas, emocinė trauma ar aplinkinių smerkimas, kad jie pradeda galvoti, kad savižudybė būtų išeitis išsivaduoti iš sunkių jausmų. Tai skirtingai paliečia suaugusius ir vaikus. Pavyzdžiui, jeigu iš tėvų kažkuris nusižudo, o vaikas yra ikimokyklinio ar iki paauglystės amžiaus, savižudybės grėsmė nekyla iš karto – ji didėja daug vėliau, kai žmogus jau yra suaugęs.
O jeigu žmogus suaugęs ar pasiekęs paauglystės amžių, tuomet ta grėsmė kyla iškart, o su laiku mažėja. Todėl labai svarbu atvirai kalbėtis apie tai, kas išgyvenama, kaip jaučiamasi, kokie jausmai užplūdę, kadangi tai labai svarbu ir gali padėti išgyventi sunkias akimirkas.
– Dažnai nusižudžiusio žmogus artimieji sako, kad nepastebėjo jokių ženklų apie artėjančią savižudybę. Kaip galite pakomentuoti tokius atvejus?
– Ženklai gali būti labai įvairūs, tačiau ne visuomet žmogus juos parodo. Tarkime, pasiryžęs nusižudyti taip saugo artimuosius, kad neišsiduoda, kad galvoja apie savižudybę, tačiau gali pasipasakoti svetimiems.
Kiti žmonės labai daug kalba, kad nori nusižudyti, o artimieji prie tų kalbų „pripranta“, nebežino, kaip reaguoti. Tačiau vienas iš rimčiausių ženklų ir yra kalbėjimas apie tai, kad žmogus nori nusižudyti, ir tokių kalbų negalima praleisti pro ausis.
Kitas variantas – užsimenama tarsi puse lūpų, kad „jums visiems bus geriau be manęs“, todėl tiek užuominas, tiek tiesų kalbėjimą priimkite rimtai – kaip ženklą, kad kažkas ne taip. Patarčiau klausti tiesiai – ar tu galvoji apie savižudybę? Kas tave slegia? Gal nori pasikalbėti?
Visais atvejais – tiek tiesaus kalbėjimo atveju, tiek, kai kalbama užuominomis arba šantažuojama, ieškokite pagalbos – tai galima daryti kartu arba paskatinti artimąjį kreiptis į specialistus, o jeigu jis nesutinka, pasikonsultuoti patiems, kaip bendrauti, ką galima padaryti. Svarbu priimti ir savo pastangų ribotumą – tikrai ne viską galime pastebėti, o net jei ir pastebime, tolimesnė įvykių eiga priklauso tikrai ne vien nuo mūsų pastangų.
Sukluskite, jeigu žmogus pradeda domėtis savižudybės tema, įsigyja su savižudybe susijusių dalykų, rašo atsisveikinimo laiškus.
Sukluskite, jeigu žmogus pradeda domėtis savižudybės tema, įsigyja su savižudybe susijusių dalykų, rašo atsisveikinimo laiškus, atiduoda daiktus, užbaigia tvarkyti reikalus, darbus, o jo elgesys labai pasikeitė, kamuoja prislėgtumas, miego sutrikimai.
– Labai dažnai nusižudžiusio artimieji negali susitaikyti su savižudybe ir pasakoja, kad jis turėjo daug planų, buvo ką tik įsigijęs kelionę, tvarkė buto pirkimo reikalus ir panašiai, tad kaip galėjo nusižudyti?
– Žmonės dažnai apie tai kalba – kaip įmanoma planuoti ateitį, netgi pačią artimiausią ir tuo pačiu pasiryžti savižudybei. Reikia suvokti, kad savižudybė – tai ilgas procesas, kuriame labai daug prieštaringų jausmų. Viena vertus, žmogui kyla minčių apie savižudybę, nes jis nebepakelia tos kančios ir skausmo, kartais matomo, kartais ne, todėl mano, kad vienintelė išeitis yra savižudybė.
Tačiau tuo pačiu metu mums visiems būdingas noras gyventi ir išlikti, vyksta kova tarp nevilties ir gyvenimo. Toks sudėtingas procesas, blaškymasis tarp mirties ir gyvybės, gali trukti ne vieną mėnesį ir ne vienerius metus, žmogus visą laiką gali kurti planus, kad nusižudys.
Vienu atveju laikui bėgant tai išveda žmogų iš sunkios būsenos, nes jis atranda pagalbą, palaikymą, kitu atveju toks balansavimas pasiekia ribą, kada kažkas ką nors pasakė, įvyko nereikšmingas įvykis, žmogus pasijautė atstumtas ir žengė žingsnį į savižudybę, nors ką tik turėjo planų, kaip gyvens toliau.
Nusižudžiusių artimiesiems yra įkurta speciali asociacija, turinti svetainę Artimiems.lt, kurioje galite atrasti pagalbą ir naudingą informaciją, specialistų patarimus. Patarčiau kreiptis pagalbos, jeigu matote, kad jums jos reikia, sunkių minčių nepalikti savieigai.
DAUGIAU INFORMACIJOS APIE TAI, KUR GALITE KREIPTIS PAGALBOS
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
