Tarkim, vidutinis lietuvis rūpinasi savimi ir savo šeima, dar kažkiek savo giminės atstovais ir draugais, artimais pažįstamais. Paskaitęs vieną kitą straipsnį ar pažiūrėjęs vaizdo reportažus apie lietuvių išgyvenimus svečiose šalyse pasidžiaugia ar paliūdi tą akimirką, tačiau tuo viskas ir baigiasi – grįžta į savo asmeninę aplinką ir apsiriboja tik tuo mažu pasaulėliu, kuris jį supa. Didžiajai daliai žmonių „išeiti iš savo kiemo“ ir suprasti, kas vyksta už jo ribų, su kokiais iššūkiais ar išgyvenimais susiduria tolimesnių šalių, kitos rasės ar tautybės piliečiai, yra sudėtinga.
Neseniai viešoje erdvėje pasirodė merginos istorija, apie tai kaip ji, būdama Honkonge, sumanė apsilankyti specialioje Kinijos teritorijoje Macau, o ten buvo apvogta. Dingo jos rankinė su visais dokumentais, kortelėmis, telefonu, kosmetine ir net striukė. Kur tai įvyko? Kazino, kuriame pilna kamerų.
„Pavogė nuo kėdės už nugaros, maždaug tuo metu, kai mano fokusas buvo ant ne ne, statyk ant juodos, nes raudona visada bloga spalva. Atsisuku – o daiktų nėra“, – pasakojo ji. Mergina mintyse perskaičiavusi, kiek reikės paaukoti kelionių po Aziją, už ką reikės nusipirkti naują rankinę, telefoną, kosmetinę ir visą jos turinį, pradėjo rūpintis aktualesnėmis problemomis – kaip išvažiuoti iš Macau ir grįžti namo į Honkongą.
Po ilgo ir išsamaus šios istorijos aprašymo, mergina galiausiai pasigyrė, kad nė karto neapsiverkė per visas 26 valandas kelionėje be striukės, telefono ir beveik be maisto, išliko moterimi. Nors galiausiai visoje šitoje istorijoje jai vis tiek gaila rankinės su visu jos turiniu.
Kita panaši istorija vyko prieš porą metų, per vadinamąjį didįjį tautų kraustymąsi iš Artimųjų Rytų į Europos žemyną. Vaikinas sumanė parduoti savo šeimos turtą – rankinę su visais dokumentais, telefoną, korteles su likusiu depozitu banke, striukę, butą ir viską ką tik turėjo siekdamas išgelbėti savo šeimą iš mirties gniaužtų. Kur tai įvyko? Sirijoje, kur griūva namai ir žmonės kasdien jaučia mirties dvelksmą, gyvena visiškoje neviltyje.
Valtyje, kurioje pagal saugumo standartus telpa 30 žmonių, tą naktį buvo susigrūdę apie 120 pabėgėlių. Kažkur tuo metu, kai jauno vyro dėmesys buvo nukreiptas tik į žmoną ir vaikus, kad tik šeima išsigelbėtų, kad tik saugiai pasiektume krantą, jis staiga išgirdo riksmus: dalis žmonių iškrito iš valties į jūros bangas ir niekas nesiėmė jų gelbėti. Vyras mintyse skaičiavo, kiek dar šioje naktinėje, šaltoje ir banguotoje kelionėje teks prarasti gyvybių, kaip atvykus į Europą teks apsirūpinti maistu ir vandeniu, tačiau tą akimirką pradėjo rūpintis aktualesnėmis problemomis – kaip apsaugoti savo šeimą ir kitus šalia susigrūdusius tautiečius nuo rizikos iškristi ir mirti.
Po neilgo, tačiau įtempto pasakojimo, vaikinas norėjo pasigirti, jog po visos šios sunkios kelionės, jis pasiekęs Europos krantą apsiverkė iš džiaugsmo, galėdamas su šeima saugiai atsistoti ant žemės. Ir galiausiai visoje šitoje istorijoje vaikinui negaila buvo prarastų namų ar materialių daiktų, labiausiai gaila buvo matyti prarastas gyvybes ir tas bejėgiškumo jausmas, jog negali žmonėms niekuo padėti.
Kiekvieno žmogaus asmeninė istorija su jos išgyvenimais, džiaugsmais ir rūpesčiais jam yra pati svarbiausia ir reikšmingiausia. Nes tai yra jo individuali istorija ir išgyvenimas. Lygiai taip elgiasi ir mažas vaikas, ir suaugęs asmuo, nesvarbu kokioje ekonominėje ar socialinėje aplinkoje jis būtų.
Kiekvieno asmens – ar vaiko, ar suaugusio patiriamas stresas ir problemos yra tiek pat svarbios ir rimtos, kad net negali jų palyginti tarpusavyje. Pavyzdžiui, kai tėvai lieja pyktį dėl menko šeimos uždarbio ir kad stinga lėšų susimokėti už būstą, vaikų išlaikymą, jų mažametis vaikas pradeda pasikūkčiodamas verkti, nes sulūžo jo mėgstamiausias žaislas. Kurio iš jų problema yra didesnė? Kurią reikėtų vertinti kaip rimtesnę? Kurią – kaip mažiau rimtą? Atsakymo nėra. Asmuo, susidūręs su savo problema patenka į bejėgiškumo spąstus ir jaučiasi pažeidžiamas.
Tad šiuo atveju suaugęs žmogus, kuris prisiima visą atsakomybę už savo veiksmus, turėtų įvertinti tą bejėgiškumo aplinką, kurioje atsidūrė. Vaikas, pradėjęs verkti, visuomet gali ateiti pas tėvus ir pasiguosti, tikėdamasis jog jo problema bus išspręsta. Jis– bejėgis šioje situacijoje, todėl tėvai negali jo atstumti sakydami, jog jų problemos dėl finansų ir šeimos išlaikymo yra didesnės, nei sulūžęs vaiko žaislas.
Ši alegorija į vaiko ir suaugusiųjų problemas verčia susimąstyti – su kokiomis problemomis mes susiduriame kasdien, kiek ir kokių problemų patys sau išsikeliame ir kokius įrankius turime jas spręsti? Ar iš tiesų dažnai atsiduriame tokioje bejėgiškoje situacijoje, kad jau niekas, net pats dangus, nebegali mums padėti? Ar vis tik pasitelkus aplinkinius, savo sąmonę ir patį save paaiškėja, kad mūsų problemos sprendimas – visai paprastas.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“, kuris yra bendrai finansuojamas iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014-2020 metų nacionalinės programos lėšų.
