Pasak sertifikuotos Eneagramos trenerės, NLP, koučingo specialistės, geštalto psichoterapijos praktikės Daivos Vietrinienės, savęs pažinimas ir savęs kūrimas gali įprasminti gyvenimą ir tapti egzistencijos tikslu.
Nors, jos manymu, šiame gyvenime nebūtinai nušvisime, kaip nušvito Buda, ėjimas savęs pažinimo ir sąmoningumo keliu suteikia daug kokybiškesnę ir laimingesnę būtį.
„Manau, jog kiekvienam mūsų būtų naudinga išdrįsti. Išdrįsti giliau pasižiūrėti į save. Ir nebijoti, neišsigąsti to, ką pamatysime, o tiesiog priimti. Rinkdamiesi tai, kas mums padeda augti kaip asmenybėms, galime transformuotis ir susikurti tokį gyvenimą, kokio norime“, – 15min GYVENIMUI pasakojo D.Vietrinienė, daugiau kaip dvidešimt metų vedanti seminarus verslo, komunikacijos, asmenybės ugdymo srityse.
– Šiandien daug kalbama apie savęs pažinimą. Jūsų pastebėjimu, ar mes gerai pažįstame save ir ar mokame eiti savęs pažinimo keliu?
– Vesdama įvairius užsiėmimus ir mokymus, pastebiu, kad savęs pažinimo tema šiuo metu yra labai aktuali. Kadangi žmonėms tapo labai svarbu ir įdomu geriau pažinti save, keliu prielaidą, jog iš tikrųjų mes nelabai save pažįstame.
Aš ir pati kažkada įsivaizdavau, kad tikrai labai daug žinau apie save. Bet kai pradedi gilintis, supranti, kad žinai tik tą nedidelę dalį.
Ir kai seminarų pradžioje žmonėms užduodu klausimą, kiek gerai jūs pažįstate save dešimtbalėje skalėje, daugelis įsivertina devynetu ar dešimtuku. Tačiau po seminarų jie ima suprasti, kad visgi labai daug ko apie save nežino. Tiksliau, nesupranta tam tikrų savo elgesio modelių, emocinių išraiškų, būsenų.
– Atrodytų, kaip gali gyventi su savimi ir savęs nepažinoti. Kaip jūs paaiškintumėte savęs pažinimo konceptą? Kas tai yra?
– Eneagramos vystytojas ir mano mokytojas Claudio Naranjo yra teigęs, kad tiesos apie save ir savo gyvenimą pripažinimas, nepriklausomai nuo to, kokį diskomfortą ar skausmą patirsime šiame procese, yra labai svarbus darbo su savimi komponentas.
Taigi, savęs pažinimo pagrindas yra priėmimas to, kokie buvome ir kokie esame. Beje, priimdami save mes mokomės priimti ir kitus.
Savęs pažinimo procesas vyksta, kada mes stebime save ir konstatuojame, priimame arba transformuojame tai, ką pastebime savyje.
Nes kai mes stengiamės neigti, ignoruoti, atstumti (o ne priimti ir transformuoti) savo negatyvias dalis, mes nuolat dalyvaujame vidiniame konflikte. O užspaustas, užslopintas negatyvas „įsirašo“ į mūsų kūną ir tampa naujų įtampų, vidinių problemų, ligų priežastimi.
Tuo tarpu priėmimas to, ką darome ir kaip tai darome, teisingas požiūris į tai padeda transformuoti įsisenėjusias reakcijas, kurios pavirsta kvailystėmis. Tuomet jos atkrenta arba praranda galią.
– Kas trukdo mums pažinti, suprasti save bei kitus žmones?
– Visų pirma, daugelis mūsų nematome tikrovės, kokia ji iš tikrųjų yra, kadangi mes viską vertiname per tam tikrą filtrą arba kitaip – savo vidinį pasaulio žemėlapį.
Vidinio pasaulio žemėlapio formavimąsi lemia genetika, šeimos vertybės, auklėjimas, vaikystės patirtys, praeities išgyvenimai. Dėl šio filtro mes į save „įsileidžiame“ tik tuos tikrovės aspektus, kurie mums yra pažįstami, suprantami, mums svarbūs.
O didelę dalį informacijos (ką matome, ką girdime) mūsų protas ištrina, apibendrina (pvz., jei vaikystėje girdėdavome, kad negalima pykti, pamatę pykstantį žmogų, tikėtina, galvosime, kad jis yra blogas); iškraipo (pvz., galvojame, kad žinome, ką kitas žmogus galvoja, bet iš tikrųjų vertiname jį pagal save).
Mes viską vertiname per tam tikrą filtrą arba kitaip – savo vidinį pasaulio žemėlapį.
Taigi, vidinis pasaulio žemėlapis turi įtakos tam, kiek gerai mes gebame pažinti ir suprasti save bei kitus. Nes giluminiai įsitikinimai yra plytos, iš kurių statome savo realybę.
Pavyzdžiui, jei manyje slypi įsitikinimas, jog tam, kad mane mylėtų, turiu visiems pritarti ir su niekuo nekonfliktuoti, – tada ir pataikauju kitiems, nereaguoju į savo poreikius ir dėl to patiriu daug diskomforto, liūdesio, nepasitikėjimo; nerealizuoju savęs.
Arba jei tikiu, kad gyvenimas yra kova, kad turiu būti stipriausias, niekam nenusileisti, visus ir viską kontroliuoti, – visur matau „priešus“ ir negaliu atsipalaiduoti, būti dabartyje, nes kontrolės paieška tampa amžina, kelianti nuolatinę įtampą, trikdanti santykius.
O jei nesuvokiu to, kad mes visi turime skirtingą gyvenimišką patirtį, dėl ko mūsų vidiniai pasaulio žemėlapiai skiriasi ir pasaulį matome savaip, – man tampa sunku priimti, suprasti kitą. Beje, dažnas įsivaizduoja, kad būtent jo žemėlapis, jo pasaulio matymas yra teisingiausias. Ir mes tai nuolat vienas kitam įrodinėjam.
Kitas dalykas, kaip geštalto terapijos pradininkas Fritzas Perlsas yra sakęs, – viskas, ką sunkaus savo gyvenimuose patiriame, turi būti „sukramtyta, praryta ir suvirškinta“, kad mūsų nebeveiktų.
Giluminiai įsitikinimai yra plytos, iš kurių statome savo realybę.
Tad jei turiu sudėtingų ir neišspręstų problemų savo gyvenime (kurios, beje, galėjo atsirasti dar vaikystėje) – jos visą laiką mane veiks, trukdys formuotis naujiems mąstymo modeliams ar priimti pokyčius gyvenime.
Dėl to žmonės ir eina pas psichologus, į seminarus ar praktikas, kad kažkuria prasme išgyventų tai, kas pas juos negatyvaus yra užsilikę. Nes tik išsprendę vidines problemas galime tapti laisvesni, lankstesni, labiau priimantys pasaulį, kitus žmones ir save. Iš to natūraliai kyla ir savęs bei kito supratimas.
– Sakote, jog tam, kad vidinis žemėlapis transformuotųsi, o mūsų matymas labiau atitiktų tikrovę bei leistų suprasti save, vienas svarbiausių uždavinių – išsispręsti traumines patirtis, problemas, kylančias iš praeities. Kas tam padėtų?
– Turbūt viskas prasideda nuo mūsų mąstymo. Ne veltui sakoma, kad visos problemos prasideda galvoje.
Mes, žmonės, esame visuminės būtybės ir į save turėtume žvelgti holistiškai – suprasti, kad viskas susiję tarpusavyje: mintys veikia emocijas, emocijos – fizinę būklę. O mūsų savijauta, būklė lemia elgesį ir tai, ką ištransliuojame į aplinką.
Būtent todėl nuolatos patiriant negatyvius jausmus, pavyzdžiui, pyktį, reikėtų sustoti, įsiklausyti į save ir pamąstyti, kodėl taip jaučiuosi, apie ką tas pyktis yra, iš kur jis kyla, nuo ko jis mane „apsaugo“. Tokiu būdu galima atrasti tikrąsias pykčio priežastis.
O kai suvokiu priežastis, kodėl man pasireiškia vienokie ar kitokie jausmai, trukdantys jaustis gerai ir kurti pozityvų santykį su aplinka, – galiu mokytis juos pilnai įsisąmoninti, išgyventi, kad jie manęs nebeveiktų. Žinoma, tam reikia sąmoningumo ir noro keistis.
Taip pat svarbu suprasti, kad kiekvienas mūsų patys prisiimame atsakomybę už save, savo gyvenimus. Kad niekas nieko neprivalo mums duoti, kažką dėl mūsų daryti.
Dažniau savęs klauskime: „Kaip galėčiau išspręsti šią problemą?“, o ne „Kodėl taip atsitiko?“ Nes klausimas „kodėl?“, atėjęs iš vaikystės, verčia mus nuolatos ieškoti kalto – žmogaus, situacijos ar pačio gyvenimo.
Taip, kartais prireikia stiprių gyvenimiškų sukrėtimų, kad atsigręžtume į save. Bet ir tada vertėtų užduoti sau klausimus: „Kokią pamoką aš turiu išmokti ir integruoti savo gyvenime?“; „Kokiomis priemonėmis, būdais, kuriuos aš turiu, galiu realizuotis?“
Ir, žinoma, jokie pokyčiai nevyksta be valios pastangų. O darbas su savimi yra vienas sudėtingiausių dalykų žmogui. Išties nelengva keisti įsisenėjusius mąstymo, elgsenos šablonus, nes jie mumyse tarsi išgraviruoti ir tam tikra prasme teikiantys naudos, dėl ko keičiantis natūraliai kyla vidinis pasipriešinimas (baimė, dvejonės).
– Su kokiais kitais sunkumais susiduria žmonės, einantys savęs pažinimo keliu?
– Kai pradedame gilintis į save, mes savyje atrandame labai daug skaudžių dalykų. Apie tai, kaip mes, būdami vaikais, patyrėme nuoskaudas, prievartą, smurtą. Galbūt tėvai ar kiti artimi žmonės mums sukėlė daug skausmo, kad ir patys to nenorėdami, nesuvokdami.
Ir dažniausiai ta skaudi patirtis yra priežastis, kodėl mes save laikome nevykėliais, negražiais, nemylimais, nesėkmingais, kažkokiais blogais. O gilinantis į save prisilieti prie visų šitų dalykų. Ir tai tikrai nelengva – išbūti tame skausme.
Kitų būdų, kaip paleisti sielos skausmą, išskyrus jo išgyvenimą – nėra.
Dėl to neretai žmonės, pradėję lankyti terapiją ar kokias nors praktikas, išsigąsta, nes jiems pasidaro sunkiau, negu buvo prieš tai. Tačiau kitų būdų, kaip paleisti sielos skausmą, išskyrus jo išgyvenimą – nėra. Mes turime priimti savo skausmą, išbūti jame, kad ilgainiui gebėtume jį transformuoti.
Dar pastebėjau vieną įdomų dalyką: kartais žmonės, siekdami save pažinti, labai įnirtingai puola į visokius dvasinius patyrimus, koncentruojasi į dvasinį augimą (kuris, be abejo, yra labai svarbus, nes žmonės – dvasinės būtybės), nors nėra išsisprendę psichologinių problemų. Ir tuomet neretai protas iškraipo dvasines patirtis, dėl ko žmogus atsiranda dar didesnėje sumaištyje.
– Turite minty, jog neišsisprendus psichologinių problemų, rinktis dvasines praktikas – rizikinga?
– Nenoriu pasakyti, kad tai nutinka visiems – visi mes labai individualūs. Tačiau taip, kada žmogaus nėra psichologiškai tvirtas, kada jo psichologinėje plotmėje yra atvirų žaizdų – pasinerti į dvasines praktikas gali būti rizikinga.
Tikrai sutinku žmonių, kurie įsivaizduoja, kad yra stipriai dvasiškai pakilę, nors iš tikrųjų yra perdėtai jautrūs, perdėtai reaguojantys į aplinką, turintys daug nuoskaudų, daug priekaištų aplinkai.
Jie sako, kad yra nuėję ilgą dvasinį kelią, medituojantys ir besilankantys retrituose, bet, žiūrėk, už kito kampo jau kažką smerkia. Su jais bendraujant jauti, kad kažkas yra ne taip, kad jiems trūksta paprasčiausio psichologinio stabilumo.
Tuo tarpu kada žmogus yra psichologiškai stiprus ir sąmoningas, eidamas dvasiniu keliu jis iš tikrųjų tampa laisvesniu, labiau priimančiu pasaulį, skleidžiančiu daugiau meilės į aplinką. Jis aiškiai suvokia save, savo stipriąsias ir silpnąsias puses, moka jas priimti, valdyti, transformuoti. Bet tai ne vienos dienos, ne savaitės ir ne metų darbas.
– Ką dar patartumėte žmogui, siekiančiam geriau save pažinti, suprasti, transformuoti?
– Visų pirma – išmokti sąmoningai save stebėti. Tada gali pamatyti, kad, pavyzdžiui, nors galvoji, kad kitas žmogus tave įžeidė, iš tikrųjų pats įsižeidei. Jis tiesiog pataikė į tavo silpną vietą, kuri tavyje neįsisąmoninta, neišdirbta, neišgyventa.
Ir tokiam žmogui išties vertėtų pasakyti „ačiū“, kad jis padėjo atkreipti dėmesį į dalykus, kurie skaudina. Juk tada tą skaudulį gali sąmoningai apmąstyti, išanalizuoti ir galiausiai – paleisti.
Siūlau atlikti ir tokią užduotį: surašykite visus dalykus, kurių nekenčiate savyje.
Taip pat patarčiau stengtis kuo dažniau būti čia ir dabar – taip yra ugdomas sąmoningumas.
Siūlau atlikti ir tokią užduotį: surašykite visus dalykus, kurių nekenčiate savyje. Kiekvienam negatyviam teiginiui suraskite „paslėptą“ ketinimą – ką naudingo, pozityvaus iš jo gaunate. Tai, ką atrasite, gali labai nustebinti – mes dažnai nesuvokiame, kad už „blogio“ dažniausiai slepiasi „geras ketinimas“. Tai suvokus belieka ieškoti būdų, kaip kitaip patenkinti savo poreikius.
Kitas dalykas, nereikia manyti, kad reikia atskirti tai, kas mes esame, nuo to, kokie mes privalome būti pagal tam tikrą įteigtą formulę. Mums būtina elgtis atvirkščiai – atrasti ir priimti tai, kuo ir kokie esame.
Galimybę pokyčiui suteikia ne savęs įtikinėjimas, ne savęs baudimas, o mokymasis ramaus sąmoningumo, kad galėtume pamatyti, kas mus verčia kenkti patiems sau.
Kai imame suvokti savo vidinius blokus, netinkamus elgesio modelius, automatines reakcijas, kurios vyksta čia ir dabar, mes pamatome tikrą tiesą apie save ir be ypatingų pastangų galime atsikratyti ydingų įpročių. Savęs pažinimas savaime transformuoja.
– Kaip gali keistis gyvenimas, kada žengi savęs pažinimo, sąmoningumo keliu?
– Kartais, kol žmogus pats savy nepajunta pokyčio, išsilaisvinimo, jam gali atrodyti, kad gilintis į save, mokytis sąmoningumo nereikia. Kad viskas su juo yra gerai.
Bet kai žmogus patiria tą savęs pažinimo, sąmoningumo akimirkos džiaugsmą, kai dėl to jis ima lengviau spręsti tam tikrus klausimus, o jo gyvenime atsiranda šviesos, apie kurią jis svajojo – jis pajaučia poreikį judėti toliau. Jam norisi vis daugiau sužinoti, patirti, išgyventi.
Galiausiai sąmoningas žmogus turi drąsos daryti tai, ką jis nori daryti gyvenime, ir būti tokiu, kokiu jis nori būti. Dėl to natūraliai gerėja jo santykiai, sveikata, profesinė veikla; jis tampa laimingesniu, tvirtesniu, ramesniu, labiau pasitikinčiu savimi.
Sąmoningumo keliu einantis žmogus iš tikrųjų turi daugiau tolerancijos, nes suvokia, kad mes esame skirtingi. Jis natūraliai skleidžia gerą energiją į aplinką, geba susikalbėti su įvairiausiais žmonėmis, juos priimti ir kartu išlikti savimi. Atsidūręs konflikte, jis nepuola smerkti kito, nes atpranta kaltinti kitus ir aplinką – jis greičiausiai pagalvoja, o ką jis geriausiai gali padaryti šioje situacijoje.
Ir turbūt jūs iškart pajusite, kada atsidursite šalia tokių žmonių – jie yra priimantys, atviri, palaikantys, tikintys tuo, ką daro; su jais yra gera, saugu būti. Jie nedeklaruoja pasauliui, kokie jie laimingi, ramūs, išmintingi ar daug žinantys – jie tiesiog tokie yra.
Beje, kada žmogus labai perdėtai deklaruoja apie sąmoningumą, kyla pavojus, jog čia tik dar viena kaukė. Nes, žinote, žmonės tikrai labai nori savyje pokyčių, ir kartais jiems ima atrodyti, kad pabuvę viename ar keliuose seminaruose, jie jau pasikeitė.
Ir dažnai tokiu atveju tereikia pabendrauti su tuo žmogumi, pabūti su juo tam tikrose situacijose, kad pamatytum, ar jo gyvenimas atitinka tai, ką jis deklaruoja. Aš to nesmerkiu, tiesiog noriu pasakyti, jog žinios, jei jų nepritaikome praktiškai, tampa bevertėmis ir neturinčiomis reikšmės.
