Jau netrukus „Eskedar Coffee“ savininkė Eskedar Tilahun vadinti užsieniete bus klaidinga. Po mėnesio visuomenininkei, verslininkei, prisiekus Lietuvos Respublikai, bus suteikta Lietuvos pilietybė.
Nors jaustis tikra lietuve vis dar trukdo dažni, įkyrūs aplinkinių žvilgsniai, bet per 13 metų, ji sako, jau spėjo prie to priprasti. „Tokie jau mano namai, reikia susitaikyti“, – šypsosi Eskedar.
Be to, Eskedar gali nesijaudinti, kad Lietuvoje kada nors galėtų įvykti kažkas panašaus į Amerikos įvykius, rasistinius išpuolius. Pasak jos, Lietuvoje rasizmas tiesiog neegzistuoja.
Tad su E.Tilahun – pokalbis apie tai, kaip ji jaučiasi Lietuvoje, kodėl pasaulyje nenyksta rasizmas ir kodėl save rasistais laikančius lietuvius ji vadina tiesiog neišprususiais.
– Eskedar, jūs Lietuvoje atsidūrėte prieš 13 metų. Čia buvote perkelta iš pabėgėlių stovyklos Maltoje. Kodėl vykote būtent į Lietuvą?
– Mano vienintelė sąlyga buvo – ar aš galėsiu čia studijuoti universitete. Kai man pasakė, kad tikrai galėsiu, daugiau man klausimų nekilo ir persikėliau į Lietuvą.
– Ar prisimenate savo pirmuosius įspūdžius čia? Kokia Lietuva jums pasirodė?
– Pirmi įspūdžiai buvo klaidingi – aplinka nedraugiška, žmonės susiraukę, šalta žiema. Atrodė – o dieve, kaip čia galima gyventi. Bet kaip sakoma, jei negali pakeisti aplinkos, gali pakeisti savo požiūrį.
Tai aš tiesiog įtikinau save, jog apie šią vietą nieko nežinau, ir visko mokiausi nuo nulio. Jei žmonės atrodė šalti, galvojau, kad jie nėra šalti, tiesiog šiuo metu yra žiema. Kai ateina šilti orai, žmonės ima šypsotis, tampa linksmesni. Juk ir aš pati kartais būnu susiraukusi, kai būna šalta. Tai man padėjo ir netrukus įsimylėjau šalį.
Jei negali pakeisti aplinkos, gali pakeisti savo požiūrį.
– O kokie jums pasirodė lietuviai? Gyvendama Etiopijoje, vėliau – Maltoje, įkyrių žvilgsnių, spėju, tikrai nesulaukdavote. O kaip Lietuva jus pasitiko? Prieš dešimtmetį juodaodis čia turbūt vis dar buvo neįprasta.
– Kartais žmonės į naujoves reaguoja kitaip, ir tai yra normalu. Iš pradžių mačiau, kaip visi į mane žiūri, ir jaučiausi nejaukiai. Šiandien taip pat vaikštant su draugais mieste, jie man dažnai sako: oho, kaip į tave žiūri. Tik dabar aš to nebepastebiu taip, kaip anksčiau.
Dabar jei žmonės į mane spokso, aš taip pat imu dairytis, į ką jie čia taip žiūri. Apsisukus ir už savo nugaros nieko nepamačius, prisimenu, kad čia aš jiems įdomumą keliu. Tačiau prie to priprantama ir jokių jausmų nebekelia.
Bet aplinka keičiasi, su ja ir aš kartu. Vilniuje daugėja studentų iš užsienio, iš Afrikos šalių, pas mus atvyksta karininkai iš Prancūzijos, Amerikos, taip pat ir krepšininkai į „Žalgirio“ ar „Ryto“ komandas. Vis daugėja kitų rasių žmonių, todėl lietuviams tas vaizdas taip pat darosi įprastas.
Šiaip aš visuomet buvau kitoks vaikas. Net ir gyvendama Etiopijoje buvau ta mergaitė, kuri žaidžia futbolą, kai nė viena kita to nedarė, mano kultūrai tai buvo neįprasta. Todėl būti kitokiai man visada buvo normalu, aš žinojau, ką tai reiškia.
– Ar per 13 metų esate čia patyrusi diskriminaciją? Sulaukusi įžeidinėjimų?
– Dėl rasinės diskriminacijos kartą esu kreipusis į teismą. Iš Anglijos grįžęs emigrantas, man su vaiku praeinant pro šalį, pavadino mane negre ir uždavė klausimą apie beždžiones. Teismą laimėjau. Todėl džiaugiuosi, kad gyvenu teisinėje valstybėje, kurioje galiu būti savimi.
Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl aš nesu drovi. Jei išgirstu kokių komentarų dėl savo išvaizdos, aš su tais žmonėmis pradedu dialogą. Reikia apie tai kalbėtis. Kai jautiesi nuskriaustas ir tyli, tuomet pokyčiai nevyksta.
O be to, jei žmogus jaučia neapykantą dėl to, kaip atrodau, tai juk ne mano problema – sunku jam, nes viduje turi nešiotis tokius jausmus. Todėl niekada nebijau apie tai pasikalbėti.
Jei išgirstu komentarų dėl išvaizdos, su tais žmonėmis pradedu dialogą. Kai jautiesi nuskriaustas ir tyli, tuomet pokyčiai nevyksta.
– O kaip žmonės reaguoja, kai jūs imate su jais šnekėti?
– Jiems pasidaro nejauku. Aš prieinu ir sakau: labas, mano vardas Eskedar, ir aš nesuprantu, ką tu turi omenyje mane taip pravardžiuodamas.
Esu kilusi iš šalies, kurioje nebuvo vergovės, mano kultūra ir istorija yra visai kitokia. Todėl kai mane bando užgaulioti su tuo susijusiais žodžiais, aš nejaučiu tokio skausmo, kurį jaustų afroamerikiečiai, kurių šeimos patyrė, ką tai reiškia. Todėl man paprasta eiti į dialogą.
Tuomet žmonės nustemba – kodėl manęs tai neveikia, kodėl aš reaguoju šaltai ir ramiai. Bet žinote, aš jaučiu tiesiog paprastą skausmą dėl kitų, dėl neteisybės, nes nė vienas žmogus neturėjo patirti vergovės. Net ir kalbant apie tremtis, kaip ir kiekvienam lietuviui, taip ir man tai yra jautri tema, nes nė vienas neturėjo būti taip kankinamas. Ir visai nesvarbu, kad mano šeima to nepatyrė – tai yra paprastas žmogiškumas ir užuojauta.
Etiopijoje nebuvo vergovės, todėl kai mane bando užgaulioti su tuo susijusiais žodžiais, aš nejaučiu tokio skausmo, kurį jaustų afroamerikiečiai, kurių šeimos patyrė, ką tai reiškia.
– Tai gal dabar ir Lietuvoje situacija taisosi, mažiau tokių piktų žmonių?
– Kai kurie dalykai labai maloniai stebina. Dingsta rasinė, religinė ar amžiaus diskriminacija įdarbinant žmones. Ir mano pavyzdys rodo, kad Lietuva yra galimybių šalis visiems – ar patiems lietuviams, ar man, kuri po mėnesio jau, tikiu, galėsiu prisiekti Lietuvai ir gauti pilietybę, ar žmonėms, kurie turi negalią. Nė vienas mes nesame išskirtinis, gyvenantis ir augantis Lietuvoje.
– Matydama, kas vyko Amerikoje, kaip dėl to jautėtės? Jums kažkokius jausmus tai sukėlė?
– Aš manau, kad sukėlė tokius pačius jausmus, kaip ir mano lietuvei draugei Radvilei. Mes su draugais šnekėjome, kad buvo nužudytas žmogus ir įvyko neteisybė. Mano jausmai nebuvo niekuo išskirtiniai. Tik džiaugiuosi, kad ir jaunimas apie tai pasisakė, priešinosi, turėjo savo nuomonę.
– Kaip jums atrodo, kodėl ši pasipriešinimo banga kilo būtent dabar? Kodėl tik dabar per visas šalis kilo palaikymo akcijos? Persipildė kantrybės taurė?
– Žinot, kaip sakoma – kada, jei ne dabar, ir kas, jei ne aš. Tiesiog laikas atėjo dabar. Žmonės nusprendė prisiimti atsakomybę, nebetylėti ir eiti į gatvę pasisakyti. Pasaulis sąmoningėja, visi darosi drąsesni.
Bet kuriuo atveju, daugiau pasisakyti šia tema aš galiu nebent kaip kiekvienas lietuvis. Amerikoje niekada negyvenau, nežinau, kaip ten jaučiasi žmonės ir ką jie patiria.
Galiu pasakyti tik tiek – esu prieš nusikaltimus, ar tai būtų parduotuvių vitrinos daužymas, ar nužudymas. Esant neteisybei, būtina kalbėti ir priešintis. Ir man atrodo, kad politikai turėtų kurti taiką, o ne kiršinti, kaip rodo realybė.
Be visuomenės susitelkimo pokyčiai neateis.
– Bet atrodė, kad prasidėjusi taiki kova su rasizmu sukėlė dar didesnį rasizmą.
– Niekada visi nebus vienos nuomonės, niekada nebus klausimo, dėl kurio visi sutartų. Buvo ir juodaodžių, ir baltaodžių, kurie palaikė „Black Lives Matter“, bet lygiai taip pat yra ir tokių, kurie to nepalaiko. Visi turi nuomonę. Ir ją turėti yra gerai. Tik svarbiausia neprarasti sąmoningumo.
Be visuomenės susitelkimo pokyčiai neateis. O šioje vietoje mes matome, kad susitelkimas jau tapo nebe lokalus, bet globalus. Tai plito per visą pasaulį.
Sąmoningumas yra ugdomas dalykas, anksčiau ar vėliau rasizmo klausimas bus išspręstas.
– Visgi gyvename civilizuotais laikais, tai kaip manote, kodėl rasizmas nenyksta?
– Aš irgi to labai norėčiau paklausti. Net tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, kur yra dešimtys partijų su šimtais skirtingų nuomonių dėl Lietuvos gerovės, o žmonės vieną dieną laikosi vienos pozicijos, kitą dieną – jau kitos, sunku pasiekti vieną bendrą sutarimą. Tai ką jau kalbėti apie Ameriką, kur žmonių, valstijų, kultūrų daug daugiau? Tautų atžvilgiu, JAV gyvena visas pasaulis. Todėl ir sunku visiems sugyventi.
Mano manymu, reikia pradėti nuo savęs. Jei noriu gyventi tolerantiškoje aplinkoje, aš toleruosiu savo kaimynus, juos mylėsiu, kad jiems būtų gera gyventi, tikėdamasi, kad jie su manim elgsis taip pat. Bet to garantuoti aš negaliu.
Sąmoningumas yra ugdomas dalykas, anksčiau ar vėliau galbūt šis klausimas bus išspręstas.
– Jūsų manymu, Lietuvoje rasizmas egzistuoja?
– Iš kur Lietuvoje gali būti rasizmas? Tarp ko? Rasizmas gali prasidėti tada, kai šalyje yra bent kažkokia įvairovė rasių. Bet Lietuvos istorija rodo, kad šalis nedalyvavo vergovėje, žmonių prekyboje, čia nebuvo lietas kraujas tarp baltųjų ir juodųjų. Tad iš kur gali būti rasizmas?
Manau, kad Lietuvoje žmonės, save laikantys rasistais, neturi supratimo, apie ką kalba, jie nusižiūrėjo, kas vyksta kitose šalyse, ir bando pritaikyti sau. Bet kai su tokiais žmonėmis diskutuoji, pamatai, kad jis toli gražu nėra rasistas, jam tiesiog reikia draugų.
Padiskutavus su žmonėmis, kurie save laiko rasistais, supranti, kad jiems tiesiog reikia draugų.
Kartą Panevėžyje kalbėjausi su jaunuoliu, kuris manė, kad yra „skinheadas“, neonacis. Pusvalandį padiskutavus, supratau, kad jis tiesiog yra prieš užsieniečius vyrus, kurie atvažiuoja, susilaukia su lietuve vaiko ir ją palieka. Bet tai juk nėra rasizmas. Tai tiesiog stereotipas, kad neva juodaodžiai vyrai palieka moteris su vaikais vienas. Tai yra tiesiog neišprusimas – tokie žmonės neturi apie visą situaciją jokios informacijos ir jos neieško, o tiesiog pasirenka lengviausią kelią nekęsti.
– Tai kaip jūs šiandien jaučiatės gyvendama Lietuvoje? Esate saugi?
– Aš visada čia jaučiausi saugi. Čia jau yra mano namai. Anksčiau sakiau, kad Lietuva bus mano tarpinė stotelė, bet jau 13 metų tai nesikeičia. Čia jaučiuosi gerai, čia auginu savo vaikus, o tai viską ir pasako.
