Sveiki,
santuokoje su vyru gyvename 3,5 metų, pažįstami esame beveik 6 metai. Vyrui bus 39 metai, man 36. Pati pradžia buvo graži, begalinis vyro dėmesys, dovanėlės, gėlės, rūpestis. Beje, mums abiem tai antra santuoka, jis išsituokęs, vaikų neturi. Aš auginu paauglį sūnų. Per visą santuokinį laikotarpį buvo visko, ir piktumų, ir nesutarimų. Sunku viską ir nupasakoti. Vyro meilė man įsiplieskė staigiai, jis buvo pasiruošęs dėl manęs šokti į ugnį.
Aš ne taip stipriai degiau jausmu, žmogus man patiko, jaučiau jo palaikymą, paramą, buvo švelnus, draugiškas, geras, dėmesingas man ir mano vaikui. Leidau sau pamažu jį pamilti, nors jam reikėjo čia ir dabar. Netrukus vaikas ėmė jį vadinti tėčiu, vyras vaiką taip pat mylėjo... Gyvenome, buvo visko – ir šilto, ir šalto.
Šie metai mums tapo išbandymų metais. Sausio mėnesį buvome išvykę drauge į kelionę, ten apsipykome. Aš grįžau į Lietuvą, o vyras liko toje šalyje padirbėti. Buvo liūdna, kai vyras įsodino mane į lėktuvą. Tą pačią dieną, važiuojant į namus, sulaukiau iš jo skambučio, jis bandė manęs atsiprašyti, kad parašė žinutę, dėl kurios labai gailisi. Jis tikino, kad tą žinutę rašė man, kitą – savo bendradarbei, galiausiai viską suplakė į vieną, parašė jos vardą ir tą žinutę atsiuntė man. Žinoma, kai kalbėjome, tos žinutės dar gavusi nebuvau, bet dėl jo skambučio sunerimau. Vakare atėjo ir ta žinutė, pagal vardą jį buvo skirta ne man. Tą dieną buvo mano gimtadienis. Tai turbūt pati blogiausia dovana, kurią esu gavusi. Išslydo žemė iš po kojų. Prašiau vyro pasiaiškinti, atsiprašyti. Jis nesuprato, kodėl turėtų tai daryti.
Pradėjau jam priekaištauti, nepasitikėti. Prašiau pagrįsti, prašiau įrodyti. Per mėnesį laiko prisigalvojau įvairiausių dalykų. Susirašinėjome, kalbėjomės, bet nesugebėjau jam atleisti. Vasario pradžioje grįžo į namus, visą tą laiką gyvenau su nerimu, pradėjau jį įtarinėti. Jutau, kaip vyras tolsta nuo manęs, kaip gina savo bendradarbę. Sakė, kad myli mane, kad nemeluoja, deja, nepatikėjau. Jis aiškina, kad pati įsikalbėjau bėdą sau galvon, kad pradėjau ieškoti sąsajų, nereikšmingus dalykus sureikšminau ir t. t. Su kiekviena diena mes tolome. Atsirado pykčių dėl nieko, priekaištų.
Vyras pradėjo anksti išvažiuoti į darbą, o iš jo grįžti vėliau. Pradėjo mane ignoruoti, atsitvėrė tylos siena. Sakė, kad aš ligonė, jog taip juo nepasitikiu. Sakė, kad esu labai pikta, kabinėjuosi, kad jam sunku su manimi. Kad aš konfliktiška asmenybė, kad 4 metus jis tik ir kaupė visas nuoskaudas ir kad dabar jau jam pritvinko tiek, kad aš jam pasidariau niekas. Nesvarbi, neįdomi, nebeliko jausmų, nebeliko polėkio...
Visaip bandžiau su juo kalbėtis. Apie jausmus jis kalbėtis atsisako. Aiškina, kad jau pasakė, jog nieko man nebejaučia, kad aš jam tik žmogus, pykčio man neturi, neapykantos taip pat, bet nieko iš manęs nebenori. Porą savaičių skambino tik vaikui, į mano skambučius neatsakinėjo. Kai parvažiuodavo į namus, bandydavau jį prakalbinti, klausiau ar dar kas nors gali būti tarp mūsų, jis aiškino, kad jau nebe, bent jau ne dabar, kad jam reikia laiko. Supraskite, būti su mylimu žmogumi vienuose namuose, matyti jį, kalbėti ar tylėti yra labai sunku, kai visą laiką vyras buvo geras, artimas, šiltas, o staiga pasikeitė visu 100 proc., tapo abejingas, sarkastiškas, egoistiškas.
Jis pradėjo nebegrįžti į namus, į mano skambučius neatsakė, pradėjau pastebėti, kaip po vieną iš namų paslapčia jis išsineša drabužius, avalynę. Pakęsti to negalėjau... Paskutines savaites tapau nekontroliuojama, įtarinėjau jį viskuo, buvau nerami, dažnai pravirkdavau, kuo nors nuolat jį apkaltindavau. Suprantu, kad nesukontroliuosiu suaugusio vyro, žinau, kad negaliu to daryti, bet man kitaip neišeina. Bandžiau pasiguosti artimiausiems žmonėms, draugei, trumpam palengvėdavo, bet tik trumpam. Galiausiai pradėjau gerti raminamuosius... Bet ir jų poveikis trumpas. Vis grįžtu prie to paties. Naktimis nebemiegu.
Prašiau vyro pasakyti, kas yra, jei yra kitas asmuo, prašiau netylėti, kad man būtų lengviau su tuo susitaikyti. Jis nenori nieko girdėti, greitai supyksta ir neria pro duris, sakė, kad pats nesuvokia savo būsenos. Vieną vakarą jis tiesiog išvažiavo, atsirado nebūtų bendradarbių, kurie jį pakvietė į svečius. Bandžiau jam paskambinti, žinoma, jis neatsiliepė, neatrašė ir į žinutes.
Paskutiniu metu iš jo girdžiu tik skaudžius žodžius, jis kaltina mane, kad tai įvyko, kad nebetiki manimi, kad esu jam nesvarbi ir nebeįdomi... Prašau, patarkite, kaip man elgtis, ką daryti ir ko nedaryti? Suvokiu, kad jis kažkur, o gal su kažkuo, aš nežinau. Kaip nustoti negalvoti ir neskaudinti savęs? Visą laiką sakė, kad jam bažnytinės santuokos įžadai labai svarbūs, beje, man taip pat.
Per paskutines tris savaites perskaičiau daug literatūros, daug straipsnių, matau, ir kur pati klydau, ką dariau ne taip. Deja, jis nieko nebenori girdėti. Aš prašiau jo atleisti už mano elgesį, tačiau jam jau neberūpi. Pasiūliau išeiti pagyventi kitur, jis dėl to neprieštaravo, pasakė, kad kai tik turės galimybę, iš karto taip ir padarys. Yra kitas butas, į kurį jis gali išeiti, bet kažkodėl ten gyventi dar neišėjo. Ar neturėtų vyras pasielgti garbingai ir bent jau pasakyti, kas yra kas? Šiuo metu visi jo daiktai dar yra pas mane, bet namo jis negrįžta...
Galbūt jį dar kažkas laiko, o gal jis turi guodėją ar patarėją šiais klausimais? Aš ir pati esu gilioje neviltyje. Nuolat verkiu, nesulaikau liūdesio ašarų, tą mato ir mano sūnus, kuriam greit 14 metų. Žinoma, negalėjau šiame laiške nupasakoti savo viso gyvenimo istorijos, tačiau bent jau paskutinių savaičių įvykiai yra tokie...
Atsako santykių ekspertai Silvija ir Šarūnas Mažuoliai.
Sveiki,
Gražūs santykiai nepatenka į krizę per vieną apsipykimą kelionėje. Koks nors įvykis, kuris atrodo buvo esminis, iš tikro tebuvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Ne viena pora tiesiog paskandina savo santykius nežinodami, kaip elgtis vienas su kitu, nemokėdami komunikuoti tarpusavyje, negebėdami susitvarkyti su savimi, savo emocijomis bei reakcijomis. Šiurkščios santykių klaidos atveda prie krizės. Dalis porų sugeba greitai padaryti išvadas ir susitvarkyti, tačiau daliai porų būna per vėlu. Dažniausiai tokiose porose vienam iš partnerių kantrybės taurė būna perpildyta tiek, kad jis ar ji nebenori nieko girdėti apie santykius ir bandymą juos aplopyti. Panašu, kad Jūsų atveju nutiko kaip tik taip – vyras pradėjo trauktis iš santykių ir atgal grįžti nebenori.
Krizė yra periodas, kurį reikia pralaukti, o ne bandyti kažką staigiai taisyti ir keisti. Į santykių krizę patekę žmonės būna pervargę, persipildę sunkių emocijų, pasimetę, pikti vienas ant kito ir tokioje būsenoje ieškoti sprendimų nėra tikslinga. Geriausia, ką šiuo metu galite padaryti, tai ne pulti tvarkyti santykių, o rasti, kaip apsiraminti ir apsitvarkyti pačiai.
Vyras yra užsidaręs, pasimetęs ir tvarkosi savyje. Galima užduoti jam kelis esminius klausimus apie jo santykį su situacija, tačiau panašu, kad savo dalį jis jau papasakojo – jausmų Jums nebejaučia, tačiau savo būsenos taip pat negali iki galo suvokti. Bandydama daugiau klausinėti ar per daug jį spausti, tik pabloginsite situaciją. Jųdviejų santykiai dabar yra kraujuojanti žaizda, kuriai reikia duoti apsivalyti ir apgyti, o tai reiškia stengtis kiek įmanoma mažiau žaloti vienas kitą papildomais konfliktais, priekaištais ir t. t. Galite rodyti, kad Jums sunku, tačiau jokiu būdu to sunkumo nepaverskite kaltinimais ar priekaištais vyrui. Taip tik skatinate jį dar labiau trauktis nuo Jūsų bei pati pratrūksite pykčiu.
Susitaikykite su tuo, kad vyras gali niekada nebegrįžti pas Jus ir kad ateityje gali laukti skyrybos. Toks susitaikymas (nemaišykite su rankų nuleidimu ir puolimu į neviltį) leis atsipalaiduoti ir dar ramiau bendrauti su vyru.
Teisingas sprendimas būtų išeiti pagyventi atskirai bei pailsėti vienam nuo kito. Kuomet vien buvimas kartu tik gilina žaizdas, atsitraukimas gali duoti abiem lengviau atsikvėpti. Nelaukite, kol vyras imsis veiksmų ir pats išeis. To jis gali ilgai nepadaryti, kadangi tiek Jums, tiek jam situacija yra sudėtinga, ir abu esate sutrikę. Jei yra atskiras butas – puiku, išsikraustykite į jį. Taip ir Jūs pati nematysite vyro kiekvieną dieną, mažiau galvosite, kur jis yra ir ką veikia. Vyras bus ramesnis, kad gali grįžti į namus, kur nesusidurs su žmogumi, kuris šiuo metu kelia skausmą. Abu būsite labiau atsipalaidavę ir bendrauti bus šiek tiek lengviau. Neįmanoma duoti tolimesnių veiksmų plano Jūsų situacijoje. Galutinis jos etapas gali būti ir skyrybos, tad atsargiai su fokusavimusi tik į santykių išsaugojimą. Gali būti, kad per daug žalos padaryta santykiams, ir jų atstatyti nebepavyks, ypač jei vyras nepakeis savo nuomonės dėl to, ko nori ir ką Jums jaučia.
Šiuo metu koncentruokitės į pačią save, atsigavimą, atsistatymą, nusiraminimą. Galbūt praverstų terapinės grupės, pokalbiai su specialistais. Jei esate tikinti ar prijaučianti – yra maldos grupės ir religinės bendruomenės, kur galite rasti nusiraminimą. Tik kiek įmanoma susitvarkiusi pati su savo sunkiomis būsenomis, galėsite adekvačiai bendrauti su vyru ir matyti daugiau tiesos esamoje situacijoje. Kol Jums skauda – viską matote per skausmo prizmę, ir šis skausmas pradeda lietis ant vyro kaltinimais bei priekaištais. Būdama tokios būklės sunkinate ir taip sunkią situaciją. Puiku, jei turite artimų žmonių, kam galite pasiguosti. Darykite tai toliau. Pasistenkite nebūti daug laiko viena savuose apmąstymuose. Tenai Jūs nerasite jokių atsakymų, tik kasite sau gilesnę slogios nuotaikos duobę. Jei norite atsakymų, verčiau susiraskite specialistą ar išmintingą žmogų, su kuriuo galėtumėte pasikalbėti.
Išsikrausčiusi pagyventi atskirai, bendravimą su vyru palaikykite toliau, jei jam tai bus tinkama. Gali būti, kad kurį laiką nebus jokio kontakto iš jo pusės. Gerbkite jo norą atsitraukti ir pabūti su savimi. Kai moteris yra linkusi kaltinti ir priekaištauti, vyras greitai pervargsta nuo tokio moters elgesio ir visiškai nuo jos užsidaro. Deja, šiuo metu Jūs kitaip bendrauti negalite, nes patyrėte per daug skausmo ir turėjote per mažai laiko išmokti naujų elgesio bei bendravimo modelių. Jei / kai pradėsite bendrauti, sekite, kad iš Jūsų pusės nebūtų kaltinančios ir priekaištaujančios kalbos. Jūs tikite, kad taip pakeisite vyro elgesį ar bent jau sumažinsite savo skausmą, tačiau jei pažiūrėsite atidžiau, pamatysite, kad tokios bendravimo taktikos labai žalingos.
Mokykitės valdyti savo kalbą šitoje vietoje, o išvalyti skausmui suraskite kitų būdų, apie kuriuos jau kalbėjome. Susitaikykite su tuo, kad vyras gali niekada nebegrįžti pas Jus ir kad ateityje gali laukti skyrybos. Toks susitaikymas (nemaišykite su rankų nuleidimu ir puolimu į neviltį) leis atsipalaiduoti ir dar ramiau bendrauti su vyru. Vyras jaus, kad esate ramesnė, taikesnė ir pats gali pradėti ramiau bei noriau bendrauti. Kas vyks paskui, numatyti neįmanoma. Toliau studijuokite santykių žinias, mokykitės naujų elgesio bei bendravimo su vyru taktikų bei rūpinkitės savimi bei savo gerove. Sėkmės Jums.
DĖMESIO! Jums su partneriu kyla sunkumų, kurie kartina jūsų santykius? O gal neduoda ramybės kokie komplikuoti širdies reikalai (tarkime, nesiseka rasti antrosios pusės, užmegzti santykių ir pan.)? Drąsiai siųskite klausimą mums el. paštu ji24.lt@zlg.lt. Santykių ekspertai Šarūnas ir Silvija Mažuoliai mielai atsakys.
P. S. LABAI PRAŠOME KLAUSIMUS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
