Socialiniame tinkle feisbuke pasirodęs kvietimas į renginį sukėlė daug įvairių reakcijų. Nors dėl koronaviruso norintiems jose dalyvauti teks palaukti, nemaža dalis žmonių viešai piktinosi, jog lytiniai organai negali būti meno kūrinio objektas. Netrūko ir komentarų, kokią žinią tokiais renginiais Įvairovės ir edukacijos namai siunčia visuomenei, ypač – jaunimui. Aštriai apie būsimą renginį feisbuke pasisakė ir menininkė Jurga Lago, atkreipusi dėmesį, jog taip švaistomos Europos Sąjungos lėšos.
Renginį organizuojančios Įvairovės ir edukacijos namų atstovė, edukologijos doktorantė ir lytiškumo ugdymo lektorė Akvilė Giniotaitė bei menininkė Ineta Žymančiūtė sutiko atsakyti į klausimus apie dirbtuves. Savo nuomonę apie būsimą renginį išsakė ir juvelyrė J.Lago bei psichologė Alina Martinkutė-Vorobej.
Dirbtuvių rengėjos: „Menas visais laikais padėdavo priartėti prie dviprasmiškai vertinamų temų“
„Tapyba, fotografija, menas apskritai yra įprasta forma, metodas, kaip reaguoti, išgyveni jautrias, stigmatizuotas temas.
Idėja organizuoti dirbtuves, skirtas savaime gražaus, etiško ir priimtino kūno pamatymui, siekiant panaikinti seksualumo ir vulgarumo štampus nuo lytiškumo ir nuo pačių lytinių organų, kilo su bendraminčiais, žmonėmis, kurie yra šios srities atstovai ir mato bei supranta poreikį mažinti gėdos, stigmatizavimo ir vulgarumo prasmes, siejamas su kūnu.
Menas visais laikais žmonėms padėdavo subtiliai, paprastai ir jautriai priartėti prie dviprasmiškai vertinamų temų“, – sakė A.Giniotaitė.
Pasak jos, renginio tikslas paprastas – pasitelkiant tapybą (spalvų derinimą, šviesos, tamsos paieškas, formų atkartojimą) į penį ir vulvą pažvelgti ne kaip į seksualinius instrumentus, ne kaip į vulgarią ir gėdingą kūno dalį, o tiesiog kaip į objektą, kurio buvimo negalime paneigti.
„Sunku pasakyti, ko seminare daugiau – tapybos subtilybių ar paties lytiškumo. Mes nesiekiame kažkaip dirbtinai vieno ar kito padauginti. Kai žmogus gilinasi į tapybos paslaptis, tiesiog stengiasi drobėje užfiksuoti objektą, jis nebemato lytinio organo ir taip nuima kultūriškai susiformavusias nejaukumo, gėdijimosi pojūčius, skatinančius raudonuoti. Tuomet pasidaro lengviau, atrodo, kad pagaliau tampi savo paties, savo pačios bendrininku (-e)“, – sakė A.Giniotaitė.
Pasak jos, auginant vaikus labai anksti imame siųsti žinutę, kad visas jūsų kūnas yra šaunus ir puikus, išskyrus „tą sritį“.
„Apie „tą vietelę“ garsiai nekalbame, nesipasakojame, nekreipiame dėmesio ir iš viso geriausia, jeigu pavyksta apsimesti, kad jos nėra. Kas nutinka ilgainiui gyvenant su tokia samprata, kad lyties organai yra kažkas, ko negalima minėti garsiai, svarbu slėpti visus su jais susijusius pojūčius, kad jie negražūs, „purvini“?
Žmonėms darosi sunku nueiti pas gydytojus, rūpintis savimi, saugiai ir jaukiai jaustis intymiuose santykiuose, merginoms gėda pirkti higienos priemones, vaikinai jaudinasi dėl dydžio, atsiranda gausybė mitų, paskalų ir patyčių, susijusių su kūnu. Atrodo, smulkmena, bet dar būtų galima vardyti ir vardyti, kiek dėl privačių kūno vietų ignoravimo ir gėdijimo atsiranda jau mums visiems atpažįstamų problemų.
Juk dažniausiai yra taip, kad apie lytinius organus nešnekame, tai tabu tema tiek augant, tiek mokantis, tiek užaugus – ta tyla, tas nešnekėjimas, ta paslaptis tik dar labiau užaštrina gėdą ir nejaukumą“, – sakė pašnekovė.
Patiriant tiek vidinės gėdos ir neužtikrintumo, sunku pamatyti save vertingą tokį ar tokią, koks ar kokia esi.
Apie „tą vietelę“ garsiai nekalbame, nesipasakojame, nekreipiame dėmesio ir iš viso geriausia, jeigu pavyksta apsimesti, kad jos nėra.
A.Giniotaitės nuomone, kiekvienam žmogui itin svarbu – ypač šiais laikais, kai tiek daug idealizuoto, iškreipto, netikro, sumontuoto, nudailinto kūno vaizdinių – girdėti, jog VISAS tavo kūnas yra vertingas toks, koks yra: „Darome dirbtuves suaugusiesiems, nes matome, jog nepaisant to, kad suaugę žmonės gali prieiti prie įvairios informacijos, vis dar ramiai, be nejaukumo reaguoti į lytinius organus, kaip į vieną iš kūno dalių, toli gražu ne kiekvienam pavyksta.“
Žinių trūksta ne tik vaikams
A.Giniotaitė kartu su savo kolegomis iš Įvairovės ir edukacijos namų daug keliauja po Lietuvos mokyklas, kuriose rengia lytiškumo ugdymo pamokas moksleiviams. Todėl apie tai, kiek daug stereotipų ir nežinios supa šias temas, žino ne iš teorijos.
„Kai kitose savo veiklose, dirbame su mokytojais ir tėvais, padedant perprasti lytiškumo ugdymo sritį, atrasti būdą, kaip su vaikais ir paaugliais užmegzti jaukų, atvirą ir saugų ryšį, matome, kad daug suaugusiųjų susiduria su didžiuliu barjeru, vidiniu pasipriešinimu vien ištarti garsiai žodžius vulva ar penis.
O dirbant su moksleiviais, organizuojant lytiškumo ugdymo užsiėmimus, matome situaciją, kai šiems žymiai lengviau ištarti keiksmažodžius „b***s ir p***a“ nei etiškus, tinkamus anatomiškus lytinių organų pavadinimus „penis ir vulva“. Taip neturėtų būti, anatomiški kūno pavadinimai neturėtų kelti gėdos ir nejaukumo“, – įsitikinusi lektorė.
Pirmosios dirbtuvės sulaukė tik teigiamų atsiliepimų
Įvairovės ir edukacijos namuose vyksiančias dirbtuves ves tapytoja Ineta Žymančiūtė. Šis renginys – ne pirmasis. Pirmosios dirbtuvės, anot menininkės, sulaukė tik pozityvių reakcijų. Todėl buvo keista matyti, kad antrosios, vos apie jas paskelbus, virto kažkokiu hiperbolizuotu skandalu.
„Juk nuolatos vyksta įvairios meno dirbtuvės, netgi tapybos iš natūros, kai realiu laiku pozuoja žmonės, ir tai nėra nieko gėdingo. Pamenu, net per nacionalinį transliuotoją rodė reportažą. Jokių diskusijų apie renginį, kaip apie kažkokį morališkai netinkamą ar turintį seksualinių užmačių. Be to, Europos kontekste tokie renginiai nėra jokia naujiena“, – pasakojo I.Žymančiūtė.
Jos manymu, nuomonė apie renginį gali būti visokia, tačiau ji neturėtų riboti suaugusių žmonių pasirinkimo laisvės laisvalaikį leisti taip, kaip norisi.
Jai antrino ir A.Giniotaitė. Pasak jos, kadangi po žinios apie dirbtuves žmonių reakcija buvo dvejopa, tai akivaizdžiai rodo, jog lytiškumo temos yra aktualios, žmonės joms neabejingi. Tačiau jos vis dar kelia daug gėdos ir pernelyg seksualizuojamos.
„Sulaukėme asmeninių žinučių netgi iš nepažįstamų žmonių, kurie išreiškė palaikymą, padėką už drąsą kalbėti nejaukiomis, stigmatizuotomis temomis. Kita vertus, buvo nemažai patyčių kultūros atspindžių ir atviro šaipymosi, žeminimo, informacijos iškraipymo, vulgarių interpretacijų nė nepaskaičius renginio aprašymo, buvo skleidžiama dezinformacija, kuriami melagingi faktai“, – teigė pašnekovė.
Anot jos, įdomu tai, jog daugiausiai renginio informacija dalinosi vyresnio amžiaus žmonės savo komentaruose pabrėždami seksą, seksualumą, vulgarybes ir atvirai siūlydami ar siūlydamiesi pozuoti. Nors renginys niekaip nesusijęs su pozavimu, tapoma pasitelkiant anatomiškas iliustracijas, pavyzdžiui, iš enciklopedijos.
Dirbtuvių organizatorės sutinka, kad pajudino visuomenėje išsikerojusius tabu. Ir ne vieną.
„Pasirodo, užteko tapybos dirbtuves pavadinti tam tikrais žodžiais, kad paaiškėtų, jog lytiškumas yra stigmatizuojamas, o intymias kūno vietas daliai visuomenės sunku pamatyti ir įvardyti kaip galinčias būti estetiškomis, neutraliomis kūno dalimis. Vietoj to jos dažnai pateikiamos labai vulgariai, primityviai, nemaloniai, netgi fetišizuotai.
Į akis krinta ir asmeninių ribų nubrėžimo klausimas – komentaruose daug nuostatų apie teisę demonstruoti kito kūną, negavus leidimo, girdimos seksualizavimo potekstės. Dažnai, ypač moterų nuogumas, siejamas su sudaiktinimu, savinimusi, pamirštant, kad kiekvieno kūnas pirmiausiai priklauso tik tam žmogui.
Jei turime susidarę tokį kūno vaizdą, tokį supratimą apie kūno lytiškumą, žinoma, sunku priimti atvirą ir įprastą kalbėjimą apie lytiškumą keičiantį būdą. Ir suvokti, kad jokių papildomų prasmių čia nėra paslėpta“, – kalbėjo Įvairovės ir edukacijos namų lektorė.
Užteko tapybos dirbtuves pavadinti tam tikrais žodžiais, kad paaiškėtų, jog lytiškumas yra stigmatizuojamas.
Menininkės I.Žymančiūtės teigimu, pirmosiose dirbtuvėse nebuvo jokio nejaukumo – dalyviai rinkosi Šv. Valentino dieną, tad net ir nuotaika buvo pakili.
„Tapydamas žmogus taip susikaupia, kad savaime visos seksualinės prasmės atpuola, nėra kada filosofuoti, ypač, kai matai, jog linija kreiva išėjo. Tiesiog gana intensyviai tapėme, po to kalbėjomės, diskutavome, dalinomės savo atradimais“, – apie pirmąsias dirbtuves pasakojo tapytoja.
Juvelyrė J.Lago: „Tai – chaltūra“
Menininkė, juvelyrė Jurga Lago – viena iš tų, kurie išvydę antrųjų dirbtuvių reklamą feisbuke, neslėpė nuostabos ir pasisakė apie tokį renginį kategoriškai. Savo nuomonę ji išsakė viešame įraše feisbuke. Vėliau jį ištrynė. Tačiau 15min sutiko dar kartą išsakyti savo nuomonę. Jos prašymu publikuojame ją neredaguotą.
„Išvydusi dirbtuvių reklamą pagalvojau, kad tai, ko gero, kokia nors iš ES fondus įsisavinančių ir „iš projektų gyvenančių“ organizacijų, kurios kažkodėl dažnai neturi galimybių dirbti kokybiškai.
Nežinau šios įstaigos (Įvairovės ir edukacijos namai – aut.) ir nesidomėjau jų veikla, nes renkuosi ir skatinu kokybę. Prilyginčiau šį darbą, deja, namudininkų kategorijai.
Net kooperatyvų laikų Lietuva buvo reiklesnė kokybei: jau tuomet žmonės abejodavo stoties rajone apgaudinėjančiais veikėjais, kurie patikliuosius bandydavo pritraukti garsiais šūkaliojimais. Apgavikais, sukančiais reikalą „atspėk, po kuria stikline yra rutuliukas“, kai rezultatas buvo tiesiog pasisavinti pinigus, tačiau vaizdas sudaromas smagių, apsukrių veikėjų.
Tik čia rimčiau. Nes lošiama iš žmonių, kurie, anot organizatorių, tikriausiai yra nedrąsūs, galbūt nukentėję nuo smurtinių nusikaltimų, priekabiavimo, puritoniško konservatyvaus auklėjimo, negebantys kalbėti apie lytiškumą ir lia lia lia. Taigi, piešimas gali padėti išreikšti ir priimti savo jausmus. Tai taip ir reikėtų komunikuoti, ar ne? O ne tiesiog parašyti: „Vulvų ir penių piešimo dirbtuvės.“
Ar tokiu būdu kviečiama ši tikslinė auditorija? Tokiu būdu tik tyčiojamasi iš galimų aukų – tarsi rengtum dirbtuves asmenims, linkusiems į savižudybę ir reklaminiame plakate „pakabintum“ kilpą. Ir jokio paaiškinimo. Humoras? Ne. Pigus reklamos siekis.
Piešimas gali padėti išreikšti ir priimti savo jausmus. Tai taip ir reikėtų komunikuoti, ar ne? O ne tiesiog parašyti: „Vulvų ir penių piešimo dirbtuvės.“
Apibendrinant: šiandien tai – jokia naujovė, joks „kritinis mąstymas“, jokia pagalba. Prisidengti menu irgi neišeis, nes ir čia bus apgavystė: norint išmokyti piešti peizažą, žmogų ar interjerą, niekas nepradeda MOKYTIS nuo dulkės, antakio ar durų rankenos. Pradeda nuo komponavimo į lapą, bendrų proporcijų ir bendro vaizdo.
Net interjero plano pradžia ir mokymai pradedami nuo bendro brėžinio ir išplanavimo, o ne nuo durų rankenos. Taigi, dviem žodžiais – įžūlus neprofesionalumas. Chaltūra“, – savo nuomonę išsakė J.Lago.
Psichologė: Lietuvoje apie seksą reikia ne kalbėti – apie jį privalu tylėti
Lietuvos psichologų sąjungos narė, psichologė Alina Martinkutė-Vorobej įsitikinusi: tie, kurie priešinasi seksualumo temoms, gali pateikti visą krūvą paaiškinimų, kodėl jos neturėtų būti keliamos viešumon arba turėtų būti aptariamos labai ribotais būdais.
„Visus paaiškinimus galima apibendrinti viena fraze – „seksualiniai klausimai turi likti už miegamojo durų“. Nors iš tiesų akivaizdu, kad tokie paaiškinimai reiškia viena – apie seksą reikia ne kalbėti, apie jį privalu tylėti. Ir jei, neduokdie, kas nors išdrįsta sulaužyti tylos sekso tema įžadus, tas asmuo tampa matomas kaip agresorius, grasinantis sugriauti tai, kas yra, atrodytų, neliečiama“, – sakė psichologė.
Būtent dėl to, anot jos, ir nestebina pasipiktinimo bangos, kurios kyla, kai kažkas bando išvilkti į dienos šviesą seksualumo temą. Juolab, kad pasipiktinimas – natūrali emocinė reakcija, kylanti, kai žmogus jaučia, kad kažkas galimai kėsinasi perbraižyti jo asmenines ribas arba kelia grėsmę jo pasaulėžiūrai.
„Gyvename kultūroje, kurioje seksas ir seksualumas ilgus metus buvo ne šiaip ignoruojama tema pokalbiuose. Jis buvo ignoruojamas kaip reiškinys, todėl aplinkoje susiformavo labai natūrali nuostata, kad apie seksą nekalbama.
Tyla ir net savotiškas temos mistifikavimas, gaubiantis seksualumo klausimus, tapo norma ir puoselėjama vertybe. Žmonės ir organizacijos, pasiryžusios sugriauti seksualumo tabu, natūraliai buvo ir dažnai tebėra sutinkami su šakėmis ir deglais, t. y. kaip įsibrovėliai, bandantys sugriauti nusistovėjusias tradicijas bei primesti savo „naujovišką“ (reikia suprasti, nepriimtiną) supratimą“, – kalbėjo pašnekovė.
Žmonės ir organizacijos, pasiryžusios sugriauti seksualumo tabu, sutinkami su šakėmis ir deglais, t. y. kaip įsibrovėliai.
A.Martinkutės-Vorobej teigimu, susiformavusios nuostatos apie seksualumą yra sunkiai pakeičiamos, nes jos yra neatsiejama mūsų pasaulėžiūros dalis. Santykis su savo ir kitų seksualumu yra požymis, parodantis, kokį turime santykį su savimi ir kitais.
„Jei žmogui jo paties lytiškumas yra apipintas įvairiausių mitų, stereotipų ar neigiamų nuostatų, jis vargiai gali jaustis visapusiškai laimingu. Juk žmogus yra nedaloma visuma: jei kažkuri asmenybės dalis ar poreikiai yra nuneigti ar ignoruojami, jie greičiausiai duos apie save žinoti per kylančias sunkiai paaiškinamas emocines įtampas, pykčio priepuolius, nerimą ir kitus psichologinius ar fizinius simptomus.
Tai, toli gražu, nereiškia, kad žmogus privalo kalbėti(s) apie seksą, kai jis to nenori. Bet labai svarbu, kad žmogus jaustų galintis be gėdos ir kaltės pirmiausia pats sau pripažinti savo poreikius, atpažinti ir suprasti, kokie jie yra, kaip svarbu juos patenkinti, bei priimti juos, kaip savo unikalius ir individualius“, – pabrėžė psichologė.
Didelei daliai lietuvių vis dar sunku atpažinti, pripažinti ir įvardinti savo seksualinius poreikius bei lūkesčius – tiek sau, tiek kitiems. Pašnekovės nuomone, kartais susidaro įspūdis, kad didelė dalis net nežino, kad turi pasirinkimą kalbėtis apie seksą (kaip ir turi pasirinkimą to nedaryti) bei gali pasirinkti, kokiais būdais ar formomis tai daryti.
Anot jos, tai, kokias emocines asociacijas turime lytiškumo tema, yra mūsų tėvų, senelių ir net prosenelių palikimas. Tačiau jie neturėjo pasirinkimo, mes – jau turime.
„Sąvokų „seksas“ ir „seksualumas“ turinys su laiku kinta. Kas kinta sunkiau – tai emocinis santykis su seksualumo tema, perduodamas iš kartos į kartą.
Buvimas sveika lytiška būtybe yra kažkuria prasme kompetencija bei įgūdžiai, kurių turime išmokti. Bet kaip išmokti, kai mes apie tai net prabilti bijome? Dažnai karta iš kartos perduodama žinia apie seksualumą, kaip apie vengtiną temą, kuri privalo sukelti stiprius gėdos ir kaltės jausmus, nes kaip kitaip atgrasysi žmones nuo temos, jei ne susiedamas ją su diskomfortu?
Negalima sakyti, kad mūsų tėvai, seneliai, proseneliai piktybiškai saugojo mus nuo „seksualumo grėsmės“ – jie tiesiog turėjo tokį supratimą apie lytiškumą ir neturėjo pasirinkimo turėti kitokį. To pasirinkimo jiems nebuvo.
Tačiau mes turime tyrimų duomenis, rodančius atviro kalbėjimosi seksualumo temomis naudą, turime knygas, ekspertus, metodus, priemones, kurie padeda kalbėti(s) apie asmens seksualumą. Todėl pasipriešinimas šioms temoms yra vis mažiau paaiškinimas logika, o vis labiau gali būti suprantamas kaip dalies žmonių baimių išraiška“, – kalbėjo pašnekovė.
Nors kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje labai daug dėmesio sulaukia bet kas, susiję su lytiškumu, A.Martinkutė-Vorobej nelinkusi apibendrinti, kad visi lietuviai vengia intymių temų.
„Lietuviai yra įvairūs. Taip, dalis jų išties nenori ir negali sau leisti net pamąstyti apie seksą net būdami vienumoje. Bet yra dalis tų, kurie jaučiasi galintys ne tik patys įvardinti savo poreikius, bet ir nori padrąsinti kitus taip daryti. Jei kažkokia konkreti tema susilaukia labai daug dėmesio, ko gero, ji yra jautri visuomenėje ir dėl to „iškelia“ didelės grupės žmonių emocines asociacijas, siejamas su tema“, – teigė psichologė, pasiūliusi pasigilinti, ką „sako“ pati seksualumo tema.
Pasak jos, plačiai žiūrint, seksualumo tema yra apie intymų ryšį, apie pasitikėjimą kitu, apie drąsą būti savimi prieš save ir kitą, apie pažeidžiamumą. Tema „seksas“ turi labai didelį emocinį krūvį, kurio turinys priklauso nuo turimos patirties.
„Jei nuo vaikystės žmogus šeimoje ar kultūroje seksualumą patyrė tik per bauginimą ar neigimą, natūralu, kad būdamas suaugęs jis toliau vengs šios temos, nes ji kels nemalonius jausmus ir mintis“, – sakė specialistė.
Ji siūlė kalbant apie seksą nesupaprastinti šios temos iki fizinio veiksmo – lytinio akto, nes iš tiesų pati sąvoka ir su ja susijęs emocijų spektras paliečia kur kas platesnį temų ratą.
„Kas mane traukia? Su kuo noriu būti? Kiek saugus jaučiuosi būti santykyje? Kiek galiu pasitikėti? Ar galiu jaustis laisvas? Ar saugu sakyti „ne“? Kaip save matau ir kaip jaučiuosi, kai kitas žmogus intymiai priartėja? Ko bijau? Ar galiu įvardinti savo baimes ir kitam? O jei mane atstums?
Sekso tema yra apsupta daugybės baimių ir nerimo. Paprasčiau jį suprimityvinti iki fizinio veiksmo, veiksmą demonizuoti arba suvulgarinti ir tada atmesti kaip kažką purvino ir nereikalingo geram, doram žmogui, kokiais dauguma mūsų norėtume save matyti. Sudėtingiau (bet sveikiau pačiam žmogui) pripažinti, kad iš tiesų yra daugybė neatsakytų klausimų, abejonių ir gal net begalinio nesaugumo, kuris ir verčia priešintis susidūrimui su lytiškumo tema.
Ir labai svarbu pačiam sau atsakyti, kodėl aš asmeniškai bėgu nuo seksualumo temos ir kokius jausmus man sukelia? Apie ką tie jausmai ir iš kur jie?“ – patarė pašnekovė.
Kalbėdama konkrečiai apie būsimas tapybos dirbtuves, psichologė jas įvardino kaip reikalingą alternatyvą tylai sekso temomis.
„Tai alternatyva, kuri yra orientuota į žmones, kurie jaučiasi pasirengę kalbėtis seksualumo temomis, atrasti sveikesnį santykį su savo lytiškumu, tačiau iki šiol neturėjo saugių erdvių arba jiems tinkamų formų tai daryti.
Tokie mokymai skirti suaugusius žmones, kurie yra pasirengę tyrinėti save ir geriau suprasti, ką jiems reiškia seksualumas. Iš šalies žiūrint, žinoma, galima pamatyti renginį primityviai – kaip genitalijų piešimą. Tačiau, paskaičius renginio anotaciją, akivaizdu, kad jis skirtas padėti atpažinti, kokį emocinį santykį jie turi su sąvokomis ir kokias prasmes jie yra sudėję į jas.
Vulva ir penis yra savotiški trigeriai, keliantys emocines asociacijas, susiformavusias per ilgą patyrimą (ne)kalbėjimo reprodukcinės sveikatos temomis. Ypač su tėvais. Gėda, kaltė, bejėgiškumas, pyktis – tai dažnos asociatyvios emocijos, kylančios, kai mąstome ar kalbame apie savo genitalijas.
Tačiau šios nemalonios emocijos neturi būti „savaime suprantama“ reakcija, kai mes mąstome apie savo kūno organus, kurie, savo ir mūsų nelaimei, buvo tiek nuvertinti, kad net šiandien ne kiekvienas suaugęs įvardina (ar žino) tikslius šių organų anatominius pavadinimus“, – kalbėjo A.Martinkutė-Vorobej.
Vulva ir penis yra savotiški trigeriai, keliantys emocines asociacijas, susiformavusias per ilgą patyrimą (ne)kalbėjimo reprodukcinės sveikatos temomis. Ypač su tėvais.
Anot jos, paradoksalu, bet kone kiekvienas pradinukas gali įvardinti organus, kurių nėra akyse matę – skrandis, plaučiai, širdis, tačiau toli gražu ne kiekvienas suaugęs gali drąsiai įvardinti organus, kuriuos mato kasdien – vulvą ir penį.
„Piešimas, kaip technika, gali padėti žmogui, kuris nejaukiai jaučiasi tiesiogiai kalbėdamas apie savo fiziologiją, per simbolius, per vaizdinius atrasti bei įvardinti tai, kokias prasmes jis per savo gyvenimą „sudėjo“ į lytinių organų pavadinimus, kokios emocijos ir asociacijos su jais siejamos (dažniausiai nesąmoningai) bei kokios to priežastys. Sąmoningai reflektavus tai, kas ilgą laiką tūnojo pasąmonės šešėliuose, gali atsirasti palengvėjimo, aiškesnės savivokos ir laisvės jausmas“, – pasakojo psichologė.
Naujienų portalas 15min 2020-aisiais metais remia ir globoja 24 nevyriausybines organizacijas ir gerumo iniciatyvas, kurios kasdieniais darbais prisideda prie taip reikalingų pokyčių mūsų šalyje.
Šios iniciatyvos ir organizacijos, tarp kurių yra ir VšĮ Įvairovės ir edukacijos namai, tapo antrus metus organizuojamo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ ambasadorėmis, o jų darbai ir gerieji pavyzdžiai bus viešinami visus metus portale.
Daugiau apie projektą „Šiemet buvau geras“ skaitykite ČIA.
