Apie filmą
M ir Deborah, kaip ir maždaug 1,7 proc. žmonių visame pasaulyje, gimė su fiziniais lyties požymiais, netelpančiais į dvinarę vyro–moters kategoriją.
Interseksualumo požymių kartais nesimato vos gimus. Kaip ir daugeliui žmonių, M ir Deborai vaikystėje buvo atliktos nereikalingos medicininės operacijos, siekiant padaryti jų kūnus „normalius“. Filme pasakojama, kaip interseksualūs žmonės konstruoja savo tapatybes ir santykį su savo kūnu.
Jautė didžiulę baimę
Po filmo kalbėjusi Deborah prisipažino, kad vos ėmusi atsiskleisti apie interseksualumą jautė didžiulę baimę, kad tarsi bus išmesta iš visuomenės. „Dar paauglystėje jaučiau, kad jei nors vienas žmogus sužinos apie mano interseksualumą privalėsiu dingti kuo toliau. Tiesiog jutau, kad šioje visuomenėje nėra vietos interseksualiems žmonėms“, – diskusijoje atviravo festivalio viešnia.
Vis dėlto išdrįsusi papasakoti apie faktą, kad yra interseksuali Deborah suprato, kad žmonės priima interseksualius asmenius tokius, kokie yra. „Jie mus myli už tai, kokie mes žmonės, o faktas apie interseksualumą buvo tarsi vyšnia ant torto, kažkas daugiau. Tačiau tai mano patirtis“, – kalbėjo Deborah.
Žiūrėdama dokumentinį filmą iš žiūrovės pozicijų, ji sako būtų norėjusi tokį siužetą išvysti paauglystėje – galbūt būtų buvę kur kas lengviau atsiverti.
„Tai viena iš priežasčių kodėl sutikau. Be to, rašiau magistro darbą apie interseksualumą. Norėjusi ne tik būti interseksualiu žmogumi, kuris iš akademinių paskatų domisi šia tema, tačiau ir prabilti apie tai viešai, pasidalinti asmenine patirtimi, tik anksčiau nežinojau, kur tai padaryti“, – teigė ji.
Dokumentiniame filme nuskamba mintis, kad Deborah turėjo konstruoti save už moters ir vyrų kategorijų sistemos. Tam tikrus barjerus ir normas ji suvokė dar būdama visai maža.
„Norėjau žaisti su berniukais, nes jie žaidžia futbolą, laipioja medžiais, mergaitiški dalykai manęs visai nežavėjo. Taip pat, kai reikėdavo apsirengti į bažnyčią, žinojau, kad sekmadieniais turiu vilkėti suknelę ir tai buvo vienintelė diena, kai ją dėdavausi, kitomis mano garderobe dominavo kelnės ir marškinėliai. Negalėjau įstatyti savęs į binarinę lyčių sistemą ir vienintelis dalykas, kuris man rūpėjo, tai – būti savimi“, – kalbėjo filmo herojė.
Vis dėlto, anot jos, medikai, atlikdami medicinines operacijas, stengiasi „normalizuoti“ kūnus. „Iš vienos pusės turime medikus, kurie pripažįsta dvi lytis, iš kitos – žmones, kurie nepriskiriami vienai jų, ir operacijų metu jie neva stengiasi normalizuoti kūnus“, – tęsė pašnekovė.
Trūksta valios iš medicinos sistemos
Ar pastaraisiais dešimtmečiais įvyko pokyčių? „Jie vyksta, tačiau labai lėtai. Jungtinės Tautos pabrėžia, kad priverstinės medicininės procedūros pažeidžia interseksualių asmenų žmogaus teises. Vis dėlto nėra pakankamai valios iš medicinos sistemos pusės suvokti, kad mes sveiki tokie, kokie esame, kad galime augti laimingai, būdami interseksualūs“, – teigė Deborah.
Prieš maždaug du dešimtmečius medikai, pasak festivalio viešnios, nepasakydavo žmogui, kad jis interseksualus ir tai žmogus suvokdavo tik atradęs tai pats, skaitydamas, pavyzdžiui, medicinines ataskaitas.
„Būdavo sudėtinga prieiti prie savo medicininės istorijos. Ir dabar Europos šalyse, tarp jų ir Prancūzijoje, Šveicarijoje, priėjimas prie kai kurių medicininių ataskaitų tiesiog apribotas arba jos dingusios“, – kalbėjo ji.
Ragino ieškoti žmonių su tokia pat patirtimi
Deborah interseksualius žmones paragino ieškoti tokių pačių kaip jie.
„Kai pirmą kartą sutikau taip pat interseksualius žmones supratau, kad jie jaučiasi lygiai taip pat kaip aš. Nustebsite, kad su jais pagaliau galėsite pasidalinti mintimis, jausmais, kuriais iki tol negalėjote su niekuo kitu dalintis. Be to, galbūt per šiuos žmones rasite priėjimą prie tam tikrų organizacijų, kuriose galima gauti pagalbą interseksualiems žmonėms“, – teigė Deborah.
