Vyras niekada nesižavėjo Beatos kūnu
Dešimt santuokos metų su vyru despotu visiškai sugniuždė moters pasitikėjimą savimi ir įskiepijo menkavertiškumo jausmą. Moteris prisipažįsta, kad visą gyvenimą mylėjosi su vyru tamsoje. Jis niekada nesižavėjo jos kūnu. Beata gėdijosi prie jo nusirengti, parodyti save, nes nejautė, kad yra geidžiama, ir pati nejautė geismo jam.
Sunku patikėti, kad tai istorija apie moterį, kurią matome nuotraukose.
Viskas, ko iš jo sulaukdavau, buvo vien priekaištai ir patyčios.
„Bendradarbio komplimentas privertė mane susimąstyti, kas iš tikrųjų aš esu, – tęsia savo pasakojimą Beata Obolevič. – Pradėjau dairytis įvairių grožio procedūrų, pirktis naujų drabužių, prižiūrėti plaukus. Mano pokyčiai, kurie tapo visiems akivaizdūs, deja, taip ir liko nepastebėti man brangiausio ir mylimo tuo metu žmogaus, t. y. mano vyro. Viskas, ko iš jo sulaukdavau, buvo vien priekaištai ir patyčios.
Pasak jo, neverta buvo švaistyti pinigus tam, kas ir taip man nepadės. Vienintelė vieta, kur galėjau jaustis asmenybe, gavusi pripažinimą ir begalinę pagarbą, buvo mano darbas – ėjau grupės vadovės pareigas, kur pasiekdavau stulbinančių rezultatų. Tai buvo mano atotrūkis nuo besitęsiančio kasdienio košmaro.
Manau, kad būtent darbas padėjo man galutinai nepalūžti. Darbe sulaukdavau vis daugiau komplimentų, žmonės manim žavėjosi ir norėjo į mane lygiuotis. Mano sparnai ėmė pamažu skleistis – pajutau gyvenimo prasmę, nes buvau kažkam reikalinga. Namuose dažnai buvo sunku nuslėpti ašaras, dėl to užsilaikydavau ilgiau darbe. Namuose laukdavo neišvengiami konfliktai, priekaištai.
Tylėjau – priėmiau tokią poziciją, nes kiekvienas mano ištartas žodis, nepriklausomai nuo aplinkybių, buvo panaudotas prieš mane. Skaudžiausiu išgyvenimu buvo tai, kad viską matė mūsų mažametis sūnus ir nuolatos šluostydavo savo maža rankyte mano ašaras“, – jaudinamai pasakoja Beata.
Namuose dažnai buvo sunku nuslėpti ašaras, dėl to užsilaikydavau ilgiau darbe.
Fotografė kviečia įsiamžinti ir papasakoti savo istoriją
Fotografė Malgožata Mozyro, pamačiusi per televiziją atvirą moters pasakojimą, pajuto, kad nori sukurti fotografijos projektą apie moteris, kurioms pavyko ištrūkti iš smurtinių santykių. Kaip sako pati fotografė, tokia patirtis nėra jai svetima – pati išgyveno smurtinius santykius, kurie paliko žymę visam gyvenimui.
Kaip pabrėžia Malgožata, jei visgi pavyksta iš jų ištrūkti, tai tampa nors ir skaudžia, bet labai gera pamoka visam gyvenimui. Dabar ji nori paskatinti kitas moteris pasakyti bet kokiai prievartai – psichologinei arba fizinei – STOP.
Ji kviečia moteris dalyvauti projekte – sukurti nuotraukas, atspindinčias moterišką stiprybę, valią ir drąsą, bei viešai papasakoti savo istoriją.
Fotografė įsitikinusi, kad toks projektas gali padėti kitoms moterims, kurios vis dar kenčia prievartą. Dauguma jų bijo atvirai pasakyti, kas vyksta jų namuose. Kitos net nesupranta, kad tokiu būdu prieš jas yra smurtaujama.
Fotografė įsitikinusi, kad toks projektas gali padėti kitoms moterims, kurios vis dar kenčia prievartą.
Vyras pakėlė prieš Beatą ranką
Pirmą, ką Beata nutylėjo, nes bijojo aplinkinių nuomonės, buvo tai, kad vyras pakėlė prieš ją ranką.
„Kūčių vakaras, nepaprastas tylos ir atleidimo metas. Nuvykome kartu į Šv. Mišias. Grįžtant namo vairavau automobilį, kai vyras staigiai pradėjo lyg tyčia garsinti roko muziką. Paprašiau pritildyti, o jis lyg besityčiodamas dar labiau pagarsino. Trečias mano prašymas buvo tą naktį lemtingas. Visa jėga užsimojęs trenkė man į veidą, kartu nulaužęs galinio matymo veidrodėlį.
Šoko būsenos paleidau vairą, ir automobilis nuvažiavo į laukus. Vos pamačiusi prieš save stulpą spėjau nuspausti stabdžio pedalą ir išvengti dar didesnės nelaimės. Įtūžęs jis tik trenkė durelėmis ir paliko mane vieną su bėgančiu iš nosies krauju“, – su ašaromis akyse tęsia pasakojimą Beata.
Kitą dieną jiedu su vyru turėjo vykti susipažinti su vyro šeima. Beata giliai viduje užgniaužė visą savo skausmą, prisiimdama atsakomybę. Bijojo, ką apie jos būsimą vyrą gali pagalvoti jo ir jos artimieji, todėl nusprendė niekam nepasakoti apie tos nakties įvykį. Užmaskavusi mėlynes nuvažiavo susipažinti su vyro šeima.
Netrukus ištekėjo.
Nusprendė palikti vyrą
Santuokoje kentėjo 10 metų – tylėjo arba nuslėpdavo, kaip jaučiasi, kad jai yra skaudu. Neleisdavo sau būti savimi, turėti savo svajonių, mylimų veiklų. Įtikino save, kad žmonės gali pasikeisti, ir pati leido sau tapti auka. Leidosi žeminama, nuvertinama. Nekalbėjo, neišreikšdavo savo nuomonės, o tylėjimas neišspręsdavo problemų, o tik mažomis dozėmis gniuždė jos asmenybę.
Moters kantrybė nutrūko, kai vyras skaudžiai įžeidė ir jų bendrą vaiką, turintį negalią – klausos sutrikimą. Tai buvo jos paskutinis lašas – ryžosi pasakyti jam viską, ką teko iškentėti per visus tuos metus. Kai vyras bandė atsiprašyti, klauptis ant kelių, ji jau nieko nejautė. Viduje liko tik tuštuma ir abejingumas. Beata nusprendė išeiti iš namų.
„Nekaltinu savo vyro, nes žinau, kad tai turi gilesnę prasmę. Du žmonės ateina iš visai skirtingų pasaulių, su savo įsitikinimais, šeimos modeliu, vertybėmis.
Išėjusi ir pradėjusi naują gyvenimą, gavau galimybę įsiklausyti į save, praeiti daug prasmingų praktikų, kurios leidžia pažinti save iš vidaus, suprasti mūsų pamatines gyvenimo pasekmes, atsikratyti vidinių blokų ir baimių.
Nei mano pačios, nei mano vyro elgesys nėra pateisinamas – tai tiesiog mūsų gyvenimo istorija ir jos pasekmės. Aš dėkoju Dievui už šią gyvenimo pamoką, nors ir negatyvią, bet pamoką, kuri man leido atsimerkti, atrasti save, pajausti gyvenimo kvapą, įgauti mano buvimo šiame pasaulyje prasmę, išmokti svajoti, atsikratyti baimių, atsiverti ir būti sąžiningai pačiai su savimi.
Aš neskatinu moterų skirtis, mano atveju tai buvo neišvengiama, bet aš skatinu jas susimąstyti, pamilti save, nebijoti kalbėti, ieškoti atsakymų – o jų yra visur, tiesiog turite būti atviros ir leisti sau tai priimti ir pajausti.
Esu be galo laiminga būti šio nuostabaus projekto pradžios dalimi, nes tikiu, kad tai gali pažadinti daugelis moterų ir priversti susimąstyti. Tai nuostabi galimybė pradėti diskutuoti, dalintis savo patirtimi, įkvėpti kitus, būti išklausytai ir išgirstai, kas yra ypač svarbu“, – sako Beata.
„Psichologinis smurtas yra daug subtilesnis“
Malgožata irgi pabrėžia, kad projekto tikslas yra paskatinti moteris šnekėti, nes aukos patirdamos nuolatinį smurtą dažniausiai niekam apie tai nepasakoja.
Kaip sako fotografė, ji norėtų atkreipti dėmesį visų pirma į psichologinį smurtą, kuris, jos manymu, yra daug grėsmingesnis nei fizinis. Kai yra mėlynė – viskas aišku – yra smurtaujama.
Psichologinis smurtas yra daug subtilesnis. Dažnai auka gali net nesuprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Galvoja, kad jei ji pasikeis, bus geresnė, supratingesnė, jis irgi pakeis savo elgesį.
„Prasideda nuolatinis kaltės jausmas, nesibaigiančios pretenzijos ir skandalai. Nepastebite, kaip atsisakote savo tikslų ir svajonių. Svarbus yra tik partneris, tik jo jausmai, emocijos ir norai. Labai greitai iš linksmos merginos tampate pilka, išsigandusia būtybe. Žmonės jūsų neatpažįsta. Pradėta drebėti rankos“, – sako Malgožata.
Moteris yra įsitikinusi, kad viešas kalbėjimas apie tai gali padrąsinti moteris, kurios vis dar kenčia smurtą.
Daugiau fotografės M.Mozyro darytų nuotraukų rasite jos feisbuko paskyroje. Fotografė kviečia fotoprojekte dalyvauti moteris, patyrusias smurtą. Susisiekti su Malgožata galite spausdami ČIA.
Geštalto terapeutė: drąsa kalbėti apie tai leidžia visuomenei mokytis iš svetimų klaidų
Geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė pripažįsta, kad visada sunku yra komentuoti istorijas apie nedarnias šeimas, aukas moteris ir agresorius vyrus (nors būna ir atvirkščiai – agresorės moterys ir aukos vyrai).
„Šių istorijų pradžia yra tėvų šeimose, tėvų auklėjime, įskiepytose moralės ir etikos normose. Nelaimingi vyrai ir moterys tėra vaikai, gavę netinkamas auklėjimo pamokas. Viena iš bėdų yra žmonių menka savivertė, kuri verčia žmones rinktis verčiau aukos vaidmenį nei pakovojimą už save, galbūt vienatvę, savarankiškumą.
Iš kartos į kartą perduodamos nuostatos moterims, kad tik santuokoje jos gali būti laimingos, verčia jas desperatiškai sutikti tekėti net už nemylimo, blogo, o dažniausiai – bet kokio vyro.
Vyrai dažnai gauna priešingą priesaką, kad moterų yra daug, jie gali rinktis, gali sau daugiau leisti. Nepagarba tėvų šeimose, nepagarba žmogui visuomenėje daro įtaką bendram psichologiniam klimatui.
Santykiai, kurie prasideda nepagarba vienas kitam, nuosekliai baigiasi emociniu arba fiziniu smurtu.
Santykiai, kurie prasideda nepagarba vienas kitam, nuosekliai baigiasi emociniu arba fiziniu smurtu. Svarbu garsiai kalbėti apie patiriamus jausmus, neužmerkti akių nors ir menkiausiai nepagarbai žmogui. Kitas gali tavęs negerbti tik tada, kai tu pats savęs negerbi. Pagarba sau yra dalis žmogiškosios savigarbos ir savivertės, jos žmonės turi išmokti tėvų šeimose, o jei neišmoko, tai turi gauti ugdymo įstaigose.
Patyčios yra viena iš nepagarbos kitam žmogui apraiškų, kurios jau pastebimos jaunesniame amžiuje. Patyčių patirtis augina būsimuosius agresorius ir aukas. Ir vieniems, ir kitiems trūksta tikro pasitikėjimo savimi, savigarbos ir savivertės. Drąsa kalbėti apie tai leidžia visuomenei mokytis iš svetimų klaidų, bet reiktų nepamiršti, kad abiem pusėms yra reikalinga psichologinė pagalba“, – teigia terapeutė.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba: baimė, gėda ir kaltė stabdo priimti sprendimus
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nurodo, kad dauguma moterų nepalieka smurtaujančių vyrų visų pirma dėl baimės.
„Ši baimė yra susijusi su galimais smurtautojo veiksmais, jai apsisprendus išeiti, taip pat su socialinėmis, psichologinėmis ir finansinėmis pasekmėmis – kaip, kur ir iš ko jai teks gyventi (ypač jei finansiškai ji yra priklausoma nuo vyro), kaip paaiškinti artimiesiems ir aplinkiniams apie tai, kas vyksta, ir pan.
Taip pat dažnai jaučiama gėda ir kaltės jausmas dėl to, kas jai nutiko – moterys yra linkusios kaltinti save, kad sukūrė tokius santykius su smurtautoju, kad nesuprato laiku, nieko nepadarė, kad užkirstų tam kelią (nors nuo jos niekada nepriklauso smurtautojo veiksmai ir apsisprendimas smurtauti).
Padėti galėtų aplinkinių palaikymas ir geras pagalbą teikiančių institucijų darbas. Deja, bet šiuo metu Lietuvoje stinga ir vieno, ir kito. Pagalba yra labai fragmentiška ir kartais sunkiai pasiekiama (ypač kaimo vietovėse), vyrauja moteris kaltinančios specialistų nuostatos ir empatijos stoka.
Taip pat visuomenė ir patys artimiausi žmonės yra nepalaikantys ir linkę kaltinti moteris dėl jų patiriamo smurto. Kol tai nepasikeis, moterims ir toliau bus labai sunku“, – aiškina Mintautė Jurkutė, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos komunikacijos vadovė.
A.Kaluginas: moterys dažnai jaučiasi patekusios į spąstus
Panašios nuomonės yra psichiatras, santykių psichologas Andrius Kaluginas, kuris nurodo kelias priežastis, kodėl moterys nepalieka smurtaujančių vyrų.
„Pirma, tai priklausomybė, kuri gali būti psichologinė, finansinė, arba, kalbant dar plačiau, ekonominė (pvz., gyvenamoji vieta). Moterys taip pat nepalieka tokių vyrų dėl vaikų arba dėl labai žemos savivertės. Joms yra įkalta į galvą daugybė kompleksų, kad nesugebės susirasti geresnio vyro ir pan.
Dažniausiai kalbama apie seksualinį smurtą, bet nešnekama apie socialinį, kai moteris yra praktiškai užrakinama namuose, jai yra draudžiama turėti asmeninį gyvenimą“, – pažymi psichiatras.
Tokie santykiai, kaip projekto herojės Beatos, yra labai dažnai vadinami mizogininiais santykiais. Tai santykiai, kuriuose vyras apskritai nekenčia moterų. Moteris jaučiasi patekusi į spąstus. Sparnus gali pakelti tik socialinėje aplinkoje, darbe. Su vyru sparnai yra nuolat pakertami.
A.Kaluginas siūlo moterims, kurios pateko į tokius santykius, labai rimtai susimąstyti apie skyrybas, stiprinti savivertę ir ugdyti sveiką egoizmą. Psichiatras sveikina tokias iniciatyvas: „Džiugu, kad moterys apie tai kalba, nes situacija yra labai paplitusi Lietuvoje. Moterys turi dalintis savo patirtimi.”