Keli santykio su pykčiu modeliai
Pasak psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, santykis su pykčiu iš tiesų gali būti dvejopas. Abiem atvejais jis įdiegtas dar vaikystėje. Pavyzdžiui, tėvai, patys jaučiantys kaltę dėl to, kad nesuvaldo pykčio, auklėjo vaiką kartodami, kad pykti yra negražu ir negalima. Tačiau dažnesnis variantas, kad tėvams tiesiog buvo patogesnis nepykstantis vaikas, todėl vaikui supykus nuolat būdavo priekaištaujama, jis moralizuojamas.
Dar viena tėvų kategorija – bandantys vaikui nubrėžti griežtas taisykles ir tikintys, jog tokiu būdu rūpinasi, kad jis ko nors pasiektų gyvenime. Iš vaiko tiesiog atimamas pasirinkimas pasipriešinti šioms taisyklėms ir pykti. Kartais tam pasitelkiamos ir manipuliacijos: „Pažiūrėk, ką padarei, mamai skauda širdį“. Toks žmogus ateityje geriau nutylės, prisitaikys, bet negins savo ribų, net kai reikia tai padaryti, nes jaučia stiprią baimę, kad kiti žmonės reaguos taip pat neadekvačiai, kaip reaguodavo į jo pyktį vaikystėje tėvai.
Visais atvejais žmogui susiformuoja nuostata, kad pykti negalima – arba pavojinga, arba tu tampi blogas, nes verti artimus žmones kentėti. Ir pyktis laikomas viduje, neleidžiant jam išvysti dienos šviesos.
Kitas kraštutinumas, kai žmogus nevaldo savo pykčio impulsų ir išsilieja ant aplinkinių. Tokiu atveju greičiausiai vienas iš tėvų buvo nevaldomo pykčio pavyzdys, o kitas jam pataikavo, nenubrėžė ribų, todėl namuose buvo galima šaukti ar atlikti kitus destruktyvius veiksmus. Tuo tarpu vaikas išmoko pamoką, kad stipriajam viskas leidžiama, ir pradėjo šį modelį taikyti savo gyvenime.
Paradoksas, bet slopinamas pyktis netgi žalingesnis sveikatai negu jo išliejimas į išorę. Pykčio slopinimas anksčiau ar vėliau baigiasi psichosomatinėmis ligomis (nuo galvos skausmų, aukšto kraujospūdžio iki rimtų ligų – virškinimo trakto opų, koronarinės širdies ligos, artrito, alergijos, depresijos). Taip yra todėl, kad pyktis, neturėdamas galimybės išsiveržti į išorę, niekur nedingsta, jis nukreipiamas į save.
„Yra toks dažnas posakis – „suimk save į rankas“. Kai suimi, taip ir lieki tarsi nuodų apsirijęs. Gali atsirasti paranoja – žmogus ima įsivaizduoti, kad aplink tik priešai. Gali būti savęs nuvertinimas, kad aš esu blogas, ir pan. Jeigu nuo mažens esu įpratęs nukreipti pyktį ne į išorę, o į savo vidų, gyvenu nuolatiniame vidiniame konflikte, nes kaskart kaltinu save, kai tik pajaučiu pyktį. Arba pradedu save depresyviai graužti, o tai iš manęs atima labai daug jėgų, arba didėja įtarumas aplinkinių atžvilgiu, arba „sproginėju“ vos ne lygioje vietoje. Beje, sprogstama dažniausiai ne prie tų, kurie sukėlė tokią reakciją, bet saugioje artimųjų aplinkoje – namuose.
Dar viena užslopinto pykčio pasekmė – didėja atstumas tarp žmonių ir mažėja meilės, ypač jeigu tai yra poros santykiai. Vieną kartą prarijai nuoskaudą, kitą kartą prarijai – ir, žiūrėk, jau nebe taip labai norisi su tuo žmogumi kalbėtis ir leisti laiką“, – pasakojo G.Petronienė, mokanti psichologiškai sveikesnių elgesio būdų ir online dirbtuvėse „Išmintingesnis tu“.
