Visų pirma, kai susižavime ir įsimylime, daugeliui mūsų įsijungia „tunelinis“ mąstymo būdas: galvojame tik apie mylimą objektą, jaudina viskas, kas su juo susiję, gražus tampa net stovėjimo aikštelėje paliktas jo automobilis. Svaigina nauja būsena, atsiranda daug energijos, nebesinori giliai analizuoti, dirbame labiau autopilotu ir jokie kiti poreikiai darosi nebesvarbūs.
Tyrimais nustatyta: narkomano ir įsimylėjusio žmogaus smegenys veikia taip pat.
Taigi išgyvename pakilimą, tačiau, neduok Dieve, kas nors ima klostytis ne taip – išsigąstame kaip mokinukai, mylimasis darosi dar svarbesnis, griebiamės jo kaip skęstantis šiaudo ir nepaleidžiame, vis bandome išsaugoti naują laimę.
Nekeista, kad taip apduję galime nematyti, jog mylimasis yra, pavyzdžiui, nesubrendęs, nestabilus, turi rimtų problemų, o dažniausiai tiesiog nemyli.
„Praėjus kuriam laikui labai sunku suprasti, ką su keliomis mylimosiomis iš viso radau bendro, dabar su jomis nepavyktų pašnekėti nė pusvalandžio“, – sako klientas. Iš tiesų, seksualinė chemija gali atsirasti be jokio emocinio ir intelektinio bendrumo tarp dviejų žmonių. Tyrimais nustatyta: narkomano ir įsimylėjusio žmogaus smegenys veikia taip pat.
Romantika – tai susilpnėjęs kritinis mąstymas ir iškraipyta realybė
Psichologai rašo, kad labiausiai mus patraukia partneriai, kurie panašūs į vieną iš mus auginusių žmonių, tie, kurie atgaivina vaikišką mūsų asmenybės dalį. Štai jis, saugumo ir savumo jausmas, pasaulio ryškumas, noras juoktis ir žaisti! Iš svajonių nužengia toji tobula moteris ar vyras.
Moteris, pagal C.G.Jungą, vyro sąmonėje virsta anima, o vyras moters sąmonėje – animus archetipu. Kai vieną dieną sutinkame tą, kuris į panašus į šį archetipą, klijuojame jį prie mūsų žavesio objekto, net jei išrinktasis su mumis elgiasi labai vidutiniškai.
Romantika reikalauja nežinoti, ką mylime, antraip ji gali imti ir išdulkėti.
Kartais pagražinimai nukrinta ir išlenda tikras mylimojo veidas, bet, pasitelkę jėgas, mes ant jo vėl užklijuojame savo svajonę. Kai mano klientai įsimyli, jų klausiu, kodėl jo išrinktajam nenusisekė ankstesni santykiai. Kokių negerovių esama jo šeimoje? Ar galima apie išrinktąjį ką nors sužinoti iš kitų žmonių? Gal verta jį išsivesti į turistinį žygį ir ten išbandyti?
Kaip vangiai, nenoriai įsimylėjėliai gilinasi į tikrovę! Ne veltui psichoterapeutas Irvinas Yalomas rašė, kad įsimylėję klientai į psichoterapeutą žiūri kaip į meilės budelį, kuris savo klausimais bando sunaikinti taip ilgai lauktą jausmą. Neprisivertę paklausti, jei net sužino, kad, tarkime, mylimasis turėjo begalę vienos nakties santykių arba gydėsi nuo psichinės ligos, vis tiek įsigudrina tai ignoruoti ar pateisinti. Romantika reikalauja nežinoti, ką mylime, antraip ji gali imti ir išdulkėti.
Pasitikrinkime savo meilės emocinį intelektą. Ar mums atrodo, kad jei tikrai myli, išspręsi visas problemas? Kad su išrinktuoju visada bus įdomu ir jis mus visada trauks? Kad išrinktasis mus besąlygiškai supras ir viską duos? Tik atsakykime sąžiningai, ne taip, kaip mąstome dabar, o kaip galvodavome įsimylėję. Jei bent į kelis klausimus vis dar atsakytume teigiamai, rizikuojame pasidėti kreivus pamatus, dėl kurių mūsų santykių namas sugrius.
Romantika pakelia savivertę ne menkiau nei dideli pasiekimai
Psichoanalitikai teigia, kad įsimylėjimas – tai didžiulis narcizinis apsidovanojimas. Savo partneryje įžvelgti nuostabiausią žmogų arba patikėti, kad jis mato gražiausią žmogų mumyse – tai, ko gero, vienintelis būdas gyvenime tapti ypatingu.
Ypač svarbu tapti nuostabiais tiems, kurių savivertė labai menka. Paprasti geri santykiai iš tokios duobės išgelbėti nebepajėgūs, o štai jei mylimasis – ypatingas žmogus, kuriuo galėtume pasigirti prieš visą pasaulį, tai mus išgelbsti. Būtent norėdami pasijusti ypatingais kai kurie žmonės neišsirenka poros – partneris vis nepakankamai geras.
Prisimenu vaizdo filmuką. Senelė pataria anūkei: „Tu šauni mergina, bet būkime atviros, neypatinga. Kodėl tuomet ieškai išskirtinio vaikino? Aplink pilna normalių, jeigu juos niekinsi, tiesiog liksi viena.“
Taip norisi pasijusti karališku asmeniu, kuriuo mylintysis žavėtųsi, nešiotų ant rankų, atspėtų visus poreikius. Tačiau esame per daug sudėtingi, kad kas nors atspėtų mūsų mintis. Juk kasdienybė tokia nuobodi, todėl jeigu jos neišgelbės tobula meilė, kas dar? Ir, veikiami hormonų, patys pasąmoningai įsiteigiame, kad paprastas žmogus yra tas princas ar princesė.
Labiausiai linkusiems fantazuoti meilė netrukus virsta neapykanta, ieškoma kito princo ar princesės, bet taip ir nesusimąstoma, kad svarbiausia – ne susižavėti, o sukurti ilgalaikius, patikimus santykius.
Kuo žmogus nepasiekiamesnis, tuo labiau traukia
Nepasiekiamas žmogus, anot psichologinių tyrimų, mums atrodo vertingesnis, o nuoširdžiai norintis bendrauti, atvirkščiai, nieko vertas. Kai žmogų matai retai, tarkime, gyveni skirtinguose miestuose, fantazijai atsiranda itin daug erdvės. Partneris stipriai romantizuojamas ir tada, kai būdami vieniši jaučiamės tušti, alkani, mylimasis ima atrodyti kaip stebuklas, kuris išgelbės mus nuo visų bėdų.
Jeigu žmogaus taip ir nepasiekėme, net jo prisiminimas visada bus įstabus, bet jeigu jis ima gyventi kartu, mūsų laukia proporcingas idealizavimo lygiui nusivylimas.
Tada maloningoji princesė nebegali suprasti, kaip jos nuolankus vergas ima vis mažiau žavėtis, vis daugiau ginčytis, o gal net visai pasiunčia po velnių. Arba tarno fantazija ir jėgos tiesiog išsenka, jis vieną dieną pradeda irgi norėti būti įvertintas, net jei objektyviai yra daug kvailesnis ar menkesnis.
Įmanomas ir keitimasis vaidmenimis: bėga ir vejasi tai vienas, tai kitas partneris paeiliui, vyksta ašaringi išsiskyrimai ir romantiški suartėjimai, aistros verda, tačiau net ir tokiu būdu pakurstyta romantika anksčiau ar vėliau išblėsta.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė N.Gylė apie moteris, kurios myli per stipriai: „Dažniausiai jos pritraukia vyrus, kuriuos reikia „gelbėti“
Menkindami save idealizuojame kitą ar mylime pačią meilę?
Lietuva pilna romantiškų žmonių, kurie myli per daug ir per stipriai. Bet netikusiose vietose ieškant deimantų, lieka tik pradėti menkinti save, mat jei save vertinsi adekvačiai, neišvengiamai imsi kovoti už savo poreikius, ir svajonės žlugs.
Mums ima stigti jėgų darbui ir draugams, mūsų savivertė smunka, maldaujame meilės brangiausiąjį, bet tvirtai sėdėdamas soste jis nesuinteresuotas dėl mūsų stengtis, o gal yra silpnas ir neturi, ką duoti, bet mes to kol kas nematome.
Kai su mumis elgiamasi blogai, pasijuntame nieko verti ir dar stipriau trokštame, kad mylimasis mus ištrauktų iš duobės. Galvojame: meilė gali viską, jei aš pasidarysiu dar geresnis, mūsų santykiai vis tiek suskambės kaip daina.
Kai meilė tampa nešamu kryžiumi
Tačiau tobulėk netobulėjęs, primityvus žmogus netaps intelektualiu, alkoholiką valdo alkoholis, psichinį ligonį – liga, o mūsų nemylintis žmogus niekada nepamils, net jei atsistosime ant galvos. Meilė ima panašėti į nešamą kryžių, įgauna tragiškų atspalvių, mylintysis jaučiasi didingas kaip Jėzus Kristus, bet vieną dieną net ir jam pasidaro per daug sunku.
Žinoma, mylėti pačią meilę galima ir ne tokiu tragišku būdu. Tai poetiškos sielos žmonės, donžuanai, kuriems rūpi patirti kuo daugiau meilės formų ir mėgautis savimi mylimu ir mylinčiu.
Alkoholiką valdo alkoholis, psichinį ligonį – liga, o mūsų nemylintis žmogus niekada nepamils, net jei atsistosime ant galvos.
„Mieloji, tu tokia nuostabi, belaukdamas supratau, kaip stipriai tave myliu.“ „Kaip gera girdėti, ar galiu tavęs paprašyti įkalti vinį, nukrito paveikslas.“ „Vinį? Tik ne dabar, kokia tu žemiška, visiškai išmušei mane iš pusiausvyros ir sugadinai nuotaiką.“ Artistui iš sudegusio teatro patinka žaisti jausmais, mylėti žodžiais, bet, gink Dieve, ne darbais.
Kiek metų santykiai gali būti aistringi, romantiški ir įdomūs?
Jei santykiai prasidėjo ne nuo įsimylėjimo o nuo nedidelės simpatijos, ilgainiui ji gali intensyvėti. Deja, įsimylėjėlių jausmai gali tik gesti. Galiausiai santykiuose viskas būna papasakota, ima kartotis, artumo badą keičia įkyrėjimas vienas kitam, atsiranda noras pabūti su kitokiais žmonėmis, ir vieną dieną suvokiame, kad nebevertiname to, ko taip sunkiai siekėme.
Pasirodo, nė vienas nenori išnešti šiukšlių, plauti lėkščių, rūpintis vaikais, o ginčai ir derybos primena įstaigos posėdžius, jei ne blogiau. Tai vienas, tai kitas būna pavargęs, suirzęs ir nebepajėgus kurstyti romantikos ugnį. „Šiame pasaulyje yra du tipai porų: tos, kurios kovoja tarpusavyje, ir tos, kurių mes gerai nepažįstame“, – teigia psichoterapeutas R.Harrisas.
Neįmanoma visą laiką gyventi su išgalvotu žmogumi
„Šeimoje niekaip nesuprasdavau – ryžtis žygdarbiams ar skaityti mandagumo vadovėlį“, – sako mano klientas. Meilė trunka apie trejus metus. Psichologai teigia, kad poros laimės lygis po dvejų metų grįžta į buvusį prieš susipažįstant. Gamta viską kruopščiai apgalvojo – jeigu žmonės nuolat kabotų ant romantikos kabliuko, jie neaugintų vaikų, neremontuotų namų, tik be perstojo kaip žiurkės spaustų svirtelę, kuri dirgina malonumo centrus smegenyse, kol visiškai išsektų.
Vaikai nori pasakų, jaunuoliai išskiria romantizmą kaip šilkverpiai šilką, moterys laukia žvakių šviesos ir komplimentų, menininkai ieško mūzų. O egzistencialistai sako, kad žmogaus prigimtis yra ne tik altruistiška, bet ir egoistiška, ir blogiausia, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris mus pajėgtų iki galo suprasti.
Taip pat negali tikėtis ilgai gauti daugiau, nei duodi, vadinasi, kiek pats turi pozityvumo, tiek jo perkelsi į santykius. Romantikams trūksta humoro jausmo, kuris kur kas daugiau nei romantika gelbsti einant per prozišką gyvenimą. Romantika mums daugiau pakenkia nei padeda.
„Kai žmogus tuo pat metu su jumis ir su kažkuo išgalvotu, santykiai negali būti sėkmingi“, – sako psichoterapeutas I.Yalomas.
Tekstas parengtas pagal neseniai išėjusią Genovaitės Petronienės knygą „Laimės svarstyklės“.
