Nesaikingas alkoholio vartojimas – slepiama visų socialinių sluoksnių Lietuvoje kasdienybė. Jos mastų neatskleidžia statistika, nes gėrimo problema tol dangstoma pasiteisinimu „juk tai visiškai normalu“, kol būna per vėlu, ir atsiveria sunkiai gydomos skyrybų, psichologinių visos šeimos narių problemų, neatitaisomos žalos sveikatai, žaizdos.
Apie tai, kaip mes Lietuvoje vartojame alkoholį, ir kaip geriančius savo tėvus mato vaikai, kalbamės su sociologu ir demografu dr. Daumantu Stumbriu.
Lietuvoje vis dar labai gaji posovietiniams kraštams būdinga išgertuvių kultūra.
„Tarp atskirų žmonių įmanoma rasti abstinentų, tačiau jei žiūrėtume į visuomenes, pamatytume, kad visos jos vienaip ar kitaip svaiginasi. Vakarų pasaulis svaiginasi alkoholiu, kitos kultūros randa savų būdų, tačiau skirtinguose kraštuose labai skiriasi svaiginimosi tradicijos. Pats esu pusę metų gyvenęs Portugalijoje – ten alkoholio vartojimas akivaizdžiai kitoks nei pas mus Lietuvoje. Viena vertus, vyno taurė ar alaus bokalas prie pietų stalo portugalams – visiškai įprastas, normalus dalykas. Kita vertus, akivaizdžiai girtų žmonių gatvėse ten nepamatysi praktiškai niekada, kitaip negu čia.“
Gerti vaikų akivaizdoje – normalu?
O kas normalu mums? Šeimos susibūrimuose, per Kalėdas, Naujuosius metus ir net vaikų gimtadienius tėvų stalas nustatytas gėrimais, o mažųjų – „vaikišku“ šampanu. Vaikų akivaizdoje geriamas ne tik alus ir vynas, bet ir stiprieji gėrimai. Vaikai mato apsvaigusius tėvus ir kitus suaugusiuosius. Net jei nekalbame apie priklausomybę nuo alkoholio (bet ir ji juk ateina nejučia, po truputį, alkoholį pavertus tokia įprasta ir savaime suprantama, kad lyg nebematoma, kasdienybės dalimi), kur brėšime ribą tarp priimtino ir jau nebepageidaujamo alkoholio vartojimo vaikų akivaizdoje?
D. Stumbrys teigia, kad Lietuvoje tik dabar ir tik po truputį gimsta diskusija apie tai, ar alkoholį vartoti šalia vaikų yra „absoliučiai normalu“.
D. Stumbrys teigia, kad Lietuvoje tik dabar ir tik po truputį gimsta diskusija apie tai, ar alkoholį vartoti šalia vaikų yra „absoliučiai normalu“.
„Aš pats sau klausimą „o kas gi yra normalu ir nežalinga vaikui“ iškėliau tik tada, kai gimė mano vaikai. Anksčiau toks klausimas net nekilo, nes vaikai ir alkoholis vienoje vietoje buvo absoliučiai įprastas dalykas. Alkoholis buvo normali kasdienybės dalis, vaikai – taip pat. Niekam nerūpėjo jų kažkaip specialiai atskyrinėti. Dar dabar ausyse skamba ta daugeliui paauglystėje tokia įprasta tėvų frazė: „Tegul geria prie mūsų, vis ne slaptai“. Nes vis tiek visiems savaime suprantama būdavo, kad tam tikrame amžiuje vaikai susidomės alkoholiu ir, greičiausiai, jis vis tiek bus vartojamas nesaikingai. Toks santykis su alkoholiu didžiosios visuomenės dalies ilgą laiką būdavo suvokiamas kaip visiškai normalus, nekvestionuojamas dalykas.“
Išgertuvių kultūra
Pasak D. Stumbrio, Lietuvoje vis dar labai gaji posovietiniams kraštams būdinga išgertuvių kultūra. Tai reiškia, kad vartojami stiprieji gėrimai ir geriama tol, kol prisigeriama arba kol paprasčiausiai baigiasi alkoholis. Tokie alkoholio vartojimo įpročiai nepaprastai žalingi sveikatai, o tai, kad jie mūsų krašte gerokai paplitę, atskleidžia su alkoholio vartojimu susiję sveikatos sutrikimai ir mirtys: jų skaičius ypač išauga savaitgaliais ir švenčių dienomis.
Vis dėlto, tolerancija alkoholiui pasižyminti mūsų kultūra po truputį keičiasi – žmonės keliauja, mato kitokių pavyzdžių ir iš jų mokosi. Tačiau, pastebi D. Stumbrys, alkoholio vartojimo tradicijos keičiasi netolygiai. Miesto žmonės, išsilavinę, pasiturintys vartoja vis mažiau alkoholio ir vis dažniau renkasi ne stipriuosius, o silpnesnius alkoholinius gėrimus. Galima sakyti, kad ši visuomenės grupė artėja apie Vakarų Europai būdingos alkoholio vartojimo kultūros. Tuo tarpu socialinėje atskirtyje atsidūrę žmonės (ypač vieniši bedarbiai vyrai regionuose) geria nepaprastai daug. Taigi bendrieji alkoholio suvartojimo rodikliai per daug nesiskiria nuo fiksuotų anksčiau, tačiau į juos pažvelgę atidžiau pamatytume, kaip smarkiai didėja atotrūkis tarp tų, kurie alkoholį vartoja nuosaikiai ir geriančių ypač nesaikingai.
Apie vientisą alkoholio vartojimo kultūrą kalbėti nebūtų tikslinga, veikiau vienoje valstybėje jų turime bent keletą, ir tai, kaip gerti ir kaip reaguoti į vaikus atrodys normalu vienoje socialinėje aplinkoje, bus visiškai nepriimtina kitoje.
Pasekmės vaikams
Alkoholio poveikis vaikams turi ir antrą dugną – ne tik prastą savijautą dabar, bet ir, tikėtina, netinkamus alkoholio vartojimo įpročius ateityje.
O su kokiomis pasekmėmis susiduria vaikai, dažnai būnantys aplinkoje, kurioje vartojamas alkoholis? D. Stumbrys sako, kad matant apsvaigusius artimuosius, o gal ir nepažįstamus žmones, vaikus gali apimti nesaugumo jausmas ir nerimas, nes jiems sunku prognozuoti suaugusiųjų elgesį. Jei alkoholis nesaikingai vartojamas namuose, sutrinka vaiko dienos rutina. Tačiau alkoholio poveikis vaikams turi ir antrą dugną – ne tik prastą savijautą dabar, bet ir, tikėtina, netinkamus alkoholio vartojimo įpročius ateityje.
Dažnai šeimoje matant gausų alkoholio vartojimą, toks elgesio modelis nejučia gali būti pradedamas suvokti kaip natūralus. Augdami išgertuvių kultūroje vaikai, paaugliai taip pat įgauna poreikį ne šiaip smalsiai paragauti alkoholio, bet jį vartoti nesaikingai, prisigerti. Štai pagal teigiamus atsakymus į klausimą „ar savo gyvenime buvote bent du kartus girtas ar girta“ mūsų paaugliai pirmauja Europoje – Lietuvos 15–16 metų mergaitės, turinčios girtumo patirties, užima pirmąją vietą, o berniukai – antrąją (2013 metų duomenimis). Taigi akivaizdu, kad išgertuvių kultūra Lietuvoje vietą nuosaikiam alkoholio vartojimui užleidžia sunkiai, ir turi daug fanų net tarp vaikystės slenkstį ką tik peržengusių jaunuolių.
Alkoholio studijų instituto (D. Britanija) tyrimo duomenimis, ne tik nesaikingas, bet net ir nuosaikus alkoholio vartojimas vaikų akivaizdoje šiems turi neigiamų pasekmių. Vaikai, savo tėvus matę išgėrusius, rečiau juos laiko teigiamais gyvenimo pavyzdžiais. Be to, dėl alkoholio pasikeitęs tėvų elgesys beveik visuomet yra vaikų nerimo ir prastos emocinės savijautos šaltinis. Apklausti vienuolikmečiai ir dvylikmečiai britai alkoholį apibūdino kaip „suaugusiųjų saldumynus“, kuriems šie neįstengia atsispirti, taip pat minėjo pastebintys, kad tėvai alkoholio griebiasi ir „bandydami spręsti savo problemas“.
„Ko akys nemato – dėl to širdies neskauda“
Tai galbūt geriausia išeitis iš padėties būtų ta, kad vaikai paprasčiausiai nematytų geriančių ir įkaušusių tėvų bei kitų suaugusiųjų? Juk alkoholį vartoti galima ir ne namie arba vėliau vakare, kai vaikai jau miega.
Vis dėlto šiam „gerajam“ būdui negali būti priskiriama gudri taktika – maskuoti, nuo vaikų slėpti alkoholio vartojimą. Štai, pasak D. Stumbrio, jo mokykliniais metais kalėdiniuose klasės pasisėdėjimuose su tėveliais alkoholis keliaudavo iš rankų į rankas slapta – tėvų termose su arbata. Vaikai to akivaizdžiai gal ir nepastebėdavo ar nesuprasdavo, bet pasikeitusį įkaušusių suaugusiųjų elgesį tikrai fiksuodavo. Nei tarpusavio pasitikėjimo, nei abipusio atvirumo tarp vaikų ir tėvų tai tikrai nepridėdavo, o ilgalaikės neigiamos tokių dažnų susidūrimų pasekmės lįsti pradėjo po kelių metų, paauglystėje.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, dalinai finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
