Tiek Gabija, tiek Regina sako, kad visiškai nesvarbu, ar žmogus serga psichikos ar kita liga, o gal yra sveikas – jos abi nori jaustis saugiai, tačiau pagalbos iš tarnybų šiuo atveju sulaukti sunku.
Viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė Karilė Levickaitė sako, kad Lietuvoje yra teikiamos psichikos sveikatos paslaugos, bet klausimas, kaip jos yra išpildytos, koks jų turinys ir prieinamumas bei koks atitikimas žmonių poreikiams.
„Ir Vyriausybė, ir ekspertai yra sutarę, kad Lietuvoje labiausiai trūksta bendruomeninių paslaugų ir jų psichosocialinio charakterio – kai su tavimi kalbasi, klauso, padeda atpažinti, spręsti ar tiesiog atlaikyti gyvenimo sunkumus. Ne medikamentinių, ne institucinių, bet įvairių kitų paslaugų galimybių “, – kalbėjo ekspertė.
Psichikos sutrikimai yra stigmatizuojami, o nusikaltimų daugiau padaro ir agresyviai elgiasi toli gražu ne tie, kurie turi didesnių psichikos sveikatos sunkumų, o populiariai vadinama „sveikoji visuomenės dalis“. Pasak K.Levickaitės, visi savo gyvenime patiriame didesnių ar mažesnių psichikos sveikatos sunkumų, todėl „sveikos visuomenės“ mitas yra atgyvenęs.
Naktimis belsdavosi į namus
Vienkiemyje gyvenanti Regina ne kartą šia tema kalbėjosi su savo kaimynu. Tada, kai jis gerdavo vaistus ir nevartodavo alkoholio, vyras buvo ne tik puikus kaimynas, tačiau ir pagalbininkas ūkio darbuose.
„Aš jo klausdavau: ar tu atsimeni, ką tu darai? Jis nuleisdavo galvą ir sakydavo, kad taip, kad serga ir pats tai žino. Kai jam kiek seniau buvo paūmėjusi liga, jis sužeidė savo giminaitį ir po to buvo gydomas ligoninėje. Po kelių metų jį išleido, ir kurį laiką buvo ramu. Tačiau ėmė gerti, nebevartoti vaistų. Padegė kaimyno ūkinį pastatą, naktimis belsdavosi į mano namus. Galiausiai jį sučiupo policija. Dabar jis gydomas ligoninėje“, – kalbėjo Regina.
Moteris kartu su netoliese esančių sodybų gyventojais kalbėjosi ir su vyro tėvais.
„Jie patys nežinojo, ką daryti, o kai liga labai paūmėjo – namuose būti bijodavo patys, nes sūnus dažnai atrodydavo grėsmingai. Aš pati esu kvietusi policiją, tačiau pagalbos sulaukti iš pradžių buvo sunku.
Vėliau, kai pareigūnams ėmė skambinti ir kiti žmonės, patys tėvai – tada jau policijos ekipažas atvažiuodavo greitai. Tik apie kelis mėnesius užtruko, kol vyras buvo sulaikytas – jis vis pabėgdavo, pasislėpdavo“, – sakė Regina.
Į moters namus iškvietė ugniagesius
Vilnietės Gabijos namuose auklė trumpai dirbo prieš dešimtmetį. Tačiau moteris iki šiol vis sulaukia keistų žinučių, auklė nevengia užsukti ir į namus. Prieš kelias savaites, ankstų rytą, kai Gabijos vaikai ką tik buvo išėję į mokyklą, moteris ėmė belstis į namų duris.
„Ji laužė, spardė duris, sakė, kad aš kalinu vaikus, o ji atėjo jų nuo manęs apsaugoti. Sakiau, kad jos neįleisiu, kad ji elgiasi agresyviai. Stoviu kitoje durų pusėje ir girdžiu, kaip ji skambina dėl avarinio spynų atrakinimo. Ir meluoja: sako mano adresą ir kad pametė raktus. Bet kai jai pasakė, kad ši paslauga kainuos 100 eurų, pradėjo rėkti dėl to šimto eurų – kad brangu“, – sakė Gabija.
Gabija iškvietė policiją, o už durų tai išgirdusi buvusi auklė pasišovė iškviesti ugniagesius: nes jie atvažiuos greičiau nei policija ir išlauš duris.
„Ir ji iškvietė gaisrinę. Paskambino, pasakė, kad gaisras ir vaikai dega. Duris daužė ir toliau, dar pagrasino, kad jas padegs, nes tada greičiau atvažiuos gaisrinė“, – kalbėjo Gabija.
Tada, kai gelbėjimo tarnybos sulaukia pranešimo apie gaisrą, kur galbūt gali būti žmonės, kartu su gaisrinės ekipažu siunčiami ir greitosios pagalbos medikai. Taip buvo ir šį kartą.
„Netrukus ji jau visiškai ramiu tonu pasakė, kad išdauš langą. Gyvenu pirmame aukšte. Tą akimirką pasiėmiau katinus, atsisėdau vonios kambaryje. Bijojau, kad stiklai nepažirtų ant manęs. Dar pagalvojau: ačiū Dievui, kad butą apsidraudžiau.
Kai išėjo į kiemą, pamatė greitąją – medikų ekipažas dar nebuvo išvažiavęs. Tada vėl pradėjo aiškinti, kad dega vaikai. Ir medikai ją išsivežė, supratę, kad neadekvatus žmogus“, – sakė Gabija.
Policijos sulaukė po 45 minučių
Vėliausiai į situaciją sureagavo policija, kurią Gabija iškvietė beveik išsyk. Pareigūnai įvykį greičiausiai priskyrė C kategorijai, o tai reiškia, kad pranešimas nėra skubus ir atvykti reikia per valandą.
„Aš kelis kartus skambinau į policiją. Kol laukiau policijos, su manimi telefonu susisiekė pareigūnas. Paaiškinau, jog turiu duomenų, kad žmogus serga šizofrenija. Manęs policininkas klausia: kaip jūs įvertintumėt jos būklę? Bet aš kas, medikas? Ir kaip per duris galėčiau diagnozuoti?“ – kalbėjo vilnietė.
Galiausiai atvykę pareigūnai Gabijos paklausė, ar ji rašys pareiškimą. Nors Gabija sako nenorinti buvusiai auklei pakenkti, tačiau moteris nori apsaugoti save ir vaikus: „Noriu, kad būtų išduotas orderis, draudžiantis prisiartinti prie manęs, mano namų, vaikų. O jį galima gauti tik baudžiamojo proceso tvarka, todėl reikia rašyti pareiškimą. Tada atsiranda šansai, kad jai taikys priverstinį gydymą, kad bus taikomos apsaugos priemonės.“
Tačiau šią savaitę Gabiją pasiekė policijos atsakymas: ikiteisminis tyrimas nepradedamas, nes nėra įrodymų, kad buvusios auklės ketinimai buvo rimti.
„Kitais žodžiais tariant, ji turi pas mane ateiti su kirviu. Mano viltys, kad buvusi auklė, kaip išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, bus apgydyta ir vėliau informuota, kad už bet kokį prisiartinimą prie manęs ar vaikų ji bus išvežta gydytis, nepasiteisino.
Rašydama pareiškimą labai akcentavau, kad žmogus serga, kad agresijos laipsnis auga. Tačiau iš policijos atsakymo galima suprasti, kad jei nieko neįvyko per 10 metų, tai kas čia tokio? Man nesvarbu, kokia liga žmogus serga ar neserga – aš noriu savo namuose jaustis saugi“, – kalbėjo Gabija.
Rašydama pareiškimą labai akcentavau, kad žmogus serga, kad agresijos laipsnis auga.
Gabija sako, jog ją gąsdina tai, kad Lietuvoje vienas žmogus kitą žmogų turi vaikytis su kirviu, nes kitaip tu niekaip nesulauksi apsaugos. „Tą dieną iki pietų drebėjo rankos, sutriko miegas. Pradėjau nuolat tikrinti, ar užrakintos durys“, – pasakojo Gabija.
Praėjus maždaug savaitei po pastarųjų įvykių, Gabija vėl sulaukė buvusios auklės skambučių.
„Matyt, ją jau išleido iš ligoninės. Kai pamačiau, kad ji man vėl ėmė skambinti, paprašiau kolegos, jog atvežtų dujų balionėlį. Norisi verkti iš pykčio ir bejėgiškumo“, – kalbėjo Gabija.
K.Levickaitė: „Aš dažnai girdžiu: kodėl negalima priverstinai paguldyti į ligoninę, gydyti?“
Nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovės Karilės Levickaitės nuomone, problemos, susijusios su psichikos sveikata ir pagalba psichikos sutrikimų turintiems žmonėms yra didesnės ir gilesnės, nei pasakojamos pavienės istorijos, neatskleidžiančios nei esmės, nei problemos gylio.
– Viename iš savo tekstų jūs esate rašiusi: psichikos sveikatos krizė žmogaus neištinka per vieną dieną. Iki tol vyksta ilgesnis ar trumpesnis procesas, kurio metu žmogus patiria psichikos sveikatos sunkumus, ar tai būtų priklausomybė nuo alkoholio, ar depresija, ar vis labiau slėgtų sunkiai išgyvenami gyvenimiški įvykiai ir patyrimai. Asmenys, kurie serga lėtinėmis psichikos ligomis, pavyzdžiui, šizofrenijos spektro sutrikimais, taip pat teigia, jog blogėjant psichikos būklei, galima efektyviai užkirsti kelią krizei, gaunant savalaikę įvairią pagalbą: socialinių problemų sprendimą, konsultavimą, psichoterapiją, vaistų vartojimą. Jūsų nuomone, kaip Lietuvoje veikia ir ar veikia tokios pagalbos teikimas, ar ji lengvai prieinama, o jei ne, kodėl?
– Skaitline prasme mes turime psichikos sveikatos paslaugų, bet klausimas, kur jos yra, kaip jos yra išpildytos, koks jų turinys ir prieinamumas bei atitikimas žmonių poreikiams. Lietuvoje labiausia trūksta bendruomeninių paslaugų ir psichosocialinio charakterio. Ne medikamentinių, institucinių, bet įvairių kitų galimybių.
Tai yra tam tikros paslaugų komplektacijos, kurios atlieptų individualius žmonių poreikius. Kitaip tariant, mums trūksta ne ligoninių, ne vaistų, o įvairių paslaugų, kurios būtų arti žmogaus. Jos gali būti įvairios, o kalbėti plačiau ta tema labai sunku, nes spektras platus.
Pavyzdžiui, Lietuva neturi mobilių komandų. Žmogus, prasidėjus psichikos sveikatos krizei, neatsivers telefonų knygos, nepradės naršyti internete, ieškodamas pagalbos. Tokiu atveju pagalba turi atvykti į namus ir ji neturi būti tokia, kaip dabar. Nes dabar atvyksta tik greitosios pagalbos medikai.
Pagalba turėtų būti kompleksinė, kur dalyvautų įvairių specialybių žmonės ir galėtų padėti psichikos sveikatos krizę patyrusiam žmogui, jo artimai aplinkai, o ne tik išvežti į ligoninę.
Kitas dalykas, žmonės turi psichikos sveikatos poreikių ne tik krizės metu. Yra jų įvairių – didesnių ir mažesnių. Todėl turi būti prieinamų paslaugų tinklas, kur žmogus gali ateiti pasikalbėti, praleisti dieną ar su bendraminčiais, ar su specialistais, gauti būtent jam reikalingą pagalbą.
Tokių paslaugų spektras gali būti labai platus, o esantys psichikos sveikatos centrai tikrai to neatliepia. Reikia bendruomeninių paslaugų, kurios būtų teikiamos ne stacionare, reikia psichosocialinių specializuotų paslaugų, kad dirbtų tam tikras sritis išmanantys specialistai.
Psichikos sveikatos paslaugų nereiktų suprasti tik kaip atėjimo pas psichologą ar psichiatrą. Šių specialistų, žinoma, taip pat reikia. Bet greta – ir kompleksinių paslaugų, kai būtų galima padėti žmogui arba šeimoms. Padėti skirtingais atvejais – nes sunkumai yra įvairūs, pvz., dėmesio sukaupimo sunkumai, asmeninė krizė, šizofrenijos patirtis, depresijos epizodai ir pan. Žmonės šiuos sunkumus patirs skirtingai, jų poreikiai yra skirtingi ir dėl to paslaugos turi būti specializuotos ir įvairios.
Lietuvoje mes turime pirminį lygmenį – yra psichinės sveikatos centrai. Turime ir tretinį lygmenį – psichiatrijos ligoninė. Bet realiai specializuoto antrinio lygmens neturime – kai žmonės su didesniais psichikos sveikatos poreikiais galėtų gauti reikalingas paslaugas.
– Organizacija „Psichikos sveikatos sutrikimai“ įgyvendina projektą apie pagalbos teikimo būdus, nenaudojant prievartos, šizofrenijos krizę išgyvenantiems asmenims namų aplinkoje. Teigiama, kad daugiau kaip pusė visų asmenų, patiriančių šizofreniją, negauna tinkamos pagalbos, o krizės atveju dažnai naudojama prievarta (mechaniniai suvaržymai, fiziniai suvaržymai, priverstinis vaistų skyrimas arba cheminis suvaržymas, izoliacija). Kokie yra būdai ir kokių žinių, gebėjimų reikia susitvarkyti su psichikos sveikatos krizėmis nenaudojant prievartos?
– Tai vienas iš projektų, kuris vykdomas su tarptautiniais partneriais. Jo pagrindas yra mokymų grandinės kūrimas, kuri būtų prieinama ir specialistams, ir žmonėms, turintiems psichosocialinę negalią ar psichikos sveikatos sunkumų.
Siekiama suteikti žinių, įgalinti pačius žmones, turinčius sunkumų, jų artimuosius, specialistus: kaip suprasti žmogaus psichikos sveikatą, kaip ilgalaikėje perspektyvoje padėti žmogui dorotis su psichikos sveikatos krizėmis.
Ką reiktų daryti, kaip ruoštis – ne tik reaguoti į savo psichikos sveikatos krizę, kuri kartojasi. Tai yra ilgalaikis procesas, ilgalaikis darbas, požiūris. Kalbu ne tik apie žmogų, turintį sutrikimą, bet ir apie jo artimuosius, specialistus. Kad jie suprastų ir lydėtų žmogų, mokėtų reaguoti taip, kaip yra palankiausia žmogui iš jos išeiti.
Pavyzdžiui, kas yra atsigavimas? Tai yra konceptas, kuris Lietuvoje labai neišplėtotas, o Vakarų šalyse kaip tik į jį yra fokusuojamas dėmesys.
Atsigavimas yra ne pasveikimas, ne išgijimas nuo klinikinių simptomų. Visi mes suprantame, kad jei žmogus atsiduria krizėje, simptomus galima bent iš dalies sumažinti klinikiniu būdu – vaistais. Ir tai svarbus, reikalingas resursas. Bet atsigavimo samprata yra svarbi ilgalaikėje gyvenimo perspektyvoje: geras gyvenimas nepaisant to, kad žmogus turi simptomų ir kartais atsiduria krizėje, bet tai nebėra jo gyvenimo pagrindinis aspektas, centras.
Tarp esminių atsigavimo sampratos elementų yra tokie kaip viltis, ryšys su žmonėmis, bendruomene, savo tikslų turėjimas ir jų realizavimas. Atsigavimo konceptą pasiūlė Bostono psichiatrijos reabilitacijos centro direktorius Anthony Williamas 1993 metais. Šis požiūris tampa centriniu šiuolaikinėse psichikos sveikatos paslaugų sistemose.
Atsigavimo siekiant yra labai svarbi ir savitarpio parama – žmonės, kurie turi psichikos sveikatos sunkumų patirties gali teikti paramą kitiems žmonėms, taip pat turintiems tokių sunkumų. Mes, deja, praktiškai neturime šios paramos Lietuvoje, išskyrus pavienes iniciatyvas.
Ir kai mes šį kelią matome kaip knygą, o ne kaip vieną puslapį, tada kitaip galime pažvelgti ir į tą vieną puslapį.
Psichikos sveikatos krizė yra tik taškas, vienas puslapis, kurį mes išoriškai pamatome, bet žmogus su savo stiprybėmis ir sunkumais keliauja per gyvenimą ilgą kelią. Psichikos sveikata kinta tame kelyje, nuolat fluktuoja. Ir kai mes šį kelią matome kaip knygą, o ne kaip vieną puslapį, tada kitaip galime pažvelgti ir į tą vieną puslapį. Kitaip galima numatyti, suprasti krizę, kitaip ją valdyti, kitaip padėti žmogui ir stengtis išsiversti be priverstinių priemonių.
– Kalbant apie atvejus, kada žmonės iš šalies – ne šeimos nariai – susiduria su psichikos liga sergančiais žmonėmis, ar yra kažkokie bendri patarimai, kaip elgtis? Ką reiktų žinoti visuomenei? Arba, pavyzdžiui, policijos pranešimai žiniasklaidoje, kad iš gydymo įstaigos paspruko psichine liga sergantis ligonis. Jie tarsi siunčia žinutę visuomenei – kol jis nebus sulaikytas, reiktų pasisaugoti. Antra vertus, turbūt natūralu, kad žmonės bijo, jie nežino, kaip elgtis, nes jie nėra pažįstami su liga.
– Jei atsiverstume policijos statistiką ir pažiūrėtume, ką kiekvieną dieną veikia pareigūnai, mes atrastume daug chuliganizmo, nusikaltimų.
Kai yra įvardijama, kad iš psichiatrijos ligoninės „pabėgo“ žmogus, kas tada vyksta? Visų pirma, reikia pastebėti, kad psichiatrijos ligoninė nėra tapati kalėjimui, žmonės iš psichiatrijos ligoninės, kaip ir iš bet kokios kitos, gali išeiti, jeigu nėra teismo sprendimu gydomi priverstinai, nereikia jiems pabėgti. Tokios situacijos yra neproporcingai eskaluojamos viešai, demonstruojant gilią visuomenės stigmą. Yra tapatinamas agresyvumas ir psichikos sveikata. Nors tai yra visai skirtingi dalykai. Agresija, nusikalstamas elgesys – tai moralės, o ne psichikos sveikatos objektas.
Psichiatrijos ligoninė nėra tapati kalėjimui, žmonės iš psichiatrijos ligoninės, kaip ir iš bet kokios kitos, gali išeiti. Nereikia jiems pabėgti.
O žmonės tokiose situacijose reziumuoja – pradedant nuo policijos, visuomenės, politikų – kad nutiko neva kažkas pavojingo. Nuvilnija banga, kad reikia dar stipriau juos uždaryti ar labiau priverstinai gydyti, nes jie nepakankamai priverstinai gydomi, kad visuomenė būtų apsaugota nuo psichikos sutrikimų turinčių žmonių.
Kadangi psichikos sunkumų turime mes visi, o anot Pasaulio sveikatos organizacijos, psichikos sveikatos sutrikimus patiriame vienas iš keturių (kažkuriuo savo gyvenimo periodu), tampa staiga nebeaišku, ką nuo ko čia reikia saugoti. Visuomenė apima mus visus – su įvairiais psichikos sveikatos poreikiais skirtingais gyvenimo periodais.
Moksliniai tyrimai vienareikšmiai sako, kad didžioji dauguma sunkių nusikaltimų yra įvykdomi ne žmonių, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų. Tai reiškia, kad policijos suvestinės yra apie agresiją, o ne apie psichikos sveikatą – pradėkime nuo to.
Taip, agresijos gali turėti ir žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų. Tik tai yra nedidelis procentas. Dažniau psichikos sveikatos krizėje esantys žmonės bus pasimetę, išsigandę, sutrikę. Bet kažkodėl tai yra matoma, išdidinama daugybę kartų – neproporcingai, jei palygintume su kitais nusikaltimais.
Žinoma, aš suprantu žmones, kurie patiria agresyvų elgesį. Jei yra agresijos apraiškos – reikia kviesti policiją, nes niekas neturi žmogui daryti skriaudos. Nepriklausomai nuo to, ar žmogus turi sutrikimų, ar jų neturi.
Bet grįžkime prie psichikos sveikatos krizių, kurių metu pasireiškia agresyvus elgesys. Ar kas pasidomėjo, kas vyko iki tol, iki tos krizės ir agresijos pasireiškimo? Ir kokios to agresyvaus ar netinkamo elgesio priežastys? Ar tikrai psichikos sveikatos sutrikimas? Mokslu patvirtintas smurtinio elgesio prediktorius yra iki tol buvęs smurtinis elgesys, o ne, pavyzdžiui, psichikos sveikatos sutrikimai. O kokias žmogus, turintis psichikos sveikatos sunkumų, apsaugas gavo? Kas vyko dešimt ar dvidešimt metų iki tol? Ar jis gavo profesionalią pagalbą, ar žmogus kažkam iš tikrųjų rūpėjo? Labai dažnai atsakymas, kad ne.
Tik kai atsiranda tokie pastebimi sunkumai, tada atvažiuoja greitoji ir išveža į psichiatrijos ligoninę. Mes net nežinome, mes nesuvokiame, kad čia yra mūsų sisteminės spragos, kurios taip pasireiškia.
Mes galvojame, kad toks žmogus yra neprognozuojamas, kad psichikos sveikata yra kaip debesis, kuris ateina ir nueina.
Be to, mokslas sako, kad žmonėms, kurie turi psichikos sveikatos sutrikimų, agresyvumas pasireiškia visiškai nebūtinai dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Yra be galo maža dalis žmonių, kurie imasi kažkokių agresyvių veiksmų vedini psichikos sutrikimų lydimų simptomų.
Mes galvojame, kad toks žmogus yra neprognozuojamas, kad psichikos sveikata yra kaip debesis, kuris ateina ir nueina. Taip nėra. Tai nėra debesis, tai nėra žaibas, kuris trenkia iš dangaus. Tai yra procesas, kurį galima ir reikia suprasti ne tik kaip asmens procesą, bet kaip mūsų visuomenės barjerus, kuriuos patiria sunkumų turintys žmonės, ir pagalbos nebuvimą.
– Kitaip tariant, jei mūsų namų duris laužia žmogus, turintis skrandžio opą, sergantis plaučių uždegimu ar žmogus, turintis psichinės sveikatos sutrikimų, reikia tiesiog kviesti policiją, o akcentas nėra liga? Akcentas – laužiamos durys?
– Ar jis turi sutrikimų ar ne, ar jis turi regos sutrikimų ar ne, o gal jis turi skrandžio opą? Taip, reiktų kviesti policiją.
– Antra vertus, kalbant jau iš kitos pusės, kodėl psichiatro pažyma vis dar uždaro kai kurias duris ir žmonės kartais bijo net psichologo konsultacijos? Kodėl tvarkinga šeima, kuri lankė psichoterapijos užsiėmimus, kai buvo santykių krizė, dėl šios priežasties negali įsivaikinti?
– Aš atsakydama pradėčiau iš kitos pusės. Visi mes keliaujame kelionę, ir psichikos sveikatos sistema taip pat keliauja savo kelionę. Ir Lietuvoje, ir pasaulyje.
Per pandemiją mes vis labiau supratom, kad psichologinės psichosocialinės psichiatro pagalbos mums gali prireikti. Nes, pasirodo, mes visi turime psichikos sveikatą. Per pandemiją tai tikrai lyg ir paaiškėjo.
„Psichai“ – ar ne tokia mums įprasta stigmatizuojanti kalba?
Dažnai yra vadovaujamasi atskirties modeliu – esam mes ir yra jie. Mes – sveika visuomenės dalis, o jie – tai tie, apie kuriuos rašo laikraščiai. „Psichai“ – ar ne tokia mums įprasta stigmatizuojanti kalba? Tai vienareikšmiškai demonstruoja didelę socialine atskirtį.
Tai jeigu dabar mes pripažinome, kad visi turime psichikos sveikatą ir tų paslaugų mums reikia, tai kitas mūsų žingsnis stigmos mažinimo prasme – susitvarkyti institucinius barjerus. Reikia suprasti, kad žmonės turi įvairius psichikos sveikatos poreikius, ir kad jie keičiasi.
Jei žmogus turi diagnozę, jis gali jaustis įvairiai, gali gauti klinikinę pagalbą, vartoti vaistus ar gauti psichosocialinę pagalbą. Jis gali gyventi tokį gyvenimą, koks jam patinka, netgi be didelių sunkumų. Nepaisant to, kad jis turi diagnozę.
Kitu atveju žmogus, neturintis diagnozės, gali patirti didelę krizę. Gyvenimo krizę, psichikos sveikatos krizę – kaip reakciją į išorinius ar vidinius pokyčius, dalykus, kurie išmuša iš gyvenimo vėžių.
Taigi vienu atveju mes turime žmogų su diagnoze, bet besijaučiantį gerai, kitu atveju – žmogų be psichiatrinės diagnozės krizėje, kuriam gali būti sunku daryti kasdieninius dalykus, bendrauti ar dirbti.
Požiūris keičiasi ir įstatymų leidyboje, Sveikatos apsaugos ministerija jau kurį laiką dirba ties įstatymų keitimais, kurie reglamentuoja tam tikrą profesinę veiklą.
Ar viskas tobula ir naujas reglamentas suderintas su moderniu žmogaus teisių požiūriu? Neturiu komentarų, nes ten daug veiklų, didelis paketas. Bet tikrai yra nukreiptas vektorius į tą pusę, siekiama atsižvelgti į žmogaus būseną, o ne diagnozę, po truputį atsisakoma labai ortodoksinių statiškų vertinimų.
Ar čia ir dabar mes dar turime kur keliauti? Taip, turime. Stigma – visuomeninė ir institucinė – yra dar gaji. Yra erdvė pokyčiams – atsigavimo koncepto , psichikos sveikatos kaip gyvenimo kelionės supratimo.
Lietuva iki šiol neturėjo nė vienos antistgiminės kampanijos. Tai nereiškia, kad ją reiktų nupirkti už šimtus tūkstančių ir parodyti per televizorių. Tai ilgas darbas. Australija, Kanada, Jungtinė Karalystė yra jau nuveikusios didelį darbą, o antistigiminės kampanijos trunka dešimtmečius, jos pereina į visai kitą lygmenį.
Po daugelio metų tokių kampanijų Jungtinėje Karalystėje princai Haris ir Viljamas kalba apie savo patirtis, apie savo psichikos Sveikatos traumas, taip žmonėms parodant, kad tai yra bendražmogiška patirtis, ar tu būtum princas, ar darbininkas, kokia tai yra kelionė ir kaip mus paveikia trauminės patirtys.
Psichologines traumas, kaip sako tyrimai, patiria trys iš keturių žmonių, ir šiuolaikinė psichikos sveikatos sistema turi atliepti šį traumatizmą. Modernioje psichikos paslaugų sistemoje mes turime klausti ne kas su tavim negerai, o kas tau atsitiko? Tai labai raktinis ir esminis dalykas. Žmogus neturi jaustis kaltas ar „nenormalus“ (daug metų taip buvo suprantama) dėl savo psichikos sveikatos sunkumų.
Žinia, kad ne viską galime pataisyti, ne viską mes galime išgydyti pagal kažkokią visuomeninę normą. Taip yra. Be to, yra labai slidi riba, kas yra ta norma? Kur tas skirtumas tarp gerai ir negerai? Kur riba? Apie tai yra daug visuomeninių ir mokslinių diskusijų psichikos sveikatos lauke. Ar ekscentriškas elgesys yra ne norma? Šioje vietoje labai svarbu pabrėžti, kad normalu yra turėti psichikos sveikatos sunkumų. Psichikos sveikatos paslaugų reikia ne dėl kažkokio pseudo normalizavimo, o dėl to, kad žmogus nepatirtų kančios, kad gyvenime geriau jautųsi, galėtų megzti santykius, realizuoti save.
Be to, yra labai slidi riba, kas yra ta norma? Kur tas skirtumas tarp gerai ir negerai? Kur riba?
– Ir magnetinis rezonansas to nenustatys?
– Būtent, o psichiatrinės diagnozės neturi konkrečių įrodymų. Tu kraujo tyrimo nepaimsi arba plaučių rentgeno nepadarysi.
Lietuvoje stinga įvairių požiūrių diskurso. Nenorėčiau nuvertinti – psichiatrija yra be galo svarbi disciplina ir medikamentinis gydymas yra labai reikalingas žmonėms. Bet klausimas kitas – koks medikamentinio ir gydymo stacionare santykis su kitomis paslaugomis, kokia proporcija?
Mes, Lietuvoje, turime stiprius psichikos sveikatos specialistus, bet neturime žmonių, turinčių psichikos sveikatos sunkumų patirties, dalyvavimo. Pasaulyje tokie žmonės labai aktyviai dalyvauja tiek kuriant, tiek teikiant psichikos sveikatos paslaugas.
Aš dažnai girdžiu: kodėl nereikėtų priverstinai paguldyti į ligoninę, priverstinai gydyti? Suprantu šeimas ir artimą aplinką, nes nėra paslaugų spektro – jos neturi pasirikimo. Paslaugas turi gauti ne tik psichikos sveikatos krizę patiriantis žmogus, bet ir jo šeima, o paslaugų poreikiai jam ir šeimai – skirtingi.
Kalbant apie priverstinę hospitalizaciją ir gydymą, Lietuvoje labai dažnai tai tampa paskutiniu resursu, nes nėra ką daugiau daryti. Šeimos nariams tai gali būti palengvėjimas, bet psichikos sveikatos krizėje esančiam žmogui tai gali būti dar didesnis stresas. Yra tyrimų, rodančių, kad žmogui, kuris patiria psichikos sveikatos krizę ir greta jos prievartines praktikas, krizė dar labiau pagilėja ir jis paranda sąjungą su paslaugų teikėjais.
Esminis dalykas psichikos sveikatos srityje yra terapinis aljansas. Tai reiškia, kad mes kartu su specialistais, pagalbą teikiančiais žmonėmis, keliaujame link psichikos sveikatos gerinimo. Priverstinis gydymas tą gali sugriauti ir žmogus ateityje iš viso nenorės kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, neturės pagalbos dėl sunkių psichikos sveikatos būsenų.
Būna, kad žmonėms toks gydymas padeda – taip. Bet tai turėtų būti žmogaus apsisprendimas: kad jo psichikos sveikatos krizės metu jam būtų suteikiama tokia pagalba. Tam yra priemonių, pavyzdžiui, Lietuvos civiliniame kodekse įtvirtintas išankstinis nurodymas. Bet iš esmės, jei žmogus prieš savo valią gauna gydymą – ar jis gali keliauti atsigavimo keliu? Mokslas ir praktika sako, kad atsigavimo kelias tada yra stipriai apsunkinamas.
Ir mes įpratę sakyti, kad padės priverstinis gydymas. Bet pasakykit, ar yra įmanomas toks dalykas, kaip priverstinis sveikimas? Pažvelkime į tai iš žmogaus perspektyvos. Ir pabandykime suprasti, kad sistema turi keistis pagal žmogaus poreikius, o ne atvirkščiai.