Pavyzdžiui, senovės Egipte kasmet tokios orgijos buvo keliamos svarbiausiųjų dievų – Ozirio, Izidės ir Priapo – garbei. Senovės Egipto žyniai mokė, kad pavasarį, kai Saulės dievas Oziris sugrąžina apmirusiai gamtai gyvybę, o žemei ir žmonėms – vaisingumą, jis įžengia į Jaučio žvaigždyną. Ozirio simbolis buvo jautis, o žemės deivės Izidės – karvė, tad nesunku numanyti, kaip būdavo švenčiama šių dievybių sąjunga...
Prie egiptiečių žodžio apis (jautis) pridėjus šventumą reiškiantį priešdėlį pri, gaunamas žodis Priapas. Juo buvo vadinamas šventasis dievo Ozirio vaisingumo simbolis, paprasčiau – lyties organas, su kuriuo ir siejamas Priapo kultas. Kai kurie šiandienos mokslininkai mano, kad Priapo kultas į Egiptą atkeliavo iš Asirijos ir Chaldėjos, kur šis dievas buvo vadinamas Falu; iš čia ir kilo lotyniškas vyriško lyties organo pavadinimas.
Religinis ištvirkavimas Egipte
Per pavasario lygiadienį visame senovės Egipte buvo švenčiamas dievo Ozirio gimimas. Paprastai virš iškilmingos eisenos stūksodavo didžiulė Ozirio statula, kurios falas būdavo triskart didesnis už dievybės kūną – tai simbolizuodavo neišsenkančią apvaisinimo galią. Herodotas rašo, kad egiptietės, matydamos tokį milžinišką falą, kaipmat susijaudindavo, puldavo į ekstazę ir, viešai nusiplėšusios nuo savęs drabužius, versdavo vyrus tuojau pat pasimylėti.
„Šių religinių orgijų metu, – rašo knygos „Prostitucijos istorija“ autorius, prancūzas Pjeras Diufuras, – žyniai nešdavo simbolinę moters lyties organo formos vėtyklę ir tau – magiškąjį falo formos raktą, gebantį atidaryti bet kokias duris. Deivės Izidės garbei keliamose orgijose paskui jos simbolį karvę eidavo žynė, aukštai iškėlusi auksinę urną, iš kurios kyšodavo didžiulis falas. Vos ceremonijai įpusėjus susijaudinę jos dalyviai ir stebėtojai pradėdavo laukinę kūniškų aistrų orgiją... Gražios jaunos mergaitės egiptiečių dievybei savo pirmąją auką atnašaudavo padedamos deivės tarnų – žynių, kurie iš mergaičių gautus pinigus neva perduodavo pačiai Izidei.“
Būtent senovės Egipte atsirado visi įmanomi lytinio akto technikos elementai, kurie plačiai naudojami šiandien. Pavyzdžiui, vienas svarbiausių ritualų vyriausiojo egiptiečių dievo Ozirio žmonos Izidės šventykloje buvo... minetas, kurį europiečiai kažkodėl vadina prancūzų išradimu. Egiptietiškasis minetas vėliau labai paplito tarp kitų to meto kultūrų; ši technika įamžinta senovės indų, etruskų ir romėnų dailės kūriniuose.
Tačiau senovės pasaulyje minetas neturėjo nieko bendra su seksualiniu pasitenkinimu. Lūpos simbolizavo alsavimo, o kartu ir sielos (arba dvasios) įėjimo bei išėjimo vartus. Lyties organai visada buvo vaisingumo ir materialiosios gyvybės pradžios simbolis. Taigi mineto metu jie perima vienas kito savybes, šis aktas taip pat simbolizuoja dvasinio ir materialiojo pradų sąjungą. Arba, kaip apibūdino senovės kinų išminčiai Dao pasekėjai, dviejų priešingybių – in ir jang (šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, vyro ir moters) vienybę.
Romėnų lupinariumai
Pietų Italijoje, dar gerokai prieš atsirandant Romos imperijai, buvo įsikūrusios finikiečių, egiptiečių ir graikų kolonijos. Šios tautos atsinešė savo religiją bei papročius, tarp jų ir šventąją prostituciją, kurios pagrindas buvo iš Rytų atkeliavęs deivės Kibelos (Veneros) kultas. Į šiaurinėje šalies dalyje buvusią Etruriją, kuri vėliau tapo Italija, atkeliavo Falo, Bakcho (laikomo vienu iš Ozirio įsikūnijimų) ir Izidės kultai, kurie sudarė labai palankias sąlygas šventajai prostitucijai plisti.
Masinės šventės (orgijos) buvo švenčiamos jau priešistoriniais laikais, iki atsirandant „santuokos“ sąvokai, kai dar neegzistavo bendrosios moralės normos. Todėl moteris, atsiduodančias už šiltą kailį ar valgį, vargu ar galima vadinti prostitutėmis. Senovės Etrurijoje jos buvo vadinamos lupa – „vilkėmis“. Viena iš tokių „vilkių“ buvo ir Romos įkūrėjų dvynių Romulo bei Remo žindyvė Akija Laurencija. Garsioji tikros vilkės, žindančios dvynius savo pienu, skulptūra – tai alegorinis jos atvaizdas.
Akija Laurencija buvo labai populiari tarp įvairaus sekso mėgėjų, tad jos namai, kuriuose „vilkė“ atsiduodavo visiems norintiesiems, buvo pavadinti lupinariumu („vilkės guoliu“; šiandien ši sąvoka reiškia viešuosius namus). Akijai Laurencijai mirus, jos garbei prie visos šalies lupinariumų pradėtos rengti siautulingos šventės – luperkalijos. Jų metu vykdavo tokios nežabotos orgijos, kad netrukus Romos senatas jas uždraudė.
Linksmosios bakchanalijos
Visuotinis ištvirkavimas buvo ypač populiarus švenčių, rengtų deivės Izidės garbei ir kurias romėnai perėmė iš egiptiečių, metu. Šias šventes, vadintas iziadėmis, aprašė romėnų istorikas Apulėjus veikale „Auksinis asilas“. Persirengėlių procesija eidavo į deivės šventyklą paskui žynius, kurie iškilmingai nešdavo auksinį falą su iškaltu Izidės atvaizdu. Visai miniai suėjus į šventyklą, prasidėdavo deivės garbinimo ritualas – seksualinės orgijos.
Įdomu, kad deivės Izidės žyniai „vadovavo paradui“ ir per dievo Bakcho garbei rengiamas šventes, vadintas bakchanalijomis. Čia pagrindinę šventės ceremoniją pradėdavo jaunuolių eitynės, kurių dalyviai nešdavo indus su šviežiu vynu, papuoštus vynuogių kekėmis. Paskui juos eidavo moterys su vaisių prikrautais krepšiais ir gėlių glėbiais. Paskui jas – merginos, grojančios fleitomis ir cimbolais, kurias lydėdavo persirengėliai – satyrai, faunai, selenos, panai, nimfos, bakchantės išsitaršiusiais plaukais ir specialiais šventiniais drabužiais, atveriančiais smalsuolių žvilgsniams visa, ką įprastai būdavo privalu slėpti.
Šią triukšmingą minią lydėdavo ori vadinamųjų falų nešėjų eisena, kurią sudarė dvi grupės vyrų: vieni atvirai demonstravo miniai išpuoštus falo muliažus, odiniais diržais pririštus prie klubų, kiti didžiulius žmogaus ūgio medinius falus, papuoštus gėlių girliandomis ir vynuogių kekėmis, iškilmingai nešė pritvirtintus prie ilgų karčių. Atvykus į paskirtą vietą (paprastai tai būdavo miško pievelė arba atkampus slėnis), gražiausio falo nešėjas išimdavo iš raižiniais papuoštos dėžės dievo Bakcho statulėlę, pagarbiai ją padėdavo prie šaltinio, o 14 gražiausių merginų paaukodavo dievybei išvakarėse paskerstą kiaulę.
Tada bakchanalijos dalyviai puldavo vaišintis vynu ir vaisiais. Vynas, meilūs apsikabinimai ir tarsi netyčinės draudžiamų kūno vietų glamonės įkaitindavo aistras, ir netrukus visi atsiduodavo kūniškos meilės siautuliui. Apgirtę ir aistros apimti vyrai nekreipdavo dėmesio, kas atsidurdavo jų akiratyje – žmona, sesuo ar suaugusi duktė, ji kaipmat būdavo parverčiama ant žemės ir abu nesivaržydami malšindavo aistrą. Bakchanalijų metu tai nebuvo laikoma nuodėme, tačiau kasdieniame gyvenime už tokį sanguliavimą būdavo griežtai baudžiama.
Kitos populiarios romėnų „vilkės“ – Floros garbei, dar jai esant gyvai, buvo švenčiamos floralijos. Flora buvusi tokia graži, kad ją įsimylėjo Tarucijus, vienas turtingiausių Romos patricijų, ir netrukus ją vedė. Mirties patale Flora visą turtą, atitekusį jai po vyro mirties, taip pat nepaprasto grožio sodą su milžinišku gėlynu paliko miesto iždui. Dėkingi romiečiai „vilkę“ Florą paskelbė augmenijos ir vaisingumo globėja ir jai skirtas floralijas visa imperija švęsdavo ypač siautulingai.
Neretai įvairių dievų ir deivių garbei skirtos orgijos įgaudavo tokį milžinišką mastą, kad Romos senatas ne kartą mėgino uždrausti jas. Visiškai išgyvendinti šias ydingas senovės tradicijas buvo pavykę tik imperatoriui Diokletianui. Tačiau po jo mirties liaudis greitai prisiminė bakchanalijų, iziadžių ir kitokių orgijų tradicijas, kurios gyvavo dar tris šimtus metų. Tačiau ir galutinai uždraudus bakchanalijas, romėnai nesugebėjo užmiršti savo protėvių papročių. Netrukus visoje imperijoje pradėta švęsti nauja šventė – liberalijos. Jos buvo pašvęstos tam pačiam dievui Bakchui, tik vadintam kitaip – Pater liber (Laisvės tėvu). Ir šioje šventėje pagrindinis vaidmuo buvo skirtas falui. Vienoje tokioje liberalijoje dalyvavęs šventasis Augustinas rašė: „Tai buvo labai nepadorus atvaizdas, kurį moterys garbino ne slapčiomis, o minios akivaizdoje... Liberalijų metu ši nuodėminga skulptūra dvirãčiu vežimu būdavo nugabenama iš sostinės į užmiestį ir ten, begėdiškai paleistuvaujant, garbinama...“
