Idėja, regis, pasiteisino. „Tėtis jau bendrauja telefonu (kol gyvai negalima) su damomis iš Gargždų, Kretingos, Vilniaus. Net neabejoju, kad kai tik bus galima, tai nuvažiuos ir gyvai susitikti, pasivaikščioti, pakalbėti. Nueis į kavinę kavos ar į parką, prie jūros“, – apie pirmąsias grupėje užsimezgusias draugystes pasakojo klaipėdietė.
Pasakodama apie puslapį „Lietuvos Senjorai bendrauja čia“, moteris neslėpė, kad kartais nutinka ir komiškų situacijų. Kadangi nemažai senjorų nemėgsta arba nemoka naudotis socialiniais tinklais, neretai pirmąsias žinutes už juos parašo jų dukros! Vis dėlto svarbiausia – kad vėliau bendravimą tęstų patys senjorai.
Socialiniai tinklai padėjo pritapti naujame mieste
Socialinį tinklą kaip bendravimo kanalą senjorams F.Matuzevičiūtė pasirinko neatsitiktinai – jau buvo išbandžiusi savo kailiu. „Kai ištekėjau, persikėliau gyventi iš Kauno į Klaipėdą, kurios beveik nepažinojau. Todėl netrukus sukūriau „Facebook“ grupę „Kas Kur Kada Klaipėdoje ar Klaipėdos rajone“. Pati esu labai aktyvi, mėgstu aktyvų laisvalaikį, tad man vis trūkdavo informacijos, kas, kada ir kur vyks. Dažnai apie renginius sužinodavau jiems jau įvykus iš laikraščių ar pažįstamų. Tad „Facebook“ grupė padėjo tiek man, tiek renginių organizatoriams, tiek visiems Klaipėdos rajono gyventojams perduoti vieni kitiems naujienas. Dabar joje yra jau 28440 narių“, – asmenine patirtimi pasidalino moteris.
Prieš ketverius metus iš Kauno į Klaipėdą gyventi persikėlė ir F.Matuzevičiūtės tėtis. „Teko keisti gyvenamą būstą, ir nusprendėme, kad geriausia būtų, jei jis gyventų šalia mūsų tam pačiame mieste. Mano tėtis labai bendraujantis, turi draugų visoje Lietuvoje, nuolat vyksta į Kauną, Vilnių.
Tačiau persikėlus į naują miestą, norėjosi jam surasti kompanijos pasivaikščiojimams, pokalbiams. Patys nuolat bendraujame su tėčiu, kuris jau spėjo tapti ir seneliu. Tačiau jaučiau, kad ir vieno skambučio per dieną ar poros susitikimų per savaitę nepakanka. Mačiau, kad tėčiui trūksta kompanijos pasidalinti mintimis, pokalbių. Vis galvodavau, kaip surasti jam kompaniją“, – sakė klaipėdietė.
Savo paieškas ji pradėjo nuo viename prekybos centre esančios skelbimų lentos. Vėliau skelbimus „75-erių vyriškis, mėgstantis daug vaikščioti, besidomintis istorija, ieško draugo/draugės“ parašė į keletą populiarių Klaipėdos „Facebook“ grupių.
„Daug kas spaudė „Like“, buvo keletas atsiliepusių. Daugiausia – iš mano draugų, turinčių mamą ar tėtį, kuriems taip pat trūksta bendravimo su bendraamžiais. Atsirado pasiūlymų ir išbandyti įvairias bendruomenes, grupes – tėtis lankėsi keliuose jų organizuotuose renginiuose.
Tačiau ten žmonės bendrauja būriu, todėl asmeninio kontakto mažiau ir sunkiau atrasti draugystę – dauguma bendruomenės narių paprastai jau būna anksčiau pažįstami ir susibendravę. Asmeninis pokalbis telefonu, kuomet du žmonės ieško draugo, visai kitas dalykas“, – savo nuomone pasidalino pašnekovė. Vieną dieną ji sako supratusi, kad geriausias sprendimas buvo prieš nosį – taip gimė idėja sukurti „Facebook“ grupę „Lietuvos senjorai bendrauja čia“.
„Ši grupė – tai proga susiburti didelio socialinio rato nebeturintiems, bet bendrauti norintiems senjorams. Iš pradžių galbūt nedrąsiai sekti grupės įrašus, tada pamažu pradėti dalyvauti aktyviau, dalintis renginiais ir idėjomis senjorams ir svarbiausia – atrasti kompaniją pokalbiui telefonu ar susitikimui pasivaikščioti. Kas žino, gal netgi ir atrasti sau gyvenimo draugą“, – apie grupės tikslus sakė jos įkūrėja.
Ji neslėpė, kad asmeninis tikslas buvo iš vienatvės ištraukti savo tėtį, su kuriuo tiek dukros, tiek ir jos šeimos santykiai labai artimi.
„Mano tėčiui dabar 76-eri. Jis seniai yra našlys. Labai mėgsta bendrauti, daug juda – per dieną nueina 10–14 tūkst. žingsnių. Visą gyvenimą jis turėjo puikų humoro jausmą ir buvo komunikabilus – juokiamės, kad pakalbina visas pardavėjas, su visomis yra pažįstamas, jos jam iš tolo šypsosi, džiugiai sveikinasi.
Tėtis yra azartiškas – perka loterijos bilietus. Ir, nors nėra laimėjęs didelių sumų, tiki, kad vieną dieną laimės dukrai visureigį arba sau butą Vilniuje“, – apie savo tėtį pasakojo F.Matuzevičiūtė.
Kelis kartus nuvažiavome pasirodyti tėčiui – susimojavome, pasikalbėjome per langą – mes apačioje, jis balkone. Tačiau gyvo bendravimo labai trūksta.
Kol nebuvo karantino, jos tėtis mėgdavo keliauti po Lietuvą, dažnai lankydavosi Kaune ir Vilniuje, kur liko daug draugų.
„Tėtis labai daug skaito, ypač istorines knygas, tad mielai keliauja ir užsienyje. Šviežiausia kelionė prieš karantiną – jo 75 metų proga visi keliavome į Stambulą – istorijos lopšį. Jau žadėjome keliauti į Paryžių, tačiau planus sustabdė pandemija. Dėl jos negali aplankyti ir Šveicarijos, į kurią dažnai keliaudavo: ten gyvena mano sesė, jo dukra, su šeima. Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad ten taip pat aktyviai leidžia laiką: kartu lipa į kalnus, lanko nuostabias vietas“, – pasakojo F.Matuzevičiūtė.
Karantinas prailgo
Moteris neslėpė, kad jiems visiems karantinas yra labai sunkus išbandymas. Laikydamiesi reikalavimų ir norėdami apsaugoti vyresnio amžiaus tėtį ir senelį, šeimos nariai nuo rudens su juo nebuvo susitikę gyvai.
„Tėčiui teko išmokti naudotis išmaniuoju telefonu. Nors tai padaryti nebuvo lengva, svarbiausias tikslas – susiskambinti vaizdo skambučiu – jau pavyksta. Taip senelis gali kasdien bent telefone matyti savo anūkes ir pasidžiaugti jomis. Tiesa, kelis kartus nuvažiavome pasirodyti tėčiui – susimojavome, pasikalbėjome per langą – mes apačioje, jis balkone. Tačiau gyvo bendravimo labai trūksta. Buvome įpratę dažnai kartu važiuoti į gamtą, prie jūros ar tiesiog skaniai papietauti mūsų namuose“, – pasakojo pašnekovė.
Ji neabejojo, kad panašiai jaučiasi dauguma Lietuvoje gyvenančių ir savo tėvų nuo rudens negalėjusių gyvai aplankyti žmonių. Būtent todėl, moters teigimu, ji ir nori paskleisti žinią, kad yra vieta, kur amžėjantys žmonės gali rasti bendraminčių bent jau tam, kad praskaidrintų monotonišką kasdienybę karantine.
Neretai pirmas žinutes parašo senjoro vaikai
Šiuo metu puslapį yra pamėgę beveik 150 žmonių. Tarp jų – ne tik senjorai. Puslapį įkūrusios F.Matuzevičiūtės tai nestebina.
„Ne paslaptis, kad ne visi senjorai naudojasi socialiniais tinklais. Todėl man nieko keisto, kad ne vienas prisijungęs yra senjoro dukra ar sūnus“, – sakė ji.
Jos pačios tėtis taip pat dar nelabai moka susirašinėti per išmaniąsias programėles, todėl neretai į kai kurias žinutes už jį atsako F.Matuzevičiūtė.
„Būna, kad atrašau, o paaiškėja, kad man taip pat parašė ne pati senjorė, bet, pavyzdžiui, jos dukra. Tada trumpai pasipasakojame apie savo tėvus, pasidaliname jų telefono numeriais ir sutariame, kuris pirmas parašys SMS ar paskambins. O tada jau viskas persikelia į tėvų rankas – jei nori, toliau bendrauja. Mūsų tikslas – padėti užmegzti kontaktą“, – sakė pašnekovė.
Būna, kad atrašau, o paaiškėja, kad man taip pat parašė ne pati senjorė, bet, pavyzdžiui, jos dukra.
Kaip reaguoja tėtis į dukros pastangas surasti jam draugų? F.Matuzevičiūtė nusijuokia: „Tėtis nepyksta, priešingai – vis pasijuokia, kad ieškau jam kompanijos. Tačiau neatsisako paskambinti damai ar sulaukti pats jos skambučio. Jaučiu, kad tai prideda jo gyvenimui spalvų.“
Ji neslėpė, kad bendras abiejų su tėčiu noras – atrasti aktyvią moterį, kuri pasibaigus karantinui taptų bendražyge, mėgstančia ilgus pasivaikščiojimus ir keliones.
„Poros jis neieško, nes jau įprato gyventi vienas. Bet, manau, jei atsirastų tinkamas žmogus, tai visko gali būti“, – tikino F.Matuzevičiūtė.
Panašių tikslų, jos nuomone, turi visi vieniši senjorai. „Pavyzdžiui, man parašė viena senjorė: „Esu našlė, esu aktyvi, mėgstu laiką leisti gamtoje. Turiu nuostabią dukrą, bendraujame, bet ji turi savo gyvenimą, savo šeimą. Todėl mielai surasčiau bendraminčių leisti laiką kartu.“ Man tai primenu filmuko „Krokodilas Gena“ sceną, kai jis statė namą tiems, kas neturi draugų. Tai mano sukurtas puslapis – kaip tas namas, t. y. vieta, kur vieniši žmonės gali būti kartu“, – sakė klaipėdietė.
Svarbiausias poreikis – jaustis naudingu
Jos nuomone, senjorai – tos kartos žmonės, kuriems kartais nedrąsu, gėda žengti pirmą žingsnį, eiti į kontaktą, todėl vaikai ar anūkai turėtų padėti.
„Visiems labai svarbu jaustis naudingais, senjorams, kurie jau nebedirba, taip pat. Pavyzdžiui, mano tėtis su malonumu paveža žmones, jei reikia, į kapines, padeda sutaisyti kokį daiktą. Jam patinka konstruoti, grąžinti daiktą į gyvenimą. Todėl esu pagalvojusi, kad gal reikėtų įkurti ir grupę, kurioje senjorai galėtų prašyti vieni kitų pagalbos?“, – savo mintimis pasidalino F.Matuzevičiūtė.
Kol karantinas dar ypač griežtas ir senjorai tikrąja to žodžio prasme yra „uždaryti“ namuose, ji ragino artimuosius bendrauti naudojantis visomis ryšio priemonėmis ir suteikti progą tėvams bei seneliams jaustis naudingais net ir per atstumą.
„Kol negalima susitikti gyvai, primygtinai visiems siūlau bendrauti naudojantis naujomis technologijomis. Jei tik senjoras moka – kalbėti vaizdo ryšiu. Tačiau svarbiausia – sugalvoti kažką, kuo tėvai ir seneliai gali pagelbėti jiems.
Kaip jau minėjau ne kartą: senjorams labai svarbu jaustis naudingais. Pavyzdžiui, draugės mama gamina jai pusgaminius. Ši juos pasiima ir gali nesukti galvos dėl pietų, o anūkai valgo skanų naminį močiutės maistą. Kita senjorė mezga visai giminei vilnones kojines. Variantų daugybė“, – sakė pašnekovė.
Susidomėjusius ji ragino susirasti „Facebook“ grupę „Lietuvos Senjorai bendrauja čia“ ir ten megzti pažintis.
