Teorija apie gyvuliškąjį pradą
Deja, visa tai, apie ką kalbėsime šiame straipsnyje, viso labo tik teorija. Nuo seno žinoma, jog tarp teorijos ir praktikos yra nemenka paklaida. Pasakyti „nepyk“, „nesikarščiuok“, „nekreipk dėmesio“ visai paprasta. Bet kaip tai pritaikyti praktiškai? Ypač kai prieš pat nosį įniršęs žmogėnas mojuoja kumščiu ir maišo su visais velniais.
Juk mes - tik paprasti mirtingieji: visi iki vieno išdidūs, ambicingi ir, aišku, kiek nervingi. O pagunda isteriškai nusiteikusį oponentą „įmūryti į sieną“ tokia viliojanti… Žinoma, tai nereiškia, jog esame psichopatai žudikai. Psichologiškai vertinant, tai paprasčiausia savigynos reakcija.
Kita vertus, kyla mintis: o gal teisūs tie, kurie sako, kad žmogus - toks pat instinktų valdomas gyvūnas kaip ir visi kiti. Galbūt brutalus noras sulyginti konkurentus su žeme ne kas kita, o prigimtinis gyvuliškasis mūsų pradas? Juk analogiškai elgiamasi ir laukinėje gamtoje. Kilo konfliktas - kuo greičiau priešininką sutrypk, suspardyk ar apkandžiok. Teisus tas, kuris lieka nesutryptas.
Fiziologinis mechanizmas
Kaip jau minėjome, žmogaus polinkį veltis į konfliktus visai nesunku paaiškinti remiantis jo fiziologija. Pati gamta žmogaus viduje yra įkurdinusi nepriekaištingą pykčio „mechanizmą“. Jis - lyg uždelsto veikimo bomba, bet kurią akimirką pasiruošęs sprogti. Tiesa, tą „mechanizmą“, kaip ir bet kurią bombą, galima neutralizuoti, bet visų pirma reikia žinoti, kaip jis veikia.
Garsus streso tyrinėtojas, mokslininkas Hansas Selye skiria tris konflikto fazes: 1) susijaudinimas (kitaip tariant, reakcija kovok arba atsitrauk); 2) pasipriešinimas; 3) išsekimas.
SUSIJAUDINIMO FAZĖ. Žmogaus raumenys įsitempia, pasiruošia kovoti arba sprukti. Padažnėjus kvėpavimui į smegenis patenka daugiau deguonies, o pagreitėjęs širdies ritmas po organizmą sparčiau varinėja kraują, išsiskiria daugiau adrenalino. Taigi organizmui duotas startas! Šioje fazėje dar galite atsitraukti nuo starto linijos, t. y. sutramdyti kylantį įtūžį.
Psichologo patarimas. Išgerkite stiklinę šalto vandens, giliai kvėpuokite ir kuo skubiau pasitraukite iš „karo zonos“. Jei turite galimybę, išeikite pasivaikščioti, išplaukite indus, išsimaudykite po dušu ar bent šaltu vandeniu nusiprauskite veidą. Grynas oras ir vanduo puikiai išsklaido proto užtemimą.
PASIPRIEŠINIMO FAZĖ. Visus energijos resursus ir pajėgas organizmas nukreipia į kovą. Situacija jau beveik nevaldoma. Visi pojūčiai užblokuojami, dėmesys sukoncentruotas vien į pykčio objektą. Štai kodėl smarkaus įniršio akimirką paprastai išgaruoja skausmas ir baimė. Pasijuntame stiprūs lyg supermenai ir esame pasirengęs smogti iš visų jėgų.
Psichologo patarimas. Jei jau įsivėlėte į konfliktą ir trauktis nėra kur, patarti galima tik viena: kiek įmanoma valdykite balso tembrą. Konfliktą labiau skatina ne žodžių prasmė, o tai, kokiu tonu jie tariami. Isteriškai šaukdama, nieko nepasieksite, tik dar labiau susierzinsite ir įaudrinsite oponentą. Kalbėdama ramiu tonu, atvirkščiai, pamažu nurimsite ir nuraminsite priešininką. O jei labai pasiseks, galbūt dar ir išsiaiškinsite kilusias problemas.
IŠSEKIMO FAZĖ. Žinia, organizmo energija ne beribė. Ji kaip mobiliojo telefono baterija senka, senka… kol visai baigiasi. Štai kodėl po audringo barnio paprastai įsivyrauja mirtina tyla. Jo dalyviai pasijunta lyg išsunktos citrinos ir išsiskirsto į visas puses. Į organizmą palengva grįžta sveika nuovoka ir įprasti pojūčiai. Tada ir pradedame mąstyti, kokios košės prisivirėme.
Psichologo patarimas. Pasikarščiavote? Ką padarysi, visiems pasitaiko. Šiuo atveju, tegalima patarti štai ką: nesvarbu, kokių bjaurių dalykų vieni kitiems prišnekėjote barnio įkarštyje. Pamirškite visa tai ir ginkite šalin nuoskaudas bei visus kitus blogus jausmus. Nusiraminkite, nusišypsokite ir nuoširdžiai atsiprašykite. Žinoma, visiškai nuoširdžiai. Ir tai bus laiminga pabaiga.
DAR ŠIS TAS
⇒Kur atidunda „zombiai“?
Mokslininkų nustatyta, jog žmogus, laukdamas eilėje (banke, parduotuvėje, prie gydytojo kabineto…), gali ramiai išstovėti apie dešimt, geriausiu atveju penkiolika minučių. Paskui jo kraujas po truputį ima kunkuliuoti. Na, o jei kas nors dar mesteli kreivą žvilgsnį ar užlipa ant skaudamos nuospaudos, kantrybei - galas. Eilėje tokių „suzombėjusių“ personų dažniausiai būna visas tuntas. Atsargiai! Jei norite eilės galo sulaukti nesutrypta savigarba ir sveika nuovoka, verčiau tyliai nusišypsokite ir nutaisykite pozą „aš čia nė prie ko“. Ypač nepatartina veltis į debatus apie politiką, religiją ir pinigus. Jau labai seniai žinoma, kad būtent šios temos sukelia daugiausiai nesantaikos.
⇒Nieko nematau, nieko negirdžiu!
Pasak psichologų, įniršęs žmogus nesugeba logiškai mąstyti. Todėl kai mylimas sutuoktinis ar koks kitas žmogus ant jūsų ims burnoti pačiais baisiausiais žodžiais, susivaldyke visomis išgalėmis ir nekreipkite dėmesio. Be jokios abejonės, atgavęs sveiką protą, jis smarkiai dėl to gailėsis. Kad nekiltų noras „atsilyginti“ tuo pačiu, trumpam „išsijunkite“, t. y. apskritai neklausykite, kas jums sakoma. Mintyse dekalmuokite eilėraštį ar skaičiuokite iki šimto. Pamatysite - išsirėks, nurims ir… pasijus didžiausias pasaulyje mulkis. O jūs sutaupysite vieną kitą nervų ląstelę ir išlipsite iš balos visiškai sausa.
⇒Įstaiga ar kovos ringas?
Bendradarbių konfliktai kartais tampa svarbesniu dalyku nei pats darbas. Visą dieną praleisti su žmonėmis, kurie trokšta į nugarą įsmeigti peilį - menkas malonumas. Kaip užglaistyti nesutarimus su kolegomis, universalaus recepto nėra. Tačiau galima pastebėti vieną dėsningumą: dažniausiai į konfliktus įsivelia tie, kurie kiša nosį ne į savo reikalus ir nori visada viską žinoti. Būkite savo vietoje, ir niekas prie jūsų nekibs. Kur kas blogiau, kai užsipuola viršininkas. Su juo nepakariausi, o išeiti trenkus durimis - tas pats kaip pasiprašyti atleidžiamam iš darbo. Kita vertus, geriau siaubinga pabaiga nei siaubas be pabaigos. Gerai pasverkite situaciją ir, jei matote bent menkutę galimybę išsiaiškinti, - pirmyn. Kalbėkite taktiškai ir mandagiai be jokių atvirų kaltinimų! Arba jei suvokiate, kad situacija visiškai beviltiška, kimbama dėl visiškai neobjektyvių priežasčių, tiesiog „išsijunkite“ ir ramiai patylėkite. Tai ne nuolaidžiavimas, o paprasčiausias būdas išsaugoti savo orumą ir sveiką nuovoką (kaip liaudyje sakoma: duok kvailiui kelią). Ypač jei jums svarbi darbo vieta.
⇒Darželinuko sindromas
Sakoma, jei puola, ginkis. Visiškai teisingai. Ginkitės! Bet darykite tai garbingai. Stebint iš šono, neretai atrodo, tarsi susivaidiję žmonės lenktyniautų, kuris iš jų žino daugiau bjaurių žodžių. Hm… regis, šis scenarijus kažkur girdėtas. Ak, taip! Lygiai taip pat elgdavomės darželyje. Susipykę uoliai vardydavome visus žinomus (ir nelabai) sparnuotus posakius, o išsekus jų resursams pažerdavome „priešui“ į akis saują smėlio ir sušukdavome: „Be be be… Nedraugauju!“ Deja, panašiu modeliu vadovaujamės ir suaugę. Iš pradžių metame visą pluoštą „mažybinių“ žodžių, paskui krūvą nepagrįstų kaltinimų. Galiausiai atsukame nugaras ir vienas kitą baudžiame tylėjimu. Aiškių aiškiausias nebrandumo rodiklis! Drįstate teigti esą suaugę žmonės? Tada ir elkitės kaip suaugę! Užuot tuščiai pešęsi, kalbėkitės, aiškinkitės, argumentuokite…
TRYS AUKSO DĖSNIAI
1. Neprivalote elgtis taip, kaip elgiasi kiti.
2. Su kitais elkitės taip, kaip norėtumėte, kad su jumis būtų elgiamasi.
3. Jūsų elgesys per konfliktą yra tiesiogiai proporcingas jūsų intelektui.
