Visos tai girdėjome: tėtis, kuris išdidžiai giriasi, kad kažkurį vakarą „prižiūri“ savo vaikus arba kad jis „padėjo“ savo žmonai sutvarkyti namus.
Žinoma, iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip visiškai nekenksmingas komentaras. Tėčiai, kurie padeda namų ruošoje, yra fantastiški, ar ne?
Tačiau, anot portalo workingmother.com, viskas tampa šiek tiek sudėtingiau, kai pradedame gilintis į šių, iš pažiūros nekaltų, žodžių esmę: ar tai laikoma „pagalba“, jei tą namų ruošos darbą vyras bet kokiu atveju būtų atlikęs?
Tai nuostabi mintis, kurią paskleidė vienas sparčiai paplitęs laiškas-nuomonė „Facebooke“. Tame laiške tėvelis anonimas prisimena pokalbį su bičiuliu; jis pasako savo draugui, kad eina išplauti indus, o jo draugas atsako, kad žmonai nepadeda, kadangi ši už pagalbą jo nepagiria ir jam net nepadėkoja.
Tada tėtis atsako bene geriausiu žodiniu atkirčiu, kokį kada teko skaityti:
„Grįžau, vėl prisėdau šalia jo ir paaiškinau, kad aš „nepadedu“ savo žmonai. Tiesą pasakius, mano žmonai nereikia pagalbos – jai reikia partnerio. Esu partneris namuose, ir taip visuomenėje yra suskirstytos funkcijos, tačiau daryti namų ruošos darbus nėra „pagalba“.
Aš nepadedu savo žmonai tvarkyti namų, kadangi ir aš čia gyvenu, tvarkytis turiu ir aš.
Aš nepadedu žmonai gaminti, kadangi aš irgi noriu valgyti ir man taip pat reikia gaminti.
Aš nepadedu žmonai plauti indų po valgio, kadangi ir aš naudojuosi tais indais.
Aš nepadedu žmonai prižiūrėti ir auklėti jos vaikų, kadangi jie yra ir mano vaikai, ir mano pareiga būti tėvu.
Aš nepadedu žmonai skalbti, džiaustyti skalbinių ar jų lankstyti, kadangi tai yra ir mano bei mano vaikų drabužiai.
Aš nesu namų pagalbininkas, aš esu šių namų dalis.
O kalbant apie pagyras ir liaupses, paklausiau savo draugo, kada paskutinį kartą, po to, kai jo žmona sutvarkė namus, išskalbė drabužius, pakeitė patalynę, išmaudė vaikus, pagamino, sudėliojo viską į vietas ir taip toliau, jis pasakė jai ačiū.
Tačiau ne šiaip ačiū, o „Jėzau, mieloji! Tu fantastiška!“
Ar tau tai atrodo absurdiška? Ko taip keistai žiūri? Kai tu kartą gyvenime išplovei grindis, tu tikėjaisi gauti kažkokį apdovanojimą... Kodėl? Juk tu niekada apie tai nepagalvojai, drauge mano?
Galbūt todėl, kad „macho“ kultūra tau įteigė, kad viskas yra jos darbas.
Galbūt tave mokė, kad visa tai pasidaro nepajudinus nė piršto? Tada girk ją, kaip norėtum būti giriamas pats – tais pačiais būdais, taip pat aktyviai. Prisidėk, elkis kaip tikras gyvenimo partneris, o ne kaip svečias, ateinantis pavalgyti, pamiegoti, išsimaudyti ir patenkinti poreikių... Jauskis kaip namie. Savo namuose.
Tikrieji mūsų visuomenės pokyčiai prasideda mūsų namuose. Išmokykime savo sūnus ir dukteris, ką iš tiesų reiškia būti partneriais!“
TAIP PAT SKAITYKITE: Kasdieniai įpročiai, dėl kurių naktį negalite užmigti
Ar galime išgirsti AMEN?
Nors moterys padarė neapsakomai didelį indėlį kaip darbo jėga, namuose pasiekti lygybės sekasi kur kas sudėtingiau. Net ir namų ūkiuose, kur abu tėvai dirba visu etatu, mamoms iki šiol atitenka daugybė namų ruošos darbų bei vaikų priežiūra. Be to, joms tenka dar ir psichologinis krūvis.
Pirmas žingsnis, norint pakeisti tokią dinamiką – pakeisti formuluotę. Vyrai ne „padeda“ atlikti namų ruošos darbų, o tiesiog atlieka savo dalį. Be to, tėvai negali „vieną kitą vakarą prižiūrėti“ savo pačių vaikų.
Arba, kaip pasakė šis protingas tėtis, „aš nepadedu žmonai su jos vaikais, kadangi jie yra ir mano vaikai, ir mano darbas yra būti tėvu“.
Vėliau jis paklausia savo draugo, ar jis pagiria savo žmoną, kai ši pabaigia visus namų ruošos darbus. Jei ne, kodėl pagyrimo tikisi jis? Todėl, kad kultūra jam įkalė, kad viskas yra jos dabras?
Tikrai taip. Būkime atviri – mūsų kultūriniai lūkesčiai atsilieka nuo laikmečio. Dauguma pasaulio mamų dirba. Tačiau iš mūsų tikimasi, kad įvykdysime tiek pat namų ruošos darbų, kaip ir nedirbdamos.
Ir net jei mamos nedirba, o augina vaikus, ar tai išties „pagalba“, jei tėtis, grįžęs iš darbo, išplauna indus? Ne. Kol tėtis buvo darbe, mama juk taip pat dirbo – rūpinosi vaikais; tai juk taip pat svarbus darbas, po velnių.
Taip, taip, žinome, „Facebooke“ žinutę išplatino mama, vardu Toni Hattinger, ir priskyrė ją nežinomam šaltiniui. Pranešimą galėjo parašyti ir moteris, kaip pastebėjo keli komentatoriai.
Bet jei taip ir būtų, ar dėl to sumenkėja skelbimo esmė? Ne. Tad pakelkime taures už tėčius, kurie ne „padeda“, o dirba ir rūpinasi lygiaverčiai. Nes, kaip pažymi šis tėtis (mes atsisakome tikėti, kad jis yra išgalvotas), „tikrieji mūsų visuomenės pokyčiai prasideda mūsų namuose. Išmokykime savo sūnus ir dukteris, ką iš tiesų reiškia būti partneriais“.
