Ji avėjo aukštakulnius, vilkėjo sijonus ir troško pakeisti lytį. Iki akimirkos, kai jai buvo atlikta išvaržos operacija. Tuomet jos tėvams paaiškėjo tiesa apie dukrą – chirurgas jos kūne rado „kažką panašaus į kiaušidę“.
„Aš tiesiog tai žinojau. Jaučiau, kad esu mergaitė, – sako Tatenda dokumentiniame filme „Ji – ne berniukas“. – Nėra didesnio paaiškinimo už šitą.“
Roberto Tokanelio ir Yuhong Pang filmas – tarsi langas į įkvepiantį ir nuoširdų interseksualaus žmogaus gyvenimą. Kaip ir daugybė kitų interseksualių žmonių, Tatenda ieško savo vietos pasaulyje, kuriame – nemažai diskriminacijos tokios tapatybės atžvilgiu.
Aš tiesiog tai žinojau. Jaučiau, kad esu mergaitė.
Interseksualai, nenusakomos lyties asmenys, turi savyje vyriškų ir moteriškų požymių. Anot Jungtinių Tautų, maždaug 1,7 proc. kūdikių gimsta interseksualūs, šis skaičius prilygsta tikimybei gimti raudonplaukiu(-e).
„Aš buvau sutrikęs, kai pirmą kartą pamačiau žodį interseksualus, tuomet panaršiau internetą, – sako viena dokumentinio filmo kūrėjų. – Kuo daugiau sužinojau apie Tatendą ir jos istoriją, tuo stipresnis jaučiausi dėl savo galimybių sukurti apie ją filmą. Jos drąsa pripažinti savo tapatybę ir gyventi su tuo kasdien gali įkvėpti kitus interseksualius žmones, kurie susiduria su panašiomis situacijomis.“
Filme Tatendos tėvas sako, kad jis norėtų, jog Zimbabvės visuomenė, kuri itin konservatyvi dėl lyties ir seksualinės orientacijos, suprastų Tatendos prigimtį. Ne tik Zimbabvėje, bet ir JAV. Jo teigimu, švietimo apie interseksualumą stoka ir veda prie stigmos ir plintančio to nesuvokimo.
Y.Pang sako, kad žmonės dažnai painioja translyčių ir interseksualų sąvokas.
„Dažnai pirmoji prielaida būna, kad tai translytė, jei lytis, kurios ji gimė, nesutampa su tikrąja. Tačiau kartais viskas daug sudėtingiau“, – teigė ji. Pavyzdžiui, daugybei interseksualių žmonių, kaip Tatenda, lytis priskiriama dėl išorinių lytinių organų. Jie tik vėliau sužino, kad turi kitokius vidinius lytinius organus arba hormonų ar vyriškų ir moteriškų chromosomų rinkinį. Kai kurie žmonės nugyvena visą gyvenimą taip ir nesužinoję tiesos.
Aš esu juodaodė, imigrantė ir interseksuali moteris. Viskas, dėl ko galėčiau būti sunaikinta. Tačiau mane tai veikia priešingai – dėl to aš kaip tik augu.
Daugelyje šalių, tarp jų ir JAV, gydytojai rekomenduoja lyties atskyrimo operacijas kūdikiams, jei šie gimsta su abiejų lyčių lytiniais organais. Daugelis mano, kad tokios chirurginės intervencijos būna paskatintos baimės dėl binarinei sistemai nepriskiriamo kūno.
„Tokios operacijos mediciniškai nebūtinos ir gali būti itin sudėtingos psichologiškai bei psichiškai, – sako Tokanelis. – Vaikų, kurie gimsta interseksualūs, tėvai dažniausiai išsigąsta diagnozės ir mano, kad jie padaro geriausią sprendimą dėl savo vaiko, tačiau jie visiškai nesupranta, kokią negrįžtamą žalą gali jam padaryti vien todėl, kad gydytojas patarė jiems greitai veikti, kad vaikas išvengtų stigmos būti kitoks.“
Daugybė interseksualių žmonių mano, kad stigma egzistuoja ir LGBT bendruomenėje. Vienoje filmo scenoje Tatenda paaiškina, kodėl ji jaučiasi nepatogiai prisijungdama prie „Pride“ eitynių Niujorke.
Anot R.Tokanelio, realybė tokia, kad daugybė interseksualių žmonių nesiviešina. Tatenda yra retas ir drąsus pavyzdys.
R.Tokanelis ir Y.Pang mano, kad Tatendos istorija ypač išskirtinė vien dėl to, kad ją ypač palaiko ir myli tėvai. „Nepaisant diskriminacijos prieš jų dukrą, Tatendos tėvai buvo vieni pirmųjų, kurie visiškai priėmė ją ir gynė bendruomenėje“, – sako Y.Pang.
Paskutinę filmavimo dieną Gutu, Tatendos mama, pakvietė R.Tokanelį ir Y.Pang dalyvauti bažnyčios pamaldose su jos šeima. „Ji mums pasakė, kad mūsų kvietimas į jų bažnyčią bus viena labiausiai pasididžiavimo vertų akimirkų, nes tai parodys žmonėms, kad Tatenda išgyveno sudėtingus laikus ir žmonės panoro sužinoti apie ją daugiau, nes ji buvo ypatinga“, – kalba R.Tokanelis.
Anot jo, kiekvienas nusipelnė tokios meilės šeimoje, tačiau toli gražu ne visi ją turi.
Filmas baigiasi stipria Tatendos žinute. „Aš esu juodaodė, imigrantė ir interseksuali moteris, – sako ji. – Viskas, dėl ko galėčiau būti sunaikinta. Tačiau mane tai veikia priešingai – dėl to aš kaip tik augu.“
