„Bet iš tiesų, kai aš kalbėjau su drauge, su mama, su kunigu – aš tik norėjau, kad kažkas išgirstų mano skausmą. Ir kad kas nors pasakytų, jog tau tikrai labai sunku yra ir man labai gaila, kad tau taip sunku. Kad būtų kažkas daugiau, nei tik mano galvoje“, – apie artimųjų pagalbą sakė partnerio smurtą patyrusi moteris, dalyvavusi Žmogaus teisių stebėjimo instituto atliktame tyrime.
Toje pačioje tyrimo ataskaitoje rašoma, kad draugės yra pirmoji žmonių grupė, kuriai pasipasakojama apie šeimoje patiriamą prievartą. Esama puikių pavyzdžių, kaip draugių parama padėjo išsikapstyti iš smurtinių santykių siaubo, tačiau, deja, net ir norėdami padėti, artimieji ne visada pasako reikiamus žodžius.
Kaip atpažinti, jog draugė patiria smurtą? Ką sakyti? Kaip elgtis? Kokią pagalbą galima pasiūlyti? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškota Menų spaustuvės kavinėje vykusioje diskusijoje.
Iššūkis padėti
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė prisipažino net kelis kartus atsidūrusi situacijose, kai bičiulėms, patiriančioms tam tikros formos smurtą artimoje aplinkoje, teko tiesti pagalbos ranką. Tai buvo du ganėtinai skirtingi atvejai. Vienos draugės situacija, jos pasakojimu, buvo tokia, kurioje fizinio smurto nebuvo.
„Bet buvo visiškas psichologinis drenavimas. Ji tiesiog fiziškai ėmė jaustis be gyvybės požymių. Tai buvo labai sudėtingas atvejis. Ji pati turėjo nuspręsti, kad taip neturi būti, kad tai – psichologinis smurtas. Atrodo, tarsi viską išsiaiškinam, kitą kartą – vėl viskas iš naujo. Ir taip dvejus-trejus metus. Ilgas periodas“, – atvejį, su kuriuo teko susidurti pasakojo M.Jankauskaitė.
Pasak ekspertės, antruoju atveju, kuriuo jai teko įsikišti, jau būta ir fizinio smurto momentų. Kadangi tuo metu M.Jankauskaitė sako jau buvusi „išmokusi galios ir kontrolės ratą“, ji jau galėjo pasakyti, kas bus toliau: „Ten vadovėlinis atvejis buvo. Tačiau viskas vyko greičiau, nei pirmuoju atveju. Šioje situacijoje ir mažas vaikas buvo“, – kalbėjo ji.
Ekspertė pripažino, kad padėti nuo smurto kenčiančiai bičiulei – ilgas, emociškai sekinantis ir daugybės pastangų reikalaujantis darbas.
„Imi suprasti ir tuos policininkus, kuriems moterys parašo pareiškimą, o tada atsiima... Čia suki suki tarsi kumpliaratis. Tai ir erzina, ir įtampą imi jausti, kad bet kada tau gali parašyti, bet kada gali prireikti įsikišti. Bet tiesiog susiimi ir supranti, kad tavo funkcija dabar tokia ir kryptingai, kantriai ir su viltimi tikiesi, kad bus rezultatas toks, kokio tu nori“, – atvirai kalbėjo M.Jankauskaitė.
Tiesiog susiimi ir supranti, kad tavo funkcija dabar tokia ir kryptingai, kantriai ir su viltimi tikiesi, kad bus rezultatas toks, kokio tu nori, – atvirai kalbėjo M.Jankauskaitė.
„Nepatogaus kino“ vaizdo klipe pasakojusi apie smurtą savo šeimoje Siga Mykolaitytė diskusijos metu taip pat pripažino, kad jai teko pagelbėti ne tokiais artimai bičiulei.
„Sutinku su Margarita, kad kiekvieną kartą atrodo viską apšnekėjom, nuėjai tam tikrus žingsnius, bet vėl reikia sau įspirti ir tęsti pradėtą darbą. Sunku papasakot, kas yra nutikę su žmonių, patiriančių smurtą, saviverte: ir sau kaltę prisiima, ir neturi gal tiek draugų, todėl vis tiek nori grįžti prie to smurtautojo, nes su juo buvo artimas ryšys, nors ir su patrankymais“, – pasakojo
.Diskusijos dalyvei taip pat teko padėti vaiką turinčiai moteriai, tačiau pagalbos procesas irgi buvo sudėtingas ir ilgas.
„Staiga sužinojau, kad buvo bandymas susitaikyti su vyru. Kadangi kartu negyvena, jis užsimanė ir tą vaiką pažiūrėti, ir toks geras, pasitaisęs. Paklausiau jos, ar jis kreipėsi kažkur pagalbos. Ne, nieko... Matau, kad jau geba apginti tą personą neblogai, bet tuomet vėl išnyra tikras jo veidas ir vėl atnaujinamas skyrybų procesas ir, tikėkimės, viskas jau eina teisinga linkme“, – vylėsi ji.
Socialinės kampanijos „Palaikyk“ organizatorė Mintautė Jurkutė paantrino diskusijos dalyvėms, kad pagalbos smurto artimoje aplinkoje aukai – savotiška auka: „Tik iš tos didelės meilės ir draugystės gali padėti. Tai – auka šiek tiek, nes skiri savo laiką ir energiją“. Anot M.Jankauskaitės, šiame pagalbos procese labiausiai iš vėžių išmuša tai, kad negali jo kontroliuoti.
Be to, jos manymu, tokiais atvejais svarbu pasidalyti atsakomybę, palaikant auką: „Kad tai nebūtų viena draugė, o tinklas jų, kurios dalintųsi naštą. Antra vertus, turime suprasti, kad duodami patarimus veikiam racionaliame lygmenyje, o tam žmogui turi atsikabinti viskas ir susidėti kitame lygmenyje – ten širdis suveikia vis, todėl tai yra sudėtingas procesas“.
Dainininkė, reklamos projektų kūrėja bei kino vakarų moterims iniciatorė Dovilė Filmanavičiūtė, rinkusi mamos ir vaiko centrams paramą Vilniuje ir Klaipėdoje, tęsdama diskusiją, teigė, kad moterų solidarumui reikalinga viena „garsiai rėkianti zavadyla“.
„Kitaip tas solidarumas kaip smėlis tarp pirštų išbyra. Tai laiko nėra, tai pavargai, tai kur čia mes eisime... Vieno vakaro metu su „Normaliom bobom“ žiūrėjom filmą „Sūnaus globa“, kuriame moteris vis bando pabėgti nuo vyro, o jis ją vis įtraukia, kol galiausiai, jam kirviui daužant duris, ji supranta, kad kažką reikia daryti. Tai tas solidarumas būna ašarotas. Bet turi būti kažkas, kas pabaksnoja, jog dabar truputį pažiūrim, pavyzdžiui, į smurtą šeimoje. Menai man atrodo gera forma narplioti tokias temas“, – kalbėjo žinoma moteris, kuri per kino vakarus moterims užkabina ir jautrias temas.
D.Filmanavičiūtė atkreipė dėmesį ir į tai, kad problemos paslepiamos po pudros sluoksniu, tačiau ant žurnalo viršelio pozuojančios idealios poros gyvenime kartais nėra taip viskas idealu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Smurtauja ir tie turtingi vyrai. Smurtauja ir garsiausias Lietuvos režisierius, kuris tąso bare savo antrąją pusę už plaukų. Bet mes sakome, kad jis gi režisierius, čia gi tas, kuris visą laiką geria“, – kalbėjo diskusijos dalyvė, kreipdama to link, kad mes tarsi nusprendžiame, jog kai kurie žmonės negali smurtauti, randame pateisinimų tam, bet kažkas turi ateiti ir parodyti, jog tai vyksta ir, jos nuomone, tam reikalinga forma, per kurią „tų žmonių kalba prie jų prieini“.
M.Jankauskaitė, tęsdama mintį apie solidarumą, atkreipė dėmesį, kad jo reikia ir iš vyrų. „Kalbant apie smurtautojo portretą, tai nebūtinai atitinkamo socialinio sluoksnio atstovas – nėra bendro vardiklio, išskyrus vieną – visi vyrai turi neigiamą požiūrį į moteris.
Smurtas prieš moteris yra lyčių nelygybės pasekmė, kol neišgyvendinsime šio požiūrio, problema vis atgims ir atgims. Jei vyrai nepradės kvestionuoti primityvių vyriškumo normų, neįsivaizduoju, kaip tai spręsti. Suprantu, kad vyrams sudėtinga prabilti ir yra masė problemų, bet tai turi pradėti daryti ne moterys“, – įsitikinusi ekspertė.
Kaip pastebėti ženklus?
M.Jurkutė, kalbėdama apie tai, iš kokių ženklų identifikuoti, kad draugės šeimoje smurtaujama, išskyrė signalus, kuriuos galima pastebėti net nepalaikant labai artimo ryšio su auka. Fizinio smurto atveju, tai – žaizdos, mėlynės.
„Mes matome ir kaip bendrauja žmogus su savo antrąja puse. Pastovūs skambučiai, kontrolė, ji negali niekur išeiti, susitikti ne darbo ar mokslo aplinkoje. Yra kažkoks nerimas, uždarumas, atsitraukimas. Tai signalizuoja, kad kažkas gali būti netvarkoje asmeniniame gyvenime, tada reikia bandyti tikslintis ir aiškintis“, – įvardijo M.Jurkutė.
Žmogus, kuris gyvena su smurtu, geriausiai žino, kodėl dabar sunku išeiti, – teigia M.Jurkutė.
Pasak jos, tokioje situacijoje svarbu sukurti saugumą, parodyti, jog esate ta(s), kuriai(-iam) rūpi ir galima pasipasakoti.
„Nereikia ir siūlyti laimės recepto, nes taip parodytum, kad tau sunku išbūti su jo skausmu. Žmogus, kuris gyvena su smurtu, geriausiai žino, kodėl dabar sunku išeiti. Būkit laukiančiu, budinčiu žmogumi, o kai jau esate patikėtinis, galbūt galite pasiūlyti nakvynę, finansinę pagalbą ar palydėjimą iki atitinkamų institucijų – priklauso nuo stadijos“ – patarė M.Jurkutė.
M.Jankauskaitė pridūrė tai, kad ne mažiau svarbus bendros kultūros formavimas. „Kas trečia moteris vienu ar kitu gyvenimo momentu patiria tuos dalykus, nerasime žmogaus, kurie su tuo vienaip ar kitaip nesusidūrę. Nuo mūsų reakcijų, pastabų labai daug kas priklauso, nes žmogus girdi, kas šnekama, jaučia, ar gali atsiverti. Tai labai nedidukai žingsniai, bet labai svarbūs“, – sakė ji.
Ypač, pasak jos, ypač svarbu, kaip šią problemą matome ir tai priklauso nuo kiekvieno individo – kiekvienas, kalbėdamas apie tai, parodo, kaip vertina problemą.
„Ar klausi, iš kur, tarkime, noras kontroliuoti žmogų. Mes turime kalbėti apie smurtautoją, moters pusė įdomi tiek, kiek tu teiki pagalbą jai, o kas su juo negerai, reikia po kaulelį išnagrinėti“, – ragino ekspertė.
M.Jurkutė, tęsdama mintį, atkreipė dėmesį, kad svarbu, kaip reaguoji į atitinkamus juokelius: „Mano aplinkoj atėjęs supratimas, ką tu kokioje aplinkoje gali pasakyti“. M.Jankauskaitė pritarė šiai minčiai, sakydama, kad vertybiniai dalykai nebus juokingi.
Apibendrinant M.Jankauskaitė teigė, kad draugė – ne policininkė ne teisininkė – ji tegali nukreipti. Jai paantrino ir M.Jurkutė, sakydama, kad drauges galima tik įkvėpti ištiesti pagalbos ranką bičiulėms tuomet, kai joms ji reikalinga, tačiau priversti to padaryti, kaip atitinkamas institucijas, kurioms tai – pareiga, neįmanoma. Vis dėlto draugės yra ta pirmoji grandis, į kurią kreipiamasi, norint išsipasakoti apie šeimoje patiriamą smurtą. Ir ta grandis labai svarbi.
Ši diskusija – pokalbių apie lygybę ciklo dalis. Visuomenei atviromis diskusijomis siekiama, kad apie žmogaus teises būtų kalbama ne tik uždaruose susitikimuose, konferencijose ar posėdžiuose, bet ir tiesiog prie kavos puodelio.
Renginiu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba taip pat prisideda prie pasaulinės akcijos „16 aktyvizmo dienų prieš smurtą lyties pagrindu“.
