Išgyvenimo vadovą 50-etėms parašiusi Virginija Rimkuvienė: „Tikrai nevėlu keisti tai, kas netenkina“

Peržengusios 50 metų ribą, moterys priverstos spręsti išties globalias dilemas. Senti oriai ar naudotis naujausiais grožio pasiekimais? Nerti į naują veiklą ar kantriai laukti pensijos pabodusiame darbe? Toliau nuobodžiauti su savo sutuoktiniu ar pasinaudoti paskutiniu šansu susirasti ką nors geresnio? Nešioti trumpus sijonus ar atiduoti juos dukroms?

Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų knygoje ieško autorė V.Rimkuvienė ir jos herojės – keturios ties šia amžiaus riba balansuojančios draugės: žurnalistė Kristina, verslininkė Silva, turtingo vyro žmona Klaudija ir bibliotekininkė Laima.

Deja, nėra beveik nė vienos temos, dėl kurios jų nuomonės sutaptų. Drąsiai ir atvirai jos pasakoja savo patirtis, traukia viena kitą per dantį, o atsidūrusios aklavietėje pasitelkia į pagalbą įvairių sričių specialistus: gydytojus, psichologus, sporto trenerius ir stilistus.

– Knygoje prisipažįstate, kad ir jūs, kaip dažna moteris, su nerimu širdyje laukėte penkiasdešimtojo gimtadienio. Kodėl šis skaičius atrodo toks baisus?

– Nežinau kodėl, bet įsivaizdavimas, kad 50 metų žymi kažkokią esminę ribą tarp aktyvaus ir pasyvaus gyvenimo, tarp jaunystės ir senatvės, gajus jau seniai. Kalbant apie moteris, lyg ir būtų aišku, kodėl. Penkiasdešimt metų – tai menopauzės laikas. Ir jei moters vertę apibrėžiame tik reprodukcinėmis galimybėmis, tai galima sakyti, kad po 50-ies ji tampa bevertė. Nors teoriškai ši nuostata, bent jau Vakarų visuomenėse, atrodo gerokai atgyvenusi, vis dėlto mūsų sąmonėje, ko gero, tebėra išlikusi. Bet nežinau, ar viską galima sieti su menopauze, nes 50-ečiai vyrai irgi nelaikomi jaunuoliais.

– Rašėte knygą – savotišką išgyvenimo gidą, nes norėjote pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi ir po penkiasdešimties?

– Neslėpsiu, man tas skaičius vis dar baisus, nors rašydama knygą jį pakartojau n kartų ir, regis, turėjau priprasti. Kai girdžiu minint 50-etes, vis dar prireikia laiko susigaudyti, kad tai – apie mane. Optimistiškai krykštauti, kad 50 metų – pati jaunystė, man nesinorėtų, bet tai nereiškia, kad sulaukus pusamžio telieka kaip nors pratempti iki gyvenimo galo. Turint galvoje, kad moterys Lietuvoje gyvena vidutiniškai 81 metus, tempti reikės dar ilgai.

Knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ viršelis, BALTO leidybos namai

Turi būti realistė ir suprasti, kad keičiasi tavo kūnas, mažėja karjeros galimybių ir šansų susirasti gyvenimo partnerį, o jei neturi vaikų, tai jų ir nebesusilauksi. Bet tikrai nevėlu keisti tai, kas netenkina, – nesvarbu, kalbėtume apie darbą, partnerystę, gyvenimo būdą ar aprangos stilių. Iš esmės ir rašau, kaip tai padaryti saugiai ir protingai ir ko geriau vis dėlto nekeisti.

Mano knygoje „užkabinamos“ beveik visos 50-etei aktualios sritys – profesinė veikla, partnerystė, tuščio lizdo sindromas, sveikata, grožis, stilius ir t. t. Pakalbinau būrį savo srities ekspertų: gydytojų, psichologų, finansų analitikų, dietologų, sporto trenerių. Aišku, knygoje daug istorijų ir iš asmeninės bei kitų moterų patirties. Tad labai viliuosi, kad joje kiekviena ras, ko ieško, – tiek naudingų patarimų, tiek smagaus pasiskaitymo.

Manęs knygoje yra labai daug. Manyčiau, daugiau nei 90 procentų. Sunku būtų pirmuoju asmeniu rašyti apie tai, ko nesu patyrusi ir kuo pati netikiu.

– Knygoje daug jūsų patirties ir asmeninio gyvenimo?

– Manęs knygoje yra labai daug. Manyčiau, daugiau nei 90 procentų. Sunku būtų pirmuoju asmeniu rašyti apie tai, ko nesu patyrusi ir kuo pati netikiu. Kalbant apie kitas tris knygos herojes, atitikimas nėra toks didelis. Visos jos turi savo prototipus, bet, priskirdama joms tam tikras savybes ir istorijas, stengiausi aprėpti kuo didesnę moterų auditoriją.

Vos keturios knygos herojės atspinti kone visus įmanomus variantus: išsiskyrusių ir vienišių, laimingai gyvenančių santuokoje ir nelabai, daugiavaikių ir bevaikių, vyro išlaikomų ir savo verslą turinčių, apkūnių ir liesų, dievinančių sportą ir jo nekenčiančių, nuolat besilaikančių dietos ir valgančių viską. Dėl šių skirtumų jų tarpusavio diskusijos kartais virsdavo tokiais pasišpagavimais, kad net pati kikenau rašydama.

– Dabar džiaugsmais ir problemomis su keliais šimtais moterų dalijatės feisbuko grupėje „Man 50. Ir aš dar gyva“. Kokios temos labiausiai rūpi tokio amžiaus moterims?

– Manau, bet kokio amžiaus moterims rūpi panašios temos – santykiai, darbas, vaikai, sveikata, grožis. Tik skiriasi potemės. 20–30 metų merginos svarsto, ar JIS yra tas tikrasis, o 50-etės diskutuoja, kaip sumažinti rutinos poveikį. Kai kurios, išlydėjusios suaugusius vaikus, ima pastebėti, kad su vyru niekas nebesieja, tad sprendžia dilemą – gaivinti santykius ar geriau nebevargti.

Kalbant apie darbą, 30–40 metų moterys ieško būdų, kaip suderinti karjerą ir motinystę, 50-etės – kaip sumažinti darbų apimtis, rasti širdžiai mielą ir prasmės teikiančią veiklą.

Virginija Rimkuvienė / Liudo Masio nuotrauka

Labiausiai mane nustebino tas jų atvirumas pasakojant apie savo patirtis. Jos drąsiai kalba tiek apie menopauzės sunkumus, tiek apie tai, kad jaučiasi blogos mamos ar dukros. Sulaukiu daug padėkų už sukurtą jaukią erdvę pasidalinti savo jausmais ar problemomis be kitų komentatorių puolimo, auklėjimo ar smerkimo. Labai viliuosi, kad, grupei augant, tokią atmosferą pavyks išsaugoti.