– Santuokoje pragyvenote 18 metų, tačiau galiausiai išsiskyrėte. Ar tai buvo jūsų sprendimas?
– Ištekėjau labai jauna – 19 metų. Labai tuo džiaugiausi, nes jaučiau, kad ištekėjau už gero žmogaus. Ir iš tiesų – mes entuziastingai kūrėme bendrą gyvenimą. Po trejų metų gimė mūsų pirmoji dukra, dar po trejų – sūnus.
Mano buvęs vyras buvo labai gyvybingas, vietoje nenustygstantis žmogus. Jis prisigalvodavo daugybę pramogų, mes keliaudavome, nardydavome, žvejodavome, medžiodavome, skraidydavome oro balionais. Mūsų namuose nuolat būdavo daug svečių.
Viskas buvo nuostabu, išskyrus vieną detalę – jis nuolat turėdavo romanų su kitomis moterimis. Iš tiesų galėjau bet kada išeiti, išsiskirti. Tačiau mano sprendimas buvo kitoks. Nuslopinau skausmą, uždariau jį savyje ir pasirinkau likti.
Šį sprendimą lėmė ir tai, kad turėjau labai stiprią idėją, kad santuoką sudarau kartą ir visam gyvenimui. Šeima man buvo be galo svarbi, pati aukščiausia vertybė. Todėl pasakiau sau: gyvenu kaip gyvenasi – auginu vaikus, tvarkau namus, dirbu savo darbus, susirandu savo hobius, o skausmą tiesiog nustumiu nuo savęs. Kita vertus, išėjau iš namų į kitą šeimą labai jauna, pati buvau praktiškai dar vaikas, viena niekada negyvenau, neįsivaizdavau, ką reiškia gyventi vienai, todėl tiesiog bijojau.
Nors išoriškai stengiausi atrodyti laiminga, viduje atsivėrė staugianti tuštuma.
Tačiau galiausiai skausmas pradėjo veržtis iš širdies, kurioje buvo uždarytas. Nebegalėjau jo ignoruoti, nebejausti ir nebematyti. Nors išoriškai stengiausi atrodyti laiminga, viduje atsivėrė staugianti tuštuma. Stengiausi ją užpildyti pramogomis, bet niekas nepadėjo. Tuo metu laukiausi trečio vaiko. Tikėjausi, kad tai mane nuramins, tačiau pasidarė dar sunkiau. Kai dukrytei buvo trys mėnesiai, pasakiau vyrui, kad toliau taip gyventi nebegaliu. Siaubingai bijojau skirtis, bet jau negalėjau nieko nedaryti.
Pasikalbėję vis dėlto nusprendėme pamėginti santykius atstatyti, kad išsaugotume šeimą. Pradėjau lankytis pas psichologę, kad suprasčiau, kaip man atkurti santykį su vyru, ką darau neteisingai. Tačiau šeimoje situacija nesikeitė. Taip prabėgo pusę metų ir atėjo lemtingoji gruodžio 31-oji, Naujųjų metų išvakarės. Tą naktį aš nesudėjau bluosto ir priėmiau galutinį sprendimą skirtis.
Vyras bandė mane įtikinti, kad viena nesusitvarkysiu. Man ir pačiai buvo be galo baisu, bet mano sprendimas buvo tvirtas. Per du mėnesius surinkau visus reikalingus dokumentus, ir mus greitai išskyrė.
– Pristatydama save atviraujate, kad praėjus dvejiems metams po skyrybų palūžote. Kas atsitiko?
– Tuo metu labai tikėjau pozityviu mąstymu, buvau perskaičiusi apie tai keletą knygų ir pradėjau taikyti jį savo gyvenime, nors iš tiesų man buvo be galo sunku.
Mes likome praktiškai be pajamų, aš pati buvau vaiko priežiūros atostogose, o kai po metų grįžau į darbą, mano psichologinė būsena buvo tokia pakrikusi, kad nebesugebėjau kokybiškai dirbti. Stengiausi atrodyti laiminga, stipri, energinga, bet iš tiesų mane kamavo stiprūs migreniniai skausmai, negalėdavau susikaupti, buvo sunku įsisavinti pasikeitusias buhalterines direktyvas, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą.
Mano psichologinė būsena buvo tokia pakrikusi, kad nebesugebėjau kokybiškai dirbti.
Taip praėjo metai, po kurių reikėjo pateikti įmonės finansinę ataskaitą, ir aš nesugebėjau – pridariau daug klaidų. Mane išsikvietė ant kilimėlio, geranoriškai klausė, kaip galėtų man padėti, kodėl man nesiseka, nes anksčiau buvau viena geriausių buhalterių. Tačiau man tik spengė ausyse, o galvoje buvo tuščia. Po šio įvykio per keletą mėnesių užbaigiau visus pradėtus projektus ir išėjau iš darbo.
Tuomet dar kartą likau be pajamų. Kurį laiką gyvenau iš santaupų, lankiau įvairius seminarus apie verslumą, finansus, kaip užsidirbti pinigų. Norėjau išvystyti savo įkurto Vaikų radijo veiklą ir iš jo gauti pajamų, bet nepavyko. Lėšos pasibaigė, ir tuomet galutinai palūžau.
Pasinėriau į visišką savigraužą, jaučiausi patvirtinusi vyro įsitikinimą, kad pati viena gyvenime nesusitvarkysiu. Man buvo labai gėda, jaučiau didžiulę kaltę, kad į tokią padėtį įstūmiau ir savo vaikus, išmušiau jiems pagrindą iš po kojų. Ir nemačiau jokios išeities, tik sėdėjau, žiūrėjau į vieną tašką ir verkiau.
Šioje būsenoje išbuvau metus laiko. Mano vyriausia dukra, kuriai tuo metu buvo 15–16 metų, perėmė visas mano pareigas – gamino valgyti, tvarkė namus, nusivesdavo prie ežero ar pasiimdavo su savimi pas drauges mažąją, o aš skendau savigailoje, kad esu netikusi, nevykusi, nemokanti, nežinanti, man niekas nesiseka.
Nebenorėjau gyventi. Tiesa, nė karto nekilo noras pakelti rankos prieš save, tik norėjosi kur nors pabėgti, pavyzdžiui, užsidaryti vienuolyne ir išsilaižyti savo žaizdas. Man vis dar labai skaudėjo dėl skyrybų – juk šeima man buvo viskas, todėl po skyrybų subyrėjo visas mano pasaulis.
– Kas padėjo išbristi iš tokios gilios depresijos?
– Pasiekiau ribą, kai supratau, kad mano slėpimasis – ne išeitis, kenčia vaikai, todėl užtenka savęs gailėtis ir reikia kažką daryti.
Pradėjau internete ieškoti informacijos, kuri man galėtų padėti, skaityti apie žmones, kuriems pavyko išlipti iš duobės. Viename tinklapyje radau informaciją, kad dovanojamas diskelis, į kurį įrašyti patarimai, kaip pataisyti savo finansinę padėtį. Aš jį atsisiunčiau ir pradėjau taikyti jame buvusius pratimus. Dariau juos intensyviai kiekvieną dieną ir po mėnesio gavau 5 tūkst. litų.
Tuomet jau rimtai užsikabinau – sudalyvavau mokymuose, kuriuose išmokau daugiau emocijų paleidimo technikų. Tuo metu nelabai ką supratau, bet labai aiškiau jaučiau, kad man tai padės. Kasdien intensyviai dirbdama su savimi pradėjau suprasti, kad aš pati kuriu savo pasaulį ir pati kuriu savo skausmą, ir kuo daugiau savęs gailiuosi, tuo giliau grimztu žemyn.
Ir po pusmečio emociškai jaučiausi visiškai kitaip. Jau galėjau rūpintis vaikais, galėjau šypsotis, atstačiau ryšius su tėvais. Iš pradžių šiomis technikomis dalinausi su savo draugėmis, buvusiais bendradarbiais, pažįstamais, o po metų pradėjau vesti mokymus bei asmenines emocijų paleidimo sesijas.
Kasdien intensyviai dirbdama su savimi pradėjau suprasti, kad aš pati kuriu savo pasaulį ir pati kuriu savo skausmą.
– Pozityvus mąstymas šiuo metu yra labai madingas, populiarus. Jūsų atveju jis nesuveikė. Kaip manote – kodėl?
– Iš tiesų, su pozityviu mąstymu susidūriau du kartus ir abu kartus jis man nepadėjo.
Pirmą kartą jį taikiau dar santuokoje, kuomet stengiausi užslopinti savo skausmą. Po skyrybų vėlgi viską stengiausi matyti tik pozityviai, tačiau viskas baigėsi liūdnai. Man labai patinka viena mintis, kuri, mano manymu, paaiškina, kodėl neveikia pozityvus mąstymas. Įsivaizduokite, kad esate statinė, pripildyta supuvusių obuolių – skausmo, graužaties, gėdos, baimės, pykčio, nuoskaudų.
Pozityvus mąstymas – tai šviežių obuolių užpylimas ant viršaus, tikintis, kad tie supuvę obuoliai dėl papildymo šviežiais taip pat taps švieži. O koks rezultatas? Supūva ir tie švieži obuoliai. Jeigu mes nevalysime savo vidaus, nedirbsime su savo skauduliais, anksčiau ar vėliau pasijausime blogai.
Emocijos yra tam tikros vibracijos energija, pasireiškianti mūsų kūne. Mes įpratę šias emocijas arba užgniaužti, kas buvo mano atveju, arba išreikšti į aplinką šaukiant, rėkiant, pykstant ir pan. Kai jas užgniaužiame, ardome savo kūną, savo sveikatą (mano sveikata buvo taip pašlijusi, kad jaučiausi viena koja aname pasaulyje), o kai jas išreiškiame į aplinką, griauname santykius su aplinkiniais, dėl to pasijaučiame atstumi, nereikalingi, vieniši, nelaimingi, nesuprasti.
– Tuomet ką jūs siūlote?
– Emocijas reikia paleisti, t. y. nei užspausti, nei išreikšti į išorę, o patyrinėti, nebijoti akistatos su jomis. Pavyzdžiui, sukilo pyktis. Pirmiausiai aš pastebiu, kad jaučiu pyktį ir leidžiu jam būti. Tuomet priimu sprendimą, ką su juo daryti, pavyzdžiui, transformuoju, paleidžiu, leidžiu jam kaip nors išsisklaidyti ir pan., t. y. nuo jo išsilaisvinu.
Taigi pirmas žingsnis – suvokti, kodėl aš pykstu. Galbūt kažkas pasielgė ne taip, kaip norėjau, nepatenkino mano lūkesčių. Tačiau jeigu aš turėjau lūkestį, vadinasi, tikiu, kad galiu kontroliuoti pasaulį. Tai didžiausia mūsų iliuzija. Aš galiu kontroliuoti tik savo reakciją ir savo dėmesį, bet ne kitų žmonių elgesį. Todėl, kai aš pykstu, tai reiškia, kad pykstu, jog nepasiteisino mano iliuzija.
Tai suvokus į savo pyktį galima žvelgti ramiau. Tuomet, jeigu kažkas mane įžeidė, aprėkė ar kitaip įskaudino, aš galiu dėmesį nuo savęs perkelti į tą žmogų – kokia jo emocinė būsena, kodėl jis taip pasielgė. Gal ir jo gyvenime kažkas įvyko nemalonaus ir skausmingo, nes laimingas žmogus niekada nesispjaudys, nežarstys ugnies.
Aš galiu kontroliuoti tik savo reakciją ir savo dėmesį, bet ne kitų žmonių elgesį. Todėl, kai aš pykstu, tai reiškia, kad pykstu, jog nepasiteisino mano iliuzija.
Taip pat verta atsiminti, kad Visatoje klaidų nebūna. Jeigu su manimi kažkas taip pasielgė, tai reiškia, kad aš kažkokiu būdu tai susikūriau. Pavyzdžiui, mane aprėkė viršininkas. Aš ne kartą esu pagalvojęs, kad jis yra nekompetentingas, neadekvatus, manęs nesupranta ir pan., taigi ir aš turiu tam tikrų neigiamų minčių apie tą žmogų. O Visata veikia kaip laikrodžio dantračiai. Mes esame vieni dėl kitų, Visata mums kažką sako per kitus žmones.
Paprastas pavyzdys. Mano jauniausia dukra yra labai temperamentinga, gerai žino, ko nori, ir jeigu ją pradedi kontroliuoti, griežtai reikalauti, su ja tampa neįmanoma susišnekėti. Kai pradėjau taikyti kitą bendravimo modelį, jos elgesys kardinaliai pasikeitė. Bet jeigu iš įpročio jai kažką liepiu, ji iš karto pasišiaušia, o manyje iš karto įsijungia mano automatinė reakcija – pyktis. Tuomet konfliktas garantuotas.
Taigi savyje kylančiai emocijai gali pasakyti „stop“ tik tuomet, kai supranti, kas vyksta. Kai pradedi matyti, kaip tu reaguoji ir kad vėl reaguoji kaip visada, gali sustoti, pakvėpuoti, priimti atėjusį pyktį ir pradėti bendrauti su žmogumi jau visai kitaip. Reikia suvokti, kad emocija nesu aš. Taip, emocija ateina, bet aš, šeimininkė, renkuosi, ką toliau su ja daryti.
Pavyzdžiui, baimę netgi siūlau įsivaizduoti kaip kokią nors būtybę. Aš pati kartais įsivaizduoju, kaip baimė užauga nuo žemės iki mano lango (gyvenu dvyliktame aukšte), įsikimba į balkono turėklus ir žiūri į mane. Taip pat pasižiūriu jai į akis ir ji, pokšt, sunyksta. Taigi baimei reikia pasakyti: aš tave matau. Kai mes išdrįstame susitikti su emocija, patyrinėti ją, ji dažniausiai išnyksta.
– Taigi apibendrinkime – kaip galime paleisti savo emocijas?
– Pirma, emociją reikia suvokti – kas ją manyje sukėlė. Dažniausiai neigiamos emocijos kyla iš saugumo, kontrolės, meilės ir pritarimo trūkumo.
Antras žingsnis – tyrinėti emociją, leisti sau jausti, kokia emocija tai bebūtų. Kai kurie sako – aš taip pykstu, kad mano pyktis didelis kaip septynios visatos. Na ir gerai, tyrinėkime, kiek yra to pykčio, kaip jis jaučiamas kūne. Trečias žingsnis – priimti sprendimą emociją paleisti, transformuoti, atsisakyti, paversti į šviesą – nesvarbu, kaip nuspręsite nuo jos išsilaisvinti.
Tą patį galima pasakyti ir apie įkyrias neigiamas mintis. Galima įsivaizduoti, kad galva yra mano namai, kuriuose laisvai vaikšto įvairūs nusikaltėliai, vagys, alkoholikai, narkomanai, o mes, užuot juos visus išvarę, slepiamės spintoje. Taip ir su mintimis – jos mus užvaldo tiek, kiek leidžiame joms mus užvaldyti. Kai prisiimame atsakomybę už tai, kas vyksta mūsų galvoje, galime atrūšiuoti ir paleisti mintis, kurių nenorime mąstyti, išsilaisvinti iš to, kas mums netinka.
Galima išsitraukti kokią nors mintį, pavyzdžiui, sąžiningu darbu daug pinigų neuždirbsi, ir nuspręsti – ji man padeda turėti tai, ko aš noriu, ar trukdo. Ir jeigu ji man nereikalinga, ją paleisti.
Tai padaryti galima įvairiai – mes su dukra nereikalingas mintis skraidiname balionais. Galima užrašyti, sudėti į dėžutę ir išmesti, galima sudeginti ar susigalvoti bet kokį savo ritualą. Svarbu pastebėti ribojančią, man netinkančią mintį ir priimti sprendimą ją paleisti.
