Sveiki,
nors man dar tik 25-eri, tačiau šiuo metu susiduriu su sudėtingomis problemomis, todėl prašau Jūsų patarimo ir pagalbos.
Pirmoji man neduodanti ramybės problema yra naujas mano darbas. Visai neseniai pradėjau dirbti naujame darbe ir susidūriau su asmeniškai man nepakeliamais sunkumais. Eidama dirbti į naują įmonę tikėjausi, kad kas dieną į darbą eisiu, jei ne kaip į šventę, tai bent jau ne kaip šautuvu į nugarą remiama...
Naujieji mano bendradarbiai absoliutūs darboholikai, nesuprantantys, kad darbas įprastai baigiasi 17 valandą vakaro. Per pastarąjį mėnesį jaučiuosi praradusi dalelę savęs ir savo asmeninio gyvenimo. Aš niekada negaliu būti tikra, kada baigsiu darbą, negaliu planuoti jokių susitikimų su draugais ar tvarkytis savo asmeninių reikalų, nes tiesiog nežinau, kelintą valandą būsiu laisva.
O čia dar magistrinis darbas, kuris vis apie save įkyriai primena ir spaudžia širdį, kad negaliu jo rašyti, nes iš darbo grįžtu tarsi po anglių kasimo... Darbe niekas nenori suprasti, kad aš esu naujokė, todėl darbus verčia vieną po kito. Matydama, kad vėl teks sėdėti ilgiausius viršvalandžius, pradedu atlikinėti kelis darbus vienu metu, o tada ką nors pražiopsau, neatlieku tinkamai ir dar, žinoma, gaunu pylos nuo kolegų.
Paskutinis fiasko buvo tuomet, kai į darbo pabaigą atėjęs kolega užvertė mane darbais ir pasiteiravo, ar nieko nesu šiam vakarui suplanavusi, nes tikriausiai reikės pasėdėti per naktį...
Žinoma, laukė bemiegė naktis, o kitas rytas siaubingas, nes buvau nepailsėjusi ir kiekviename žingsnyje dariau klaidas... Viena vertus, darbas man ganėtinai įdomus, atlieku įdomias užduotis ir per trumpą laikotarpį išmokau tikrai nemažai, taip pat motyvuoja visai neprastas atlyginimas, tačiau, kita vertus, žinau, kad už viršvalandžius ir mano nemiegotas naktis niekas man nemokės, jaučiu, kad tampu irzli, nelaiminga, mane labai lengva pravirkdyti. Būnu nepakanti aplinkiniams, o tai išprovokuoja ir santykių su jais suprastėjimą.
Kamuoja mane dvejopos mintys: viską mesti ir ieškoti naujo darbo (tačiau čia atsiranda baimė, kad teks ilgai ieškoti naujo darbo, baigsis pinigai ir nebus iš ko gyventi) arba kentėti ir taip lengvai nepasiduoti, nes gal toliau bus geriau (tačiau čia išlenda praėjusios darbuotojos žodžiai, kad ji tokiais tempais dirbo ilgą laiką...).
Antroji problema yra santykiai su mano vaikinu. Paskutiniu metu su juo jaučiuosi labai nelaiminga. Tiesą sakant, nebeatsimenu, kada buvo priešingai... Jis taip pat susirado naują darbą ir nors žino, kaip man sunku manajame darbe, jaučiu, kad kartais mane jis išklauso tik iš reikalo, o vakarus pasirenka leisti su savo naujais kolegomis, važiuoja su jais į išvykas...
Nenoriu būti pavydi ir turėčiau džiaugtis, kad draugui darbe sekasi visai kitaip nei man, tačiau norėčiau išsikalbėti ir būti išgirsta, norėčiau, kad tą vakarą jis susiprastų ir geriau paaukotų man, žinodamas, kad namie viena verkiu... Jo išėjimai man nepatinka ir todėl, kad po kelių draugystės mėnesių sužinojau, jog jis miegojo su bendra mūsų pažįstama mergina.
Bijau, kad būdama su juo, paaukosiu savo jaunas dienas, ir vėliau jis susiras kitą, o aš jau būsiu niekam nebereikalinga.
Nuo to laiko nepasitikiu juo ir kiekvieną jo išėjimą vertinu kaip naujos/įdomesnės/aistringesnės merginos paieškas... Taip pat, nors draugaujame jau kelerius metus ir taip pat kelerius iš jų kartu gyvename, mane skaudina draugo nenoras kalbėti apie ateities planus. Nors mano namiškiai jau vis dažniau užsimena apie vedybas, jis pats tų kalbų tarsi negirdi...
Bijau, kad būdama su juo, paaukosiu savo jaunas dienas, ir vėliau jis susiras kitą, o aš jau būsiu niekam nebereikalinga. Taip pat, ilgiau užtrukdama naujajame darbe, nebegaliu, kaip anksčiau, suruošti jam įmantriausių patiekalų, sudėti pietų į darbą, todėl pradėjau pastebėti jo nepasitenkinimą...
Kartais manau, kad mano draugui tiesiog labai patogu su manimi būti (nes stengiuosi sužiūrėti visus namų kampus, skalbiu, gaminu, sudedu pietus į darbą) ir prie manęs jį galbūt laiko tik prisirišimas...
Apie tai, kaip jaučiuosi, buvau užsiminusi jam ne kartą, taip pat ne kartą paskutiniuoju metu jis mane matė verkiančią, sakiau jam, kad nesijaučiu su juo laiminga jau labai seniai, kad jis neįsiklauso į mano žodžius, kad per tiek laiko kartu nėra išpildęs nė vienos mano svajonės. Tą akimirką jis mane išgirsta, ką nors padaro, kad pasijusčiau geriau, ir tada vėl viskas grįžta į senas vėžes. Prašau padėkite, nebežinau kaip elgtis.
Atsako santykių ekspertai Silvija ir Šarūnas Mažuoliai.
Sveiki,
Nėra trumpo, konkretaus atsakymo į Jūsų klausimą. Jums teks keisti visą savo gyvenimo filosofiją ir kantriai ieškoti atsakymų, kaip galima gyventi kitaip. Savo jaunas dienas Jūs paaukosite ne tik draugui, bet ir darbui, o bėgant laikui tapsite šiurkšti, šalta, nervinga moteris, kuri tyliai nekenčia aplinkinių, savęs ir gyvenimo apskritai.
Žmogus, paaukojęs malonumą gyventi taip, kaip jam patinka, daryti tai, kur link veda jo širdis, bendrauti tik su tais, su kuriais jam gera būti, ir tada, kada jis nori bendrauti, tampa pavojingu žmogumi ir sau, ir aplinkiniams.
Neleisdamas sau gyventi, jis pradės neleisti gyventi kitiems – vyrui, vaikams, artimiesiems. Visi aplinkiniai žmonės tokio žmogaus pasąmonėje tampa priešais, kuriems jis pavydi ir kurių tyliai nekenčia vien dėl to, jog jie gyvena, nes jis pats uždraudė sau gyvenimo malonumą, likdamas ten, kur nenorėjo būti, ir gyvendamas su tais, su kuriais nenorėjo gyventi.
Padarykite tokį pratimą. Pradėkite nuo atsakymų sau į šiuos klausimus:
- Kas būtų, jei išsiskirčiau su savo vaikinu?
- Kas būtų, jei išeičiau iš darbo?
Atsakykite į abu klausimus atskirai kiek galima nuoširdžiau, o į gautus atsakymus iškelkite tokius klausimus: o kas tada? Pavyzdžiui, į pirmą klausimą atsakote: nerasčiau geresnio vaikino. Paklauskite savęs, o kas bus tada, jei nerasiu? Ieškokite kito atsakymo, pvz., visą gyvenimą teks praleisti vienai.
Taip pat skaitykite: „Mano sužadėtinis priklausomas nuo merginų „Facebook“ tinkle“. Santykių ekspertų komentaras
Vyras vertina tą moterį, dėl kurios jis pats stengiasi, o ne tą, kuri neriasi iš kailio dėl jo.
Tuomet vėl klauskite – kas bus, jei teks būti vienai? Atsakymas gali būti – liksiu senmerge ir dėl to prastai jausiuosi. Klauskite toliau – kas tada, jei prastai jausiuosi likusi senmerge? Gali būti, kad ties panašiomis vietomis jausitės įstrigusi, tarsi tai būtų galutinis variantas. Kantriai pabūkite ties klausimu ir paieškokite, ar tai tikrai paskutinis atsakymas.
