Kai atsėlina kasdienybė
Tiesą sakant, prieš vestuves nedaugelis porų įsivaizduoja, kokia turėtų būti jų santuokos kasdienybė. Plasnodami rožinių jausmų sparnais, jie nė neįtaria, kad tokia apskritai būna. Emocijų užsūpuotos moterys kaip visada nesunkiai sau įteigia ir šventai tiki, jog meilė nugali viską. Su ja esą nebaisios jokios problemos.
Deja, apsigyvenus kartu, netrukus ištinka skaudus smūgis tiesiai į paširdžius. Kaip ir anksčiau tikiesi, kad mylimasis visada tūkstantį kartų bučiuos per dieną, o šis netikėtai ima ir pareiškia, esą kiek čia galima seilėtis, ir… išdrožia su draugais į barą žiūrėti krepšinio. Negalite patikėti, jog tas pats vyras, kuris dar neseniai nenorėdavo paleisti iš glėbio, dabar kuo šalčiausiai paliko vieną. Suprantama, jums baisu ne dėl vienatvės – ją nesunkiai išgyventumėte. Labiau kraupstate nuo minties, kaip jis galėjo jus ramia širdimi iškeisti į šutvę nesąmones blevyzgojančių kvailių.
Alumi ir cigaretėmis dvelkiančią ir gerokai po vidurnakčio namo parsitrenkusią meilę pasitinkate ledine išraiška, demonstratyviai atsukusi nugarą ir vaizduodama miegančią, nors iš tikrųjų visą vakarą tabaluojančia širdimi kas minutę žvalgėtės į laikrodį: „Na, kur jis?! Kur jis taip ilgai?!“ Kai į lovą įsirangęs mylimasis bando prisiglausti ir apkabinti, irzliai muistydamasi pasitraukiate tolyn, o į jo bučinį piktai suurzgiate: „Netrukdyk miegoti!“ Patraukęs pečiais vyras irgi atsuka nugarą. Štai ir pirmoji buitinė dilema: priklausomybės ir nepriklausomybės ribos šeimoje.
Kodėl norime jį laikyti už pavadžio?
Iš pradžių daugelis moterų netgi šventai tiki, kad partnerį visada nori turėti po ranka tik todėl, jog taip smagiau, jaukiau. Mano, kad buvimas šalia – pats tikriausias meilės įrodymas. Iš tiesų šie savanaudiški poreikiai byloja visai ką kita – baimę pasitikėti. Nemažai sutuoktinių, nepaisant juos siejančių jausmų, nuosavybės ir priklausomybės teisių reikalauja todėl, kad jaučiasi nesaugūs. Mano, kad tik paleis mylimąjį iš akių, ir šis iškart dums „į kairę“.
Iš kur tokios „gauruotos“ mintys? Neretai jas pakursto labiau patyrusių santuokos „eksperčių“ mintys: „Patikėk, mieloji, visi vyrai vienodi. Tik atleisi pavadį, iškart nuskuos šunų takais.“ Kartais blogas nuojautas ir norą kontroliuoti sužadina ir mūsų nevisavertiškumo kompleksas. „Nesu gražuolė, be to, ir figūra po gimdymo nekokia, – tariate sau. – Kas bus, jei jis sutiks gražesnę, lieknesnę, jaunesnę?..“
O dabar sakykite „stop“! Ir paklausykite. Jei kas ir paskatins pabėgti jį, tai ne kas kita, o būtent tokios jūsų mintys ir nesibaigiantys įtarinėjimai. Verčiau pamėginkite sau užduoti kitą klausimą: juk ir anksčiau aplink buvo ir jaunesnių, ir gražesnių, ir lieknesnių, tai kodėl jis vedė būtent jus?
Atsakymas aiškus: visai nesvarbu, koks jūsų drabužių dydis, nesvarbu, kad jūsų veidas nė kiek neprimena tų, kurie puikuojasi žurnalų viršeliuose. Mylima moteris vyrui visada mielesnė. Galų gale juk tai jo MOTERIS! Ir nedrumskite jausmų paranojiškais įtarinėjimais. Dažniausiai žmonės nesąmoningai ima elgtis taip, kaip iš jų tikimasi. Kaip sakoma, neprisišaukite kaip toji varlė lietaus!
Santykių atmintinė
♦ Įsidėmėkite, kad vyras – ne šuo. Komanda „Prie kojos!“ jam netinka.
♦ Kitas žmogus – ne jūsų asmeninio naudojimo daiktas. Negalite su juo elgtis kaip tinkama. Jis savarankiška asmenybė. Pernelyg stiprus savininkiškumo jausmas ir pavydas ne tik slegia įtariamąjį, bet smarkiai apkartina gyvenimo džiaugsmą ir pačiam įtarinėtojui.
♦ Jei negalite atsispirti pagundai nuolat kontroliuoti partnerį, tūkstantį kartų skambinti jam į mobilųjį telefoną ir teirautis, ką veikia, kur eina, kada grįš ir pan., sužaiskite „išvirkščią“ žaidimą, t. y. įsivaizduokite, kaip jaustumėtės, jei partneris taip elgtųsi su jumis. Būtų smagu, jei kiaurą dieną zyztų į ausis? Vargu… Gyvenkite su mylimuoju pagal principą „Su kitais elkis taip, kaip norėtumei, kad su tavimi būtų elgiamasi“, ir viskas klosis puikiai.
♦ Nereikalaukite pernelyg daug. Aišku, norėtųsi, kad jis būtų supermenas ar visų reikalų meistras. Bet kodėl pati netrokštate tokia būti? Ir dar stebitės, kad nuolatinis zirzėjimas sutuoktiniui į ausis „tu privalai“, „tavo pareiga“ jį nervina! Leiskite paklausti, kas gi nustatė tas pareigas ir privalomus dalykus? Ar tik ne jūs?.. Šiaip jau šeimoje esate ne viena. O kas, jei kito žmogaus privalomų pareigų sąrašas skiriasi nuo jūsiškio? Ar galima jį ignoruoti? Tai klausimai pamąstymui...
♦ Nors kartais ir labai sunku, venkite psichologinio teroro akcijų „Nužudysiu jį tylėjimu“. Kažkuo jums nusikalto, neįtiko, sunervino? Tiesiai šviesiai tai jam ir išdėstykite. Žinoma, normaliu balsu ir ausų būgneliams pakeliamu tonu. O kokia nauda iš tylos? Žiūrint iš šalies, atrodai juokingai, o ir pats po kelių valandų nervinio nebylumo imi jaustis kaip paskutinė idiotė. Pyktis jau lyg ir praėjęs ir tylėti nusibodo, bet negi prabilsi pirmas – juk principo reikalas!
Nustatykite privatumo ribas!
Esate ne vakar gimusi, todėl, manome, nereikia nė sakyti, kad nebūna dviejų identiškų žmonių. Taigi nesitikėkite, kad partnerio pomėgiai, polinkiai, pažiūros būtų tokios pat, kaip ir jūsų. Žinoma, tai būtų idealu, bet… Jei nesijaučiate kalta, kad nemėgstate futbolo, tai kodėl jis turėtų žiovauti kokiame nors seminare ar sentimentaliame spektaklyje vien dėl to, kad tai jums patinka. Tik nesilaikykite įsikibusi argumento: „Kol buvome nevedę, tau patikdavo su manimi tai daryti…“ Tada buvo kas kita. Trokšdamas užkariauti jūsų širdį ir padaryti įspūdį, išrinktasis buvo pasirengęs bet kokiai aukai. Dabar savo meilę ir atsidavimą rodo kitaip: galbūt uždirbdamas šeimai pinigų, atnešdamas ryte į lovą kavos ar remontuodamas butą. Duokite žmogui nors kartais atsikvėpti. Ir pati atsikvėpkite. Kad paskui nereikėtų spazmuotu veidu porinti: „Dėl jo taip aukojausi, taip aukojausi, o jis va, matai, per atostogas vienas išskuodė.“
Šeima laiminga tada, kai partneriai sugeba nekliudyti vienas kitam. Be to, nuo seno žinoma, jog tam tikras atstumas (žinoma, ne pernelyg didelis!) jausmus tik sustiprina. Taigi leiskite vienas kitam pailsėti nuo šeimos pareigų, susiraskite individualių veiklos sričių. Tarkim, kol jis žiūrės rungtynes, kurios jus varo iš proto, užuot nelaiminga zirzusi šalia, paskaitykite knygą ar nubėkite su drauge išgerti kavos.
Dar vienas svarbus dalykas
Po vestuvių netapkite pretenzinga boba. Taip, teisingai supratote, boba. Tai pats baisiausias dalykas, kuris galėtų nutikti jūsų šeimai. Kažin kas dar gali būti blogiau už moterį, kuri įsivaizduoja, kad ištekėjusi moteris – rimta, ori, ir nė pati nepajunta, kaip virsta namų tvarkytoja (tiksliau – darkytoja). Įsivaizduokite, kaip turėtų pasijusti vyras, kuris pamilo linksmą, sąmojingą merginą, kuri vieną dieną virto kažkokia nenustatytos kilmės kudakuojančia perekšle. „Tu privalai“, „tu turi“, „nusiauk batus“, „kur buvai“, kutkudak, kutkudak… Na, sakykite, argi tokia metamorfozė nėra siaubinga? Kad taip nenutiktų, neapsiribokite vien puodais ir skalbiniais. Nors ir kaip sunku nepaskęsti buityje, raskite savyje jėgų išsaugoti nors dalelę jaunatviško avantiūrizmo ir polėkio!
