Anot ekspertų, siekiant, kad vaikai nesišaipytų iš rusų ir kitos tautybės bendraamžių, būtina ne sėdėti sudėjus rankas, o atpažinti patyčias, nukreiptas į kitos tautybės asmenis, kovoti su vyraujančiais stereotipais ir imtis prevencinių priemonių.
Kodėl vaikai tyčiojasi
Privačioje mokslo ir menų mokykloje „Taškius“ dirbanti antros klasės mokytoja Gabrielė Lesnickaitė sako, kad patyčios gali vykti dėl kelių priežasčių:
- vieni vaikai tyčiojasi iš kitų, nes mano, kad dėl tokio elgesio jie atrodys šaunesni;
- kiti vaikai tyčiojasi, nes nori jaustis stipresni ir viršesni už bendraamžius;
- vaikai gali tyčiotis ir dėl to, kad patys kadaise yra patyrę patyčias ir nori tokiu būdu atsilyginti;
- kartais tie, kurie tyčiojasi, jaučiasi itin prastai ir ieško būdų pasijusti geriau;
- vaikai gali patekti į tokią aplinką, kurioje patyčios yra įprasta bendravimo dalis.
„Todėl labai svarbu su vaikais nuolatos kalbėtis apie tai, kaip reikia užkirsti kelią patyčioms, kodėl jos yra nepriimtinos. Vaiko amžius šiuo atveju nėra svarbus. Apsidairykime aplinkui: juk patyčias gali inicijuoti ir suaugę žmonės. Svarbiausia suvokti, kodėl tai yra netinkamas dalykas ir kaip turime elgtis neskaudindami vieni kitų. Supratę, koks elgesys gali žeisti kitus, išmoksime jį atpažinti ir sustabdyti“, – sako pedagogė.
Svarbu pastebėti ir reaguoti
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Lygių galimybių integravimo grupės vadovė Vilma Gabrieliūtė skatina suaugusiuosius stebėti savo elgesį, nes vaikai yra linkę atkartoti tai, ką mato darant ar kalbant tėvus, pedagogus, politikus.
„Vaikams reikia paaiškinti, kad karą Ukrainoje pradėjo Rusijos valdžia ir prezidentas Putinas. Svarbu, kad jie suprastų, jog kaltas agresorius, o ne visa rusų tauta. Vaikams reikia priminti, kad ir Lietuvoje gyvena rusų, baltarusių, kurie smerkia agresiją. Tautybė yra asmens tapatybės dalis. Patyčios dėl tapatybės skaudina ne vieną konkretų asmenį, o visus, susijusius su ta tapatybe: artimuosius, šeimos narius, draugus, kolegas. Nesvarbu, ar patyčios reiškiasi žodiniu komentaru, žeminančiu užrašu klasės lentoje ar juokeliais pertraukų metu – tai žeidžia visus, ypač rusakalbius ir rusų tautybės asmenis. Patyčių dėl tautybės poveikis yra didesnis, nes jis susijęs su tapatybe, o jos pakeisti mes negalime“, – paaiškino V.Gabrieliūtė.
Ekspertė įsitikinusi – patyčias, vykstančias tarp vaikų, būtina kuo greičiau atpažinti: „Vaikai prasivardžiuoja, laido įvairias replikas savo bendraamžių adresu, rusakalbius vadina smurtautojais. Turi būti kreipiamas dėmesys į visus komentarus, kuriais siekiama pažeminti asmenį dėl jo tapatybės, nes tik atpažinus patyčias galima reaguoti.“
Visada būtina reaguoti
Abi pašnekovės vieningai sutaria, kad šiuo metu ugdymo įstaigose taikomos patyčių ir smurto prevencijos priemonės veikia palyginti gerai.
„Mokyklų darbuotojams svarbu prisiminti, kad tos pačios patyčių ir smurto prevencijos priemonės tinka ir kovojant su netolerancija dėl tautybės, religijos, lyties ir pan. Kitaip tariant, dėl tapatybės. Svarbu, kad mokyklos bendruomenė gebėtų atpažinti žeminantį elgesį, nukreiptą į kitokios tapatybės asmenį, ir iš karto reaguotų jį pastebėjusi. Atsakomybė krinta ant mūsų, suaugusiųjų, pečių, nes imdamiesi veiksmų mes leidžiame suprasti, kad toks elgesys nėra tinkamas. Pastebima, kad vaikai apie patyčias praneša tik tada, kai žino, jog bus išgirsti ir apsaugoti. Jeigu vaikas pasipasakojo mokytojui, o jų pokalbis baigėsi tokiomis frazėmis kaip „Ką tu čia sureikšmini?“ ar „Čia tik juokelis“, kitą kartą patyręs patyčias vaikas greičiausiai nebesikreips į suaugusiuosius.
Tam, kad vaikai kreiptųsi pagalbos, jie turi jaustis saugūs ir gerbiami, todėl labai svarbu mokyklos aplinkoje kurti pagarba pagrįstus santykius“, – pataria lygių galimybių integravimo ekspertė V.Gabrieliūtė.
Mokytoja G.Lesnickaitė prisiminė neseniai ugdymo įstaigoje vykusią konferenciją „Mokykla be patyčių“: „Vaikams patrauklia forma – per vaidybą, žaidimus – aiškinome, kokia yra patyčių žala, visi galėjo susimąstyti, ką jaučia žmogus, patiriantis patyčias. Vaikus mokėme, jog tyliai stebėdami jie taip pat prisideda prie patyčių, stengėmės didinti vaikų atsakomybės jausmą ir skatinti iniciatyvumą. Vaidinome įvairias situacijas ir rodėme būdus, kaip galima užkirsti kelią skaudinančiam elgesiui.“
G.Lesnickaitė pridūrė, kad svarbiausia pamačius vykstančias patyčias greitai reaguoti ir stabdyti netinkamą elgesį. „Suprantu, kad šiais laikais mes visi labai skubame, bėgame ir pamirštame sustoti, pasikalbėti, tačiau tai daryti būtina. Svarbu suvokti, kad patyčios niekada toli nenuveda ir kad mes skaudiname ne tik kitą, bet ir save“, – sako mokytoja.
G.Lesnickaitė taip pat pataria:
- kalbėtis su vaikais, skatinti juos galvoti, kodėl patyčios netoleruotinos;
- leisti vaikams suprasti, kaip jaučiasi žmogus, iš kurio tyčiojasi;
- išmokyti vaikus analizuoti savo elgesį, pykčio ir nepasitenkinimo priežastis;
- išmokyti vaikus nusiraminti, valdyti savo jausmus, nes taip gyventi bus lengviau.
Patyčių prevencija
Geriausias būdas kovoti su patyčiomis – ugdymo įstaigose nuolatos vykdyti prevencinę veiklą. Prevencijos programų veiksmingumo tyrimai rodo, kad tai pasiteisinantis patyčių problemos sprendimo būdas: Didžiojoje Britanijoje vykdant prevencijos programas patyčių mastas sumažėjo nuo 20 iki 80 proc., Norvegijoje – iki 50 proc.
Tačiau, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertės nuomone, vien patyčių prevencijos programos neužtenka. „Jau ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programose nemažai dėmesio turėtų būti skiriama tapatybių įvairovės puoselėjimui. Dabar yra puiki proga pravesti vaikams pamoką apie tai, kas sudaro žmogaus tapatybę, parodyti, kokie esame įvairūs tautybės, kalbos, religijos atžvilgiu, papasakoti, kaip reaguoti pastebėjus, kad kitas asmuo yra žeminamas ar kitaip skriaudžiamas dėl savo kilmės, kalbos ar tautybės. Bendrojo ugdymo programose daugiau dėmesio turi būti skiriama neapykantos kalbos prevencijai ir tarpkultūrinės kompetencijos ugdymui. Empatiškos, neabejingos ir atviros įvairovei kartos auklėjimas priklauso tik nuo mūsų“, – sako V.Gabrieliūtė.
