„Jis mane terorizuoja, žemina, įvarinėja kompleksus ir žlugdo nuolatine kritika. Mano tėvai nuolat manimi abejoja, vaikystėje taikė fizines bausmes. Po vestuvių jis man trenkė, sužalojo ir nuolat baudžia morališkai ir fiziškai. Bosas darbe rėkia, gali grasinti. Tokias frazes dažnai sako žmonės, kurie patiria smurtą, todėl eksperto klausiu, kaip budelis pasirenka auką. Koks nukentėjusiojo vaidmuo, kas ką provokuoja. Labai nustebau sužinojusi, kad tradicinis suvokimas, jog kaltas užpuolikas yra per menkas, jei norima susigaudyti, kas vyksta ir keisti situaciją“, – pasakoja laidos autorė ir vedėja Viktorija Kuliomina.
Nekalbadieniai – smurto forma
Gydytojas psichiatras Jonas Fugalis pabrėžia, kad smurtas yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis, pavyzdžiui, nuvertinantis požiūris, nuomonės nepaisymas, nesiklausymas ir pan. „Pati didžiausia smurto forma – tai nekalbadieniai, nes tada žmogus žmogui komunikuoja, kad tu man esi miręs. Nėra nieko baisiau, kada šalia esantis žmogus siunčia žinutę, kad tu man miręs ir aš su tavimi nebendrausiu“, – sako psichiatras.
Psichiatras kalba apie tai, kad žmonės turi kuriančiąją ir agresyviąją puses. „Kartais nutinka taip, kad žmogus susiformuoja slopindamas savo agresyviąją pusę, galvodamas, kad pykti yra blogai. Tėvai dažnai sako savo vaikams, kad jeigu jie buvo užgauti, tegu sėda į paskutinį suolą ir nereaguoja. O tai yra vienas iš baisiausių dalykų, ko gali išmokti vaikas“, – mano psichiatras.
Jis prideda, kad tokiu būdu vaikas išmoksta, kad kažkuri jo dalis yra netinkama, ją reikia slėpti. Tačiau ta dalis niekur nedingsta ir išlenda pasyvios agresijos pavidalu.
Ir geras, ir blogas tuo pačiu metu
Psichiatras J.Fugalis sako, kad žmonės yra ir geri, ir blogi tuo pačiu metu. Kai žmogus save mato tik geru, o visas pasaulis yra blogas arba atvirkščiai, taip išspinduliuojama agresiją. Auka yra apsupta ją gelbėjančio, ir ją teisiančio žmogaus. „Kai žmogus patiria nerimą ir neturi problemų sprendimo būdų, jis pasineria į žaidimą, o to mes išmokstame nuo vaikystės“, – sako specialistas.
Jis pasakoja, kad įrodyta, jog vaikų mušimas kenkia jų mokslo rezultatams, emocinei būsenai suaugus. „Yra malonūs ir nemalonūs jausmai. Kai mano vidiniame konteineryje kyla jausmas ir jame nebetelpa, jis tampa veiksmu. Aš negaliu kontroliuoti savo jausmų, bet aš galiu kontroliuoti savo elgesį. Norėdami spręsti problemas, užduokite sau klausimą – kaip aš jaučiuosi ir kodėl aš taip jaučiuosi?“, – siūlo psichiatras. Gyvename ne utopijoje, gali išsprūsti nemalonus žodis, galime trinktelėti durimis, tačiau reikia mokytis atpažinti, kas vyksta viduje.
Kaip palikti agresorių?
Agresija nesirenka socialinio statuso, išsilavinimo ir visų kitų dalykų. „Tikrai yra menkos impulsų kontrolės pavyzdžių po gražiu kostiumu. Svarbiausia, jeigu žmogus visą laiką smurtauja, su juo reikėtų kalbėtis nebe žodžiais, bet teisinėmis priemonėmis. Galima išbandyti terapiją, tačiau žmonės, kurie smurtauja, dažniausiai nebus motyvuoti kreiptis tokios pagalbos. Taip jau yra, kad tie, kuriems to reikia labiausiai, mano, kad jiems terapija visiškai nereikalinga“, – sako psichiatras.
Jis priduria, kad agresoriaus pasirinkimas – smurtauti arba ne, tačiau žmogus, kuris kenčia taip pat turi pasirinkimą – gyventi su agresoriumi arba ne, kviesti policiją, arba ne. Tai yra kenčiančio žmogaus pasirinkimas.
Kalbėdamas apie priklausomybes J.Fugalis sako, kad alkoholis neiššaukia nieko, ko nėra mūsų viduje, tad pasiteisinimas, kad smurtas buvo įvykdytas išgėrus ir reikėtų nekreipti dėmesio, nėra teisingas. „Neatsiranda kitas žmogus, tiesiog atsiranda tas pats su mažesne cenzūra. Agresorius neturi vidinio konteinerio, kuriame telpa daugiau. Augdami mes įgauname arba neįgauname tam tikrų nusiraminimo mechanizmų, kuriuos suteikia tėvai. Jeigu to neįgauname, natūralu, kad konteineris bus mažesnis. To konteinerio talpa mažėja, kai patiriame, pavyzdžiui, sunkias situacijas darbe, pavargstame, neišsimiegame ir pan.“, – sako psichiatras.
Dar daugiau atsakymų – vaizdo įraše.
