„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ką pasakytų Froidas? Psichologas – apie pokalbio svarbą su ketinančiais žudytis ir viltį

Kaip gyventi, kai prispaudžia sunkumai ir mintys pakrypsta apie savižudybę? Kur ta riba tarp pokalbio, kuris padeda, ir to, kuris žlugdo? Ar psichologas gali išgelbėti? „Man neatrodo, kad reiktų užsiimti žmonių gelbėjimu – reikia padėti žmonėms patiems save gelbėti“, – sako psichologas Antanas Grižas populiariosios psichologijos laidoje „Ką pasakytų Froidas?“. Specialistą kalbina laidos vedėja Viktorija Kuliomina.

– Kodėl nusprendėte tapti psichologu?

– Nusprendžiau 12 klasės pabaigoje, tai iki tol daug nemąsčiau, kuo būsiu. Išsigryninau, kad esu toks mėgstantis giliai kapstytis, filosofuoti, egzistencinėmis temomis mąstyti, ir nujaučiau, kad man bus smagios studijos, bus įdomu. Ir neklydau – man iš tikrųjų įdomu dirbti šitą darbą, studijuoti buvo įdomu taip pat.

Taip, dažnai psichologai nebūtinai iš gero gyvenimo yra pasirinkę tą profesiją. Kaip ir sakiau, aš buvau toks gana mąslus vaikas, ganėtinai depresyvus, jaučiau, kad turiu tam tikrą kančią savy, taigi man rūpėjo ir ją suprasti. Ir šita profesija man labai padeda.

Yra netgi terminas „sužeistas gydytojas“, aiškinantis, kad aš pats, pažindamas savo žaizdą – su ja susigyvenęs, už ją prisiėmęs atsakomybę – ir pasirūpindamas savimi, aš tada galiu ir kitam padėti atpažinti savąją žaizdą. Nes jei aš neturiu panašios patirties, man tada sunku būti empatiškam.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Viktorija Kuliomina ir Antanas Grižas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Viktorija Kuliomina ir Antanas Grižas

Dabartinė mano veikla – labai stipriai dirbu su vyrais, su jų emocine sveikata. Man šitas klausimas asmeniškai buvo labai svarbus gyvenime.

Kai pradėjau studijuoti, tada dar nežinojau, norėsiu dirbti konsultacinį darbą ar kažką kita nuveikti su tomis psichologijos žiniomis. Tačiau pradėjau savanoriauti „Jaunimo linijos“ organizacijoje, kuri telefonu teikia emocinę paramą, ir ten kuo toliau, tuo labiau jutau malonumą būti šalia žmogaus pokalbyje, kol jisai renkasi, kaip jis nori gyventi. Tarkim, paskambina žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, ir jis renkasi – žudytis ar gyventi.

– Daug skeptikų Lietuvoj pasakytų: „Tai šok ir negaišink kitų žmonių laiko.“ Ir man atrodo, tai yra ciniška. O kaip jums nuo pat pradžių buvo aišku, kad gyvenk, o ne šok?

– „Jaunimo linijoje“, o ir šiaip dažnai mes, psichologai, neprisiimame pusių. Mes sukuriame žmogui erdvę ir sakome: „Štai čia tavo erdvė, čia tu renkiesi pats, kas tau yra geriau. Aš už tave nesirinksiu, čia yra tavo atsakomybė. Taigi – ką renkiesi?“

Svarbu žiūrėti realistiškai. Kad ir kaip aš versiuosi per galvą ir bandysiu viską teisingai daryti, vis tiek bus žmonių, kurie nusižudo.

Ir tas momentas būti šalia… Žmogui tai yra dovana. Nes labai dažnai kiti žmonės prisiima atsakomybę, duoda patarimus. O štai palikti erdvę, kad žmogus pats spręstų, to dažnai trūksta.

– Kada jūs suprantate, kad žmogus šimtu procentu galvoja, kad savižudybė yra išeitis, ir jo neperkalbėsi?

– Svarbu žiūrėti realistiškai. Kad ir kaip aš versiuosi per galvą ir bandysiu viską teisingai daryti, vis tiek bus žmonių, kurie nusižudo. Tiesiog. Nėra taip, kad visą laiką aš darysiu kažką ir šimtu procentu visus išgelbėsiu nuo savižudybės. Tą nuostatą turėti svarbu.

O iš kitos pusės, net neverta mąstyti apie tai, ar jisai (kuriam rekia pagalbos – red.) jau 100 proc. nori žudytis, ar 90, 50 ar 30 proc. Mano reikalas yra daryti dalykus, kurie didina šansą, kad jisai rinksis gyvenimą, ir viskas.

– Ar priklauso nuo to, ką žmogus įsivaizduoja, išgirdęs „mirtis“? Man atrodo, kad tai gali būti vienas lemiamų faktorių. Tarkim, jis galvoja, kad mirė fizinis kūnas, ir viskas pasibaigė.

– Aš gal kitaip pasakyčiau. Vienas dalykas, kuris svarbus žmogui, yra viltis. Taigi kai galvoja apie ateitį – ar jis turi viltį, ar nihilistiškai žiūri į ateitį?

Tačiau pokalbyje su žmogumi, kuris svarsto apie savižudybę, kuris yra krizinėje situacijoje, dar svarbiau yra išklausyti, duoti erdvės žmogui išsiventiliuoti. Nes kai jis kalba ir ventiliuojasi, emocinis krūvis mažėja, tai reiškia emocinis skausmas mažėja, tada žmogaus sąmoningumas plečiasi, tada jis pats pradeda matyti daugiau kažkokių sprendimų, daugiau galimybių ir jaučiasi labiau galioje pasirūpinti savimi.

– Norėčiau pasakyti pavyzdį. Aš, pavyzdžiui, visada norėjau gyventi, bet ne visada žinojau, kaip. Ir vienintelė mintis, kuri atrodė kaip išeitis, buvo persekiojanti. Tačiau iš šiandienos taško žiūrint, mano išsikalbėjimas manęs niekur nevedė galbūt dėl to, jog kalbėjausi ne su profesionalais. Koks pokalbis yra kokybiškas pokalbis?

– Labai geras klausimas. Svarbu žmogui duoti išsikalbėti ir jį išgirsti, kad pasijaustų išgirstas – tai suteikia jam emocinį palengvėjimą. Kai tai įvyksta, atslūgsta mintys apie savižudybę, jis ramesnis, blaivesnis, gali priimti geresnį sprendimą.

Iš kitos pusės, taip, daug yra žmonių, kurie yra krizėje, jie drauge yra ir aukos pozicijoje – nesirūpinsiu savimi, dabar mane gelbėkit. Galiu dovanoti išklausymą, bet žmogus turi sprendimą priimti ir daryti pats.

Patarimai yra slidus reikalas. Dažnam mūsų daug geriau, jei duodam žmogui erdvę pačiam susivokti, negu jį apipilam patarimais. Žymiai dažniau įvyksta, kad pirma žmogų apipilam patarimais, neišklausom, ir tada jis nesijaučia gavęs tai, ko norėjo.

Man neatrodo, kad reiktų užsiimti žmonių gelbėjimu – reikia padėti žmonėms patiems save gelbėti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Antanas Grižas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Antanas Grižas

– Kodėl verta kreiptis į psichologą, kai sunku ir negali susitvarkyti?

– Ką gali duoti pokalbis su psichologu? Visų pirma, tai yra reguliarus, rimtas susitikimas, kai visada žinai, kad čia visada pavyks pakalbėti giliom temom. Tu gauni tą garantą.

Antras dalykas, tai tu gauni atskaitomybę. Tu pasakei kažką, o kitas žmogus, šiuo atveju – specialistas, juk atsimena. Jis sako: „Bet, žiūrėk, aną kartą tu šitaip sakei, o dabar sakai kitaip“ arba „Praėjusį kartą sakei, kad viskas gerai, o šiandien pasaulis griūva.“ Kai gauni tą atskaitomybę, tai sunkiau sau meluoti, kuriasi vis sąžiningesnis santykis su savimi.

Trečias dalykas, gauni daug grįžtamojo ryšio, nes specialistas gali tau pasakyti, kaip patiria tave iš šono ir kaip iš šono girdisi pasakojimas, kurį pasakoji. O jei specialistas nepatinka, nieks neverčia juk eiti. Žmogus turi pats norėti.

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“