Bendras draugas pristatė jį kaip „Whitney“. Man pasirodė, kad šis vardas jam netinka, mat man pasirodė gana vyriškas. Taigi, mano galva, vardas Whitney jam visai netiko. Tačiau ji buvo miela, todėl pasikeitėme telefono numeriais.
Per kelias savaites susidraugavome. Tuo metu Whitney gyveno Edmontone, todėl matydavomės tik savaitgaliais. Vis dėlto kiauras paras susirašinėdavo ar plepėdavome susiskambinusios. Vasarį mūsų santykiai įsibėgėjo.
Vieną vakarą Whitney galiausiai man pasakė, kad jos biologinė lytis yra moteriška, tačiau ji nesutampa su tikrąja. Kad ji – Kadenas ir nori, jog būtų vadinamas vyru. Kai mes susitikome, Kadenas susivokė apie savo tapatybę. Nors kai kurie žmonės tai žinojo, man jis bijojo pasakyti.
Iš pradžių buvau sukrėsta, kurį laiką teko pabūti su savomis mintimis.
Jo pokyčius sutikau atviromis rankomis. Iš tiesų tai, kas laukia, atrodė nesudėtinga. Ir nebuvo.
Vis dėlto naiviai maniau, kad tai manęs nepaveiks. Man atrodė, kad Kadeno laukia iššūkiai tranzicijos metu, o aš tik būsiu šalia ir paremsiu jį.
Nors į Kadeną niekuomet nežvelgiau kaip į merginą ir supratau, kodėl svarbi tranzicija, tai vis dar buvo šioks toks iššūkis man. Mūsų santykiai nepasikeitė, tačiau aplinkinis pasaulis apsunkino man gyvenimą.
Turėjau pakeisti kalbą, bendraudama su draugais, šeima ir kolegomis. Bet kas, pažinojęs „Whitney“, dabar turėjo susipažinti su „Kadenu“. Tai buvo taip asmeniška, nepatogu, kiekvienas pokalbis mane gąsdino.
Mano artimiausi bičiuliai, šeima labai palaikė ir mylėjo, tačiau likęs pasaulis nebuvo toks draugiškas. Aš nuolat buvau bombarduojama klausimais, ką reiškia translytiškumas, ar Kadenas turėjo operacijų, kokios įtakos tai turi mano tapatybei. Sulaukdavau tokių kvailų klausimų, kaip kad: „Kas pas jį tarp kojų?“
Labai myliu Kadeną ir jaučiausi taip, lyg pastatau jį prieš teisėjus. Jaučiausi siaubingai. Pagaudavau save ginančią jį ir jo sprendimą pradėti tranziciją prieš žmones, kuriuos mažai tepažinojau.
Iš pradžių nebuvo taip blogai. Aistringai kovojau su kiekvienu, kuris žeidė Kadeną ar translyčius žmones.
Tačiau Kadenas man atvėrė akis, parodęs bendruomenę, kur žmonės laimingi tokie, kokie yra, kokie visuomet norėjo būti.
Tiesa, prisipažinsiu, galiausiai ši patirtis paveikė mane. Stengiausi ieškoti pagalbos. Pamenu, kaip naktimis „Google“ ieškodavau informacijos, bandžiau surasti pasaulyje kitą žmogų, kuris būtų buvęs mano kailyje, ką nors, kas galėtų man pagelbėti ištverti sudėtingus pokalbius, ką nors, su kuo galėčiau pasikalbėti apie visus pokyčius, vykstančius su Kadeno kūnu ir siela. Labai nusivyliau apsilankymu pas LGBT specialistą-terapeutą Redžainoje.
Pamenu, kaip naktimis „Google“ ieškodavau informacijos, bandžiau surasti pasaulyje kitą žmogų, kuris būtų buvęs mano kailyje, ką nors, kas galėtų man pagelbėti ištverti sudėtingus pokalbius.
Buvo apėmęs keistas jausmas. Šalia manęs gulėjo labiausiai palaikantis partneris visame pasaulyje, o aš vis tiek jaučiausi tokia vieniša...
Praėjo beveik dveji metai, kai Kadenas pripažino tikrąją tapatybę, ir maždaug pusantrų, kai ėmė vartoti hormonus. Buvo pastebimi keletas pasikeitimų – tiek fizinių, tiek protinių. Pokyčiai, kuriuos mačiau Kadene, buvo pozityvūs.
Jis daug laimingesnis, jaučiasi kur kas patogiau savo kūne. Jam nebereikia imtis drastiškų priemonių, kad nuslėptų savo biologinę lytį ar faktą, kad jis yra translytis žmogus.
Dabar turiu puikų vaikiną, kuris atrodo vyriškai, nors ir 21-erius savo gyvenimo metus praleido įkalintas moters kūne. Visuomet savo draugams sakau, kad susitikinėti su žmogumi, kuris panašus į Kadeną, neabejotinai puikus sprendimas!
Hilary patirtis publikuota portale cbc.ca.
