„Jeigu žmogus ką nors pasakoja ir tai neatitinka realybės, jokiu būdu nereiškia, kad jis meluoja. Gali būti, kad jis tiesiog neatkreipė dėmesio į kažkokias įvykio detales arba įvyko tam tikros informacijos apdorojimo klaidos, dėl ko jis klaidingai kažką įsiminė.
Galų gale, kartais žmonės patys įtiki tuo, ką pasakoja (ypač, jei daug kartų pakartoja tą patį), ir nebesupranta, jog meluoja. Būna ir taip, kad žmonės patys save apgaudinėja, pavyzdžiui, ligos atveju“, – atviroje VU paskaitoje kalbėjo G.Valickas.
Kas yra melas?
G.Valickas remiasi apibrėžimu, jog melas yra klaidingos arba netikslios informacijos pateikimas, kurią žmogus praneša sąmoningai, norėdamas suklaidinti kitą asmenį ar siekti naudos sau. Kitaip tariant, meluoji tada, kai suvoki, kad sakai netiesą.
Mokslininko teigimu, yra išskiriama nemažai melo rūšių: vienas iš jų atskleisti yra lengviau, kitas – sunkiau.
Viena iš dažniausių yra klaidingos informacijos pateikimas. Pavyzdžiui, žmogus tvirtina, kad kažkas atsitiko, nors iš tikrųjų to nebuvo. Pasak G.Valicko, šią melo rūšį atskleisti santykinai yra lengviausia, kadangi tam tikrus faktus ar įvykius galima patikrinti.
Kita dažnai pasitaikanti melo rūšis yra informacijos hiperbolizavimas (padidinimas), kai žmogus pateikia tikrus faktus (ką matė, ką girdėjo), tačiau padidina atskiras pasakojimo detales (pvz., kad patyrė daugiau žalos ar labiau kentėjo nei buvo iš tikrųjų); kažką „pagražina“, sureikšmina.
Informacijos maskavimas yra dar viena tipinė melo rūšis. Tarkime, žmogus pasakoja istoriją ir vienus aspektus nusako tiksliai (taip, kaip buvo iš tikrųjų), o kažką – nuslepia. G.Valicko manymu, maskuojant tam tikrą informaciją lengva suklaidinti kitą, tad šią melo rūšį atskleisti yra sunkiau.
Profesorius išskyrė ir ketvirtąją melo rūšį, kurią įvardijo „aukštuoju pilotažu“. Tai – klaidinantis informacijos pateikimas, kai žmogus sako teisingą informaciją, tačiau ją pateikia tokiu būdu, kad kitas asmuo tuo nepatikėtų.
Melą turi liudyti keli požymiai
G.Valicko teigimu, sprendžiant, ar kitas žmogus meluoja, ar ne, reikėtų remtis keliais požymiais. Jų išskiriamos trys grupės: verbaliniai (žodinė informacija), paraverbaliniai (kalbėjimo tempas, intonacija, pauzės, balso tembras), neverbaliniai (kūno kalba).
„Verbalinus melo požymius atkoduoti yra sunkiau, nes melagis gali apgalvoti pasakojimo scenarijų ir būdus, kaip atsakyti į vieną ar kitą klausimą. Tuo tarpu neverbalinį elgesį, rodantį melą, daug lengviau atpažinti, nes kūno kalbą sunkiau sukontroliuoti, nei tai, ką sakai. O štai paraverbalinį elgesį neturint specialios įrangos dažniausiai sunku analizuoti“, – komentavo G.Valickas.
Tačiau, anot jo, svarbu atkreipti dėmesį, jog nėra tokio požymio ar požymių rinkinio, kuriuo remiantis būtų galima vienareikšmiškai ir neklystančiai pasakyti, kad kitas žmogus meluoja.
Dar daugiau, kaip sakė profesorius, tuos pačius požymius gali demonstruoti tiek žmogus, kuris meluoja, tiek visiškai sąžiningas žmogus, kuris dėl kažkokių priežasčių yra labai susijaudinęs ar patiria stresą.
Kuo pasižymi melagių kalba?
Aiškindamas verbalinius melo požymius, G.Valickas dar kartą pridūrė, jog melo požymių pasireiškimas nebūtinai reiškia, kad žmogus meluoja.
„Melagiai dažniau naudoja būtąjį kartinį ar dažninį laikus (tuomet paprasčiau pasakyti, kad ne viską atsimeni, nes seniai tai buvo), tariamąsias nuosakas. Gali būti reikšmingas ir asmeninių įvardžių naudojimas (kai sakai „mes“, o ne „aš“ – atsakomybė tarsi pasiskirsto).
Ir nors manoma, kad jei žmogus pateikia daug pasakojimo detalių – jis sako tiesą, nebūtinai taip yra. Detalus kažko nupasakojimas gali liudyti ir tai, kad žmogus bando nukreipti dėmesį.
Taip pat melagiai pasakojimo metu linkę sumažinti, sumenkinti savo veiksmus, jų padarinius: „Čia gi smulkmena, ko čia klausinėji“; „Neverta apie tai kalbėti“. Dažnai jie naudoja visokius pagražinimus – prisiekia dievu ar motina, kad sako tiesą“, – išskyrė profesorius.
Tuo tarpu pašnekovo laisvumas, spontaniškumas pokalbio metu (pvz., kai žmogus nukrypsta nuo temos, vėl sugrįžta, kažką patikslina), anot G.Valicko, gali būti požymis, kad žmogus sako tiesą. Taip pat ir kažkokių neįprastų detalių, konkrečios vietos ir laiko sąsajų nupasakojimas gali suponuoti tiesą.
Be to, kada yra užduodami klausimai žmogui kažką pasakojant, tiesą sakantys asmenys linkę atsakymus papildyti kokiomis nors naujomis pasakojimo detalėmis. O štai melagiai paprastai laikosi susikurto melo scenarijaus ir neįterpia naujų detalių į savo pasakojimą.
Kūno kalba geriau analizuojama pabendravus su žmogumi
Kaip daug patikimesnius melo požymius G.Valickas įvardijo kūno kalbos signalus, kuriuos sukontroliuoti meluojančiam – daug sudėtingiau. Tačiau, anot jo, nustatyti melą remiantis kūno kalba – beveik neįmanoma, jei bendraujama su kitos etninės grupės atstovu.
Taip pat gali būti sunku analizuoti nepažįstamo žmogaus kūno kalbą, kadangi tas pats požymis gali reikšti skirtingus dalykus, priklausomai nuo žmogaus individualių savybių.
Tad bandant suprasti, ar pirmą kartą sutiktas žmogus sako tiesą, pirmiausia vertėtų jį pakalbinti tema, kuria kalbėdamas jis jausis laisvai ir saugiai (pvz., apie kasdienius reiškinius, orą ar sporto varžybas), kad po to pavyktų įvertinti, kaip kinta jo elgesys pokalbį pakreipus norima tema ar uždavus „kontrolinį“ klausimą.
Kūno kalba, signalizuojanti melą
G.Valickas aptarė ir įprastinius neverbalinius požymius, bylojančius apie melą:
„Jei žmogus nukreipia žvilgsnį loginio akcento, frazės ar sakinio pabaigoje, gali būti, kad jis kažką nuo jūsų slepia. Dažnas mirksėjimas tam tikrose pasakojimo vietose taip pat gali rodyti, kad žmogus meluoja. Kartais meluojant pakinta odos spalva (pvz., atsiranda raudonos dėmės ant kaklo, parausta ausys).
Naudinga atkreipti dėmesį ir į pašnekovo kūno pozų pokyčius: jei uždavus „nepatogų“ klausimą pasikeičia jo kūno kalba (pvz., padidinamas atstumas, atsilošiama ar specifiškai susidedamos rankos), tikėtina, kad galbūt žmogus ką nors slepia.
Taip pat meluojant daugėja savęs lietimo gestų (pvz, prisiliečiama prie kaklo, nosies, plaukų; pasitaisomas kaklaraištis). Patirtis rodo ir tai, kad melagiai daugiau demonstruoja manipuliacijų lūpomis (pvz., jas kramto, kraipo). Tačiau svarbu įvertinti, ar analizuojamo žmogaus atliekami judesiai nėra tiesiog tapę jo įpročiu.
Svarbus melo požymis gali būti ir mikroišraiškos – trumpi veido raumenų susitraukimai, galintys trukti ketvirtį sekundės ar trumpiau (pvz., virpesys po akimis ar lūpų kraštuose). Išraiškų asimetriškumas, kada viena veido pusė rodo vienaip, kita – kitaip (pvz., pasikelia vienas antakis), gali būti dar vienas melo požymis.
Beje, įprastai žmogaus veido išraiškos kalbant labai greitai keičiasi, tad jei matome, kad pašnekovo išraiška nekinta, gali būti, kad jis kažką slepia. Netikėtai atsiradusi šypsena irgi gali išduoti melą (žmogus nevalingai apsidžiaugia, kai mato, kad juo tiki). O kai kurie autoriai tvirtina, jog jei išsiplėčia akių vyzdžiai – 70 proc. tikimybė, jog žmogus meluoja.“
Kas turi įtakos melo atskleidimui?
G.Valickas nurodė, kad melo atskleidimas priklauso ir nuo to, kiek svarbu meluojančiam žmogui neišsiduoti. Profesorius sakė, kad jeigu žmogus meluodamas dėl to nesijaudina, atpažinti melą gali būti daug sunkiau.
Kita vertus, jei žmogus jaudinasi dėl galimų melo padarinių, jis iš anksto pasiruošia pokalbio scenarijų ir apsvarsto būdus, kaip nukreipti pašnekovo dėmesį nuo „nepatogių“ pokalbio aspektų. Ne paslaptis yra ir vadovėliuose aprašyti melo požymiai, kuriuos melagiai gali išmokti maskuoti, ir rodyti požymius, signalizuojančius, kad sako tiesą.
Be to, anot mokslininko, atpažinti melą gali būti sunkiau, jei meluojantysis yra įgudęs melagis, kuriam ne kartą pavyko apgauti. Melo atskleidimui įtakos turi ir žmogaus, kuris bando atskleisti melą, būsena – pavyzdžiui, nuovargis, intensyvios emocijos ar jausmai gali trukdyti atpažinti meluojantį žmogų.
Galiausiai G.Valickas tikino, jog aiškinantis, ar žmogus meluoja, svarbu ne kartą jį tikrinti ir nedaryti skubotų išvadų: „Nes gali būti, jog patikėsime, kad žmogus sako tiesą, nors jis iš tikrųjų meluos, arba nuspręsime, kad žmogus meluoja, nors jis sakys tiesą.“
