Juk pradžia visada tokia: idilė. Nesinori skambinti draugėms ir rodytis tėvams. O paskui iš debesų nusileidi į žemę. Ir prasideda: draugų draugai, giminaičiai, pažįstami, problemos, smulkmenos ir rūpesčiai – šventė baigėsi. O norisi juk, kad tęstųsi amžinai. Ir vieną dieną susigriebi: ką, jau viskas??? O kur aistra, euforija ir svajonių pilys?
Trečias lieka už kadro
Nesąmoningai jūs ar jis ir imate ieškoti to trečio, kuris, esą išspręstų visas jūsų poros problemas. Ir kartais tą vaidmenį atlieka nebūtinai meilužis. Draugas, draugė, mama ar viršininkas – bet kas, papuolęs į jūsų audžiamus tinklus. Ir tas niekuo dėtas žmogelis, kuris sunkią valandą buvo panaudotas, kad užpildytų tuštumą ir padėtų atsikratyti neigiamų emocijų, pasirodo, labiausiai nukenčia. Išsiverkėte draugei ant peties, koks niekšas tas jūsų brangusis. Draugė šluosto ašaras, guodžia, palaiko ir pritaria. O paskui jūs susitaikote ir tyliai pykstate ant draugės, kuri jūsiškį iš inercijos tebelaiko sumautu nevykėliu. Beje, kartais taip nutinka ir aktyviai ašaras šluostančiam, o vėliau ir lovoje guodžiančiam vaikystės draugui/senam pažįstamui/naujam pažįstamui. Kai jis atlieka savo vaidmenį ir pasako, kad tas anas, jus įskaudinęs, yra tikras niekšas, moterys dažniausiai pradeda to niekšo gailėti ir bėga taikytis.
Saldus narkotikas
Mes visos trokštame kutenančių emocijų: dėl to jausmo puošiamės, stengiamės užsidirbti daugiau pinigų, mezgame pažintis, stengiamės puoselėti savo talentus. O bendraudamos ieškome galimybių pakrauti savo emocines baterijas. Ir kas mums labiausiai padeda? Aišku, kad vyrai! Juk smagu gaudyti jų susižavėjusius žvilgsnius, klausytis komplimentų ir jaustis ypatinga. Mus traukia emocijos, kurias patiriame būdamos šalia tokių saldžiabalsių. Mėgaujamės jų komplimentais tarsi ledais su šokoladu: norisi dar ir dar... Netgi kai už pečių – turtinga moteriška patirtis, netgi kai žinai, kad komplimentai dirbtinoki, o vyriškis tokius pačius sako kas antrai. Nepadeda – imi ir kaip kokia paauglė pasimauni...
Kai nuleidi rankas
Štai tuomet, kai jau nebesinori spręsti dabartinių santykių rebusų, pasąmonėje jau tari „taip“ naujiems santykiams. Norisi užbraukti tą nevykusį juodraštį ir imtis švaraščio. Tikėtis, kad bus kitaip. Bet dažniausiai buvusių santykių problemos kažkokiu mistiniu būdu persikelia į naujuosius. Tai tas pats, kaip pakeisti dekoracijas ir vėl vaidinti tą pačią nusibodusią pjesę. O jūs tikėjotės ko nors kito?
Vyrų dėlionė
Argi vienas vyras gali būti tobulas? Ir pilvo presas „kvadratukais“, ir intelektas pritrenkiantis, ir turtingas, ir sėkmingas, ir atidus, ir romantiškas, ir ūkiškas. Matėte tokį? Tai kodėl iš savojo reikalaujate? Galimos dvi išeitys: arba išrinktojo privalumai nusveria trūkumus ir susitaikote su tuo, ką turite, arba imate dėlioti dėlionę iš pažįstamų vyrų: štai kaip būtų gerai šito išvaizda, ano karjera, o trečio protas. Na, gerai, intelektualinių aukštumų nereikalaujate, bet kad per metus bent pusę knygos perskaitytų, nes apie ką, tamstai, knygų žiurkei, su juo kalbėti? Bet jis skaito tik SMS savo telefone, o šalia išdygsta toks apsiskaitęs apsiskaitęs, kad nes smegenų vingiai yra vien raidžių formos. Yra taip gyvenančių: su vienu – į lovą, su kitu – į teatrą, o su trečiu – į kelionę. Svarbu, kad visi nesusitiktų.
Klausimai sau
Ne visada, trečiam atsiradus, pora išyra. Kartais nutinka, kad paragavę meilės iš šalies, vyras ar moteris nusprendžia, kad anksčiau buvo geriau, jaukiau ir ramiau. Už kampo mūsų dažnai laukia išbandymai, bet visada galime išsaugoti tai, kas brangiausia – jei tik būsime sąžiningos pačios sau. Tereikia atsakyti į klausimą: kodėl aš žvalgausi į kitą vyrą? Todėl, kad tas, su kuriuo esu, nepateisino mano vilčių? Ar tiesiog ieškau lengvesnių kelių pabėgti nuo rutinos?
Pagaliau žvelkite paprasčiau: jeigu jau dairotės į kitus asmenis, užmezgate romaną, vadinasi, jūsų santykiai šeimoje nėra geri. Tai, ką turite, jūsų netenkina. Todėl verta paklausti savęs: kas būtų, jeigu tokius jausmus, tokią šilumą ir palaikymą, kokį skiriu naujajam nepažįstamajam, siųsčiau savo žmogui? Kas būtų, jei flirto ir švelnumo skraiste apgaubčiau tą, kuris šalia? Kas būtų, jeigu vėl mėginčiau įsimylėti savo vyrą ir žvelgčiau į jį, kaip į nepažįstamą asmenį? Kartais užtenka tiek nedaug – suprasti, kiek daug iš tiesų turi ir kaip lengva visa tai prarasti...
