Labai dažnai jauni žmonės girdi „iš pradžių – mokslas, o paskui – meilė“, „iš pradžių baik universitetą, padaryk karjerą, o tada jau galėsi vesti“. Kai tai nuolat kartojama, suformuojama nuostata, kad iš pradžių visi kiti darbai, o meilė – paskui“, – pastebi jis. Meditacijos trenerė Dalia Lapinienė priduria, kad tie, kurie nori sutikti savo antrą pusę, pirmiausia turi susirasti pirmą pusę – kontaktą su savimi.
– Kuo meilė skiriasi nuo priklausomybės?
G. Navaitis: Yra keletas populiarių meilės metaforų, dažnai pasitaikančių mene. Pavyzdžiui, meilė – pabudimas: princas pabučiuoja miegančią gražuolę ir ji pabunda. Meilė – kažkokia išorinė jėga, kuri staiga iš šalies užpuola ir užvaldo žmogų. Gal kas dar prisimena dainą „O meile, tu mane nugalėjai“ – tarsi staiga iš kažkur iš už krūmų meilė pasirodė ir nugalėjo.
Dar vienas populiarus meilės apibūdinimas – ji tarsi kažkoks fizinis ir psichikos sutrikimas. Turbūt ligonio vaizdinys nėra labai patrauklus, bet kažką susargdinti meile ne vienam patiktų. Todėl, pavyzdžiui, populiariuose muzikos kūriniuose muzikantai dažnai skelbia, kad meilė jiems sumaišė protą, sumaišė jausmus, netgi pojūčius, regėjimą, klausą.
Taigi meilė iš tikrųjų siejama su kitokia žmogaus sąmonės būsena. Bet ar norėtume atsisakyti to išgyvenimo, ar norėtume visada būti racionalūs, apsvarstantys, į santykius žvelgti kaip į kompiuteriją? Remdamasis konsultacine praktika sakyčiau, kad tikrai daug daugiau atvejų, kai kalbama apie meilės trūkumą, o ne tai, kad jos per daug ir kad ji žmogų būtų padariusi priklausomą.
D. Lapinienė: Maišomi du labai skirtingi dalykai – įsimylėjimas ir meilė. Įsimylėjimas yra tai, kas paveikia hormoninę sistemą, apsvaigina. Mes susikuriame didžiulį idealą, matome tą žmogų kažkokioje šviesoje ir galvojame, kad jis gali mus išgelbėti nuo visų problemų. Pavyzdžiui, vieniša mergina sako, kad sutiks savo žmogų ir jis ją išgelbės, bet kol kas neišeina antros pusės susitikti.
Šiuo atveju man labai patinka vienas posakis – jei nori sutikti antrą pusę, pirmiausia susirask pirmą pusę, t. y. kontaktą su savimi. Geras kontaktas su savimi mums gali šiek tiek padėti nebūti priklausomiems nuo santykių. Kita vertus, visiškai nuo priklausomybės išgelbėti niekas negali, nes mes visi daugiau ar mažiau, kai kalbame apie santykius, esame priklausomi.
– Kaip priklausomybė pasireiškia?
G. Navaitis: Galima atsakyti gana paprastai: kai nuolat galvojama apie TAI, kai gyvenimas sukasi apie TAI, kai nėra kitų malonumų, potyrių, tik TAI. Atkreipkite dėmesį, kad į žodžio TAI vietą galime įrašyti ką tik norime. Galime įrašyti problemas, kurios nesvetimos mūsų visuomenei (girtavimą, narkotikus), galime įrašyti priklausomybę nuo žvejybos, nuo azartinių lošimų, galime įrašyti ir priklausomybę nuo kito žmogaus.
Šiuo atveju man labai patinka vienas posakis – jei nori sutikti antrą pusę, pirmiausia susirask pirmą pusę, t. y. kontaktą su savimi. Geras kontaktas su savimi mums gali šiek tiek padėti nebūti priklausomiems nuo santykių.
Todėl, jei žmogus gyvena savo gyvenimą, vertina save, tada labai nedidelė galimybė, kad jis taps priklausomas ir santykiuose. To, ką dabar aptariame kaip priklausomybę, iliustracija gali būti paauglė ir jos dievinama pramogų pasaulio žvaigždė. Juk ką paauglė apie tą žvaigždę žino? Realiai nieko. Tai įsivaizduotas žmogus, kuriam priskiriamos kažkokios savybės, tai – fantazijos kūrinys, tam tikras vaizdinys, kuris su realybe gali nieko bendra neturėti. O to priešprieša – brandi meilė – kaip tik ir atsižvelgia į konkretų žmogų, į jo nepakartojamas unikalias savybes.
– Gal priklausomybė nuo santykių tik paaugliams ir būdinga?
G. Navaitis: Ne visi išauga iš paauglystės. Kartais mes visi pasielgiame labai vaikiškai. Taigi kartais galime elgtis ir kaip paaugliai.
– Kaip priklausomybė ar nebrandumas gali pasireikšti?
D. Lapinienė: Pirmas dalykas, jei mes gyvename su fantazija, o ne su žmogumi, atsiranda posakis „tu turėtum“: tu turėtum daryti tai, kad aš būčiau laiminga. Dar blogesnis variantas, kai aš tik galvoju, kad tu turėtum, bet nieko nesakau: tu turėtum pats suprasti, perskaityti mano mintis. Jei taip nėra, aš vaikštau nelaiminga, užsidariusi. Taigi aš labai priklausau nuo kiekvieno judesio, veiksmo. Arba jaučiuosi laiminga, jeigu jis atitinka kažkokį mano lūkestį, arba jaučiuosi labai nelaiminga, jeigu jis, pavyzdžiui, išeina su draugais, o aš lieku, nes tada galvoju, kad turbūt jis manęs nemyli, jeigu taip daro.
G. Navaitis: Įsivaizduokite eilutę, sakysim, iš 10–20 reikšmingų žmonių. Tai gali būti ir realūs žmonės, ir įsivaizduojami. Tada – pirmas klausimas: ar tėvas (motina, sesuo, draugas, kaimynas ir kt.) jus myli? Kitas klausimas, ar tėvas (motina, sesuo, draugas, kaimynas ir kt.) apie jus viską žino? Palyginę atsakymus, pamatytume tai, ką psichologai vadina konstruktu: viena nuostata – kuo labiau pažįsta, tuo labiau myli, kita – tarp pažinimo ir meilės jokio ryšio nėra.
Taip atsiranda ir nesutarimų šeimoje. Įsivaizduokite: jis vadovaujasi nuostata „jei mes vienas kitą mylime, jokių paslapčių nėra, viską reikia iškloti“, o ji vadovaujasi nuostata „aš esu paslaptinga nepažįstamoji, ir turite mane mylėti besąlygiškai, nieko apie mane nežinodami“. Tada ji kuria visokias paslaptis ten, kur jų visai nėra, o jis bando išsiaiškinti dalykus, kurių irgi visai neverta aiškintis, nes neįmanoma į viską įsigilinti.
Tokie pradiniai neatitikimai gali tapti poros problema ir tai nėra jau toks retas dalykas. Pavyzdžiui, klausimas – kaip jūs įsivaizduojate romantišką vakarą? Pagalvoję, savo fantazijas palyginkite su draugės ar draugo fantazijomis. Jeigu jos labai smarkiai skiriasi, bent turėsite apie ką pakalbėti.
– Kokie dar klaidingi įsitikinimai apie tarpusavio santykius, meilę lemia priklausomų santykių dinamiką ir iš to kylančias problemas?
G. Navaitis: Dar paminėčiau supaprastintą vaizdinį, gana dažną įvairiose pažinčių sistemose. Su kuo norėtų susipažinti mergina ar moteris? Su aukštu, tamsiaplaukiu, mėlynakiu, padoriu, rimtu sąžiningu, apsirūpinusiu, išsilavinusiu. Atkreipkite dėmesį, kad vienos savybės pamatomos iš karto – ar jis aukštas, mėlynakis, tamsiaplaukis, galima įvertinti per kelias sekundes. O įvertinti, ar jis rimtas, sąžiningas, patikimas, jau reikia daug daugiau laiko.
Todėl jei pažintis taip konstruojama, ji ar jis pamato išorines savybes, o kitas tiesiog priskiria, prisigalvoja. Pavyzdžiui, jei galimas draugas tiesiog mandagiai elgiasi ir mažai kalba, ji jam ir priskiria visas teigiamas savybes, o paskui labai nustemba, kad jis visai ne toks, kaip ji manė.
– Daug gyvenimo iliuzijose?
G. Navaitis: Priklausomybė paprastai ir remiasi iliuzijomis. Kai suteikiame kažkam kitam teisę reguliuoti mūsų jausmus, nuotaikas ir net mūsų gyvenimą.
D. Lapinienė: Iš tikrųjų mes labai dažnai matome tik tai, ką norime matyti, atmetame 80–90 proc. tikro žmogaus savybių. Norint iš tikrųjų mylėti, tenka po truputėlį atsisakyti tų iliuzijų.
– Kodėl tos iliuzijos tokios reikalingos?
D. Lapinienė: Pirmas dalykas yra mūsų vaikystės istorija – ko mums kažkada reikėjo ir ko mes sąlygiškai negavome. Pavyzdžiui, kažkada atstūmė, sukritikavo, o aš priėmiau tai labai jautriai. Ir paskui pradedu ieškoti idealo – kur yra tai, ko man iš tikrųjų reikėjo (tarkim, idealaus tėčio, idealios mamos).
G. Navaitis: Priklausomybė nuo kito žmogaus dar atsiranda iš giluminių ir ne visada suvoktų emocijų, pavyzdžiui, iš tokio, atrodo, labai tolimo dalyko nuo meilės, kaip mirties baimė. Tarkim, penkerių metų vaikas išvis neigia, kad taip gali atsitikti: berniukai, žaisdami karą, sako „va, dabar tave nušoviau, bet duodu tabletę – tu sveikas, ir žaidžiam toliau“. Taigi vaikas neigia realybės aspektą, ir čia iš karto kyla klausimas, kodėl apie tai kalbame šnekėdami apie meilę. Neigiant tai, kartu sukuriamas kažkokio gelbėtojo vaizdinys.
Priklausomybė nuo kito žmogaus dar atsiranda iš giluminių ir ne visada suvoktų emocijų, pavyzdžiui, iš tokio, atrodo, labai tolimo dalyko nuo meilės, kaip mirties baimė.
Pažiūrėkite kokį filmą: vanduo kyla, kyla, tuoj užpils pagrindinę heroję kokioje nors oloje, bet, kai jau atrodo, kad ji tikrai paskęs, atbėga gelbėtojas ir ją iš ten ištraukia. Kita scena – svarbiausias herojus jau krinta nuo uolos, ir tada jam kažkas ištiesia ranką. Paprastas klausimas – kodėl gi tas gelbėtojas neatėjo pusvalandžiu anksčiau, kai vandens buvo tik iki kelių ar kai žmogus dar visai tvirtai buvo įsikibęs? Bet juk jaučiate, kad filmas būtų kažkoks ne toks, jei gelbėtojas ateitų kiek ankstėliau.
Ši situacija ir atitinka mūsų gilumines nuostatas, kad gal vis tiek kažkas viską už mus padarys. Ateis ir išgelbės. O jei neišgelbės, tai bent sutvarkys visus buitinius reikalus. O jei nesutvarkys buitinių reikalų, tai duos tiek pinigų, kad nebereikės niekada niekuo rūpintis. Žinoma, žmogus nėra toks jau absoliutus savo vaizdinių vergas, jis sugeba ir protu vadovaudamasis įvertinti situaciją, bet kai pernelyg daug tikisi (ir tikisi ne bendro problemų sprendimo, ne to, kad jos bus sprendžiamos kartu su mylimu žmogumi, o to, kad mylimas žmogus kaip ta fėja mostelės lazdele ir viską padarys), tada atsiranda noras „jei myli, tegu mane supranta be žodžių“. Nors labai paprastas klausimas – o kodėl gi negalite pasakyti? Ir kai tik užduodi klausimą „kodėl negalite pasakyti?“, kartais pradeda keistis ir santykiai, nes aiškėja, kad jie gali būti kuriami tikro supratimo pagrindu.
– Ar tiesa, kad meilę, kaip priklausomybę, labiau linkusios išgyventi moterys?
D. Lapinienė: Priklausomybė paliečia abu žmones. Jei vienas žmogus bando gauti daugiau dėmesio ir erdvės (tarkim, sako – visą laiką būk su manimi, nes, jeigu išeini, kažkas ne taip), kitam norisi trauktis. Ir tai nėra laisvė, tai – kita priklausomybės pusė, vadinama antipriklausomybe (aš nenoriu prieiti arčiau, aš noriu trauktis). Tai sudaro bendrą priklausomybės kompleksą – jei esame priklausomi, įtraukiame ir kitą žmogų.
G. Navaitis: Priklauso nuo to, kaip tą patį reiškinį įvertinsime. Lyg ir įprasta samprotauti, kad moterys rūpinasi šeimos židiniu, o jau vyrui tai – antraeilis dalykas. Bet statistika rodo, kad besirūpinančios šeimos židiniu moterys kone du kartus dažniau inicijuoja skyrybas. Todėl teigdami, kad viena lytis yra tokia, kita – kitokia ir neįneša į bendrus santykius daugmaž vienodo indėlio, iš karto sakome, kad santykiai yra iškreipti, nes vieno indėlis gali būti didesnis vienoje srityje, kito – kitoje. O jei santykius kuria tik viena pusė, paprastai iš jų nieko gero ir neišeina.
– Tad galbūt charakterio būdo bruožai tai lemia?
G. Navaitis: Lytys turi papildyti viena kitą, nes tai nėra dviejų vienodų kaladėlių sujungimas. Vyrai ir moterys skiriasi, o jeigu jie būtų absoliučiai vienodi, koks būtų įdomumas bendrauti?
– Kas dar gali lemti priklausomybe pagrįstus santykius?
G. Navaitis: Pačioje pradžioje supaprastintai atsakėme į šį klausimą. Tai žmogus, panašus į paauglį ir nesuprantantis savęs. Kadangi jis nesupranta savęs, nežino, ko jam reikia, kas jį galėtų papildyti, kas galėtų padėti jo teigiamiausioms savybėms atsiskleisti, kartu neprisiima pareigos padėti ir savo draugo ar draugės geriausių savybių sklaidai.
Lytys turi papildyti viena kitą, nes tai nėra dviejų vienodų kaladėlių sujungimas. Vyrai ir moterys skiriasi, o jeigu jie būtų absoliučiai vienodi, koks būtų įdomumas bendrauti?
Kitas aspektas – dažniausiai tai žmonės, pernelyg susieti su savo tėvais. Ką reiškia pernelyg susieti? Kurie nebežino, kas yra jų jausmai, o kas yra tėvų jausmų aidas. Kai tėvai nuolat aiškina „mums kažkas trukdė, o tau jau niekas netrukdo, dėl to tu turi tapti balerina“, akivaizdu, kad tai yra tėvų jausmai, tėvų norai. Ir kai žmogus pradeda gyventi pagal tėvų norus, jis iš tėvų gali perimti ir žemesnį savęs vertinimą – manymą, kad negali nieko duoti kitiems, todėl labai pradeda domėtis, kaip ką nors gauti.
Atkreipkite dėmesį – didelė dalis moteriškų žurnalų kaip tik šiai temai ir skirta. Iš kitos pusės galima pasakyti – skirta žmonėms, kurie mažai save vertina ir jiems labai įdomu, kaip gauti. Gauti darbą, figūrą, karjerą, vyrą. Ir labai mažai tekstų, kaip kam nors duoti, nors turėtų būti pusiausvyra. Tas, kuris nori tik gauti, labai lengvai įsipina į priklausomybes, tikisi, kad kažkas jį gelbės, kažkas jam duos, ir nelabai net drįsta pasakyti, ko jam reikia, nes žemai save vertina, žino, kad neturi teisės netgi paprašyti.
– Kur tokia meilė gali nuvesti? Kokios gali būti jos pasekmės?
G. Navaitis: Didžiausia problema ta, kad problema iš vienos kartos keliauja į kitą. Jei žmonės dažniau galvotų apie tai, kokį šeimos supratimą gauna jų vaikai, galbūt ir su savo santykiais tvarkytųsi kiek protingiau. Juk labai dažnai jauni žmonės girdi „iš pradžių – mokslas, o paskui – meilė“, „iš pradžių baik mokyklą, o tada jau galėsi įsimylėti“, „iš pradžių baik universitetą, padaryk karjerą, o tada jau galėsi vesti“. Kai tai nuolat kartojama, suformuojama nuostata, kad iš pradžių visi kiti darbai, o meilė – paskui.
– O kas čia negerai? Juk skamba logiškai – pirmiausia reikia pagrindo po kojomis.
G. Navaitis: Iš pirmo žvilgsnio – taip. Bet taip pasakoma, kad jūsų jausmai yra pačiame gale, meilė yra mažiausiai svarbus dalykas ir jis turi būti tik tada, kai viskas bus sutvarkyta. Taip atsiranda istorijos apie nuvargusias namų šeimininkes, kurios turi viską padaryti ir tik paskui ras laiko meilei. Arba apie verslininką, kuris jau norėtų pasipiršti, bet čia suskamba telefonas ir jis turi rūpintis prekių pirkimu ar pardavimu.
Regis, tėvai visa tai sakydami nieko blogo nenorėjo, bet suformavo nuostatą „nekreipk dėmesio į savo jausmus“. O žmogus turi kreipti dėmesį į viską: į savo kūną, jausmus, mintis.
