Jis pats neišsaugojo ilgalaikių santykių 5 kartus, Vytauto tėvai ir brolis yra išsiskyrę. Tai paskatino V.Jančiauską gilintis į santykių problemas. Dabar savo bei geriausių pasaulyje šeimų konsultantų patirtimi jis dalijasi seminaruose „Apie santykius kitaip“ ir savo knygoje.
Taigi, santykių ekspertas sako, jog įmanoma kurti harmoningus santykius, net jei tėvai yra išsiskyrę. Tačiau reikia žinoti, kokias esmines klaidas darome, nes „mes dažnai nesąmoningai klausome tėvų patarimų ir kartojame jų darytas klaidas. Yra keturios kritinės klaidos, kurias daro 95 proc. porų“, – teigia V.Jančiauskas.
Pirmoji klaida: nemokame atsiprašyti
Ar galima atsiprašyti, jeigu jaučiamės 100 proc. teisūs? V.Jančiauskas atsako, pasakodamas apie dažnai pasikartojančią šeimose situaciją: „Vaikas parduotuvėje užsimano žaislo, pradeda prašyti tėvų, kad nupirktų, o šie jo nenuperka. Vaikas verkdamas atsisėda į automobilį ir kurį laiką nekalba. Tėvai gali pasielgti dvejopai:
Atsiprašyti turime visada, jeigu mums rūpi kito žmogaus jausmai, net jei nesijaučiate kalti.
1. Bandyti įrodyti vaikui, kad tas žaislas nėra toks svarbus, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų, kad jie neturi tam pinigų, bet tik neatsiprašyti.
2. Tėtis ar mama sako: „Aš labai atsiprašau, kad šis mano veiksmas tave įskaudino, aš žinau, kad galbūt dabar nesijauti mylimas. Aš jaučiuosi taip pat labai blogai, norėčiau suteikti tau viską, ko širdis geidžia, tačiau kartais turiu priimti sunkius, bet teisingus sprendimus.“
Jeigu tėvai reaguos pagal pirmąjį variantą, užaugęs vaikas stokos meilės ir bandys ją kompensuoti, pirkdamas daiktus, kurių neleido jam įsigyti tėvai. Antroje situacijoje vaikas supras, kad tėvai jį myli, net jei ko nors nenupirko, ir užaugęs jis priiminės teisingus sprendimus, o ne pataikaus žmonėms.
Taigi atsiprašyti turime visada, jeigu mums rūpi kito žmogaus jausmai, net jei nesijaučiate kalti“, – sako V.Jančiauskas.
Toks paprastas žodis „atsiprašau“ yra labai veiksmingas vyro ir moters santykiuose. Jis gali nutraukti griūvančią ant mūsų kaltinimų, nuoskaudų ir neigiamų emocijų laviną.
Antroji klaida: nesaugi aplinka prisipažinti suklydus
V.Jančiauskas atskleidžia antrąją klaidą: „Mes visi stengiamės, siekiame savo tikslų, bet ne visada mums pavyksta įgyvendinti tai, ką buvome prižadėję, ir kartais už tai „gauname pylos“.
Kad ir kaip sunku suvaldyti savo lūkesčius, bet tai yra tik mūsų lūkesčiai. Kitas žmogus nieko neprivalo daryti dėl mūsų, ir jeigu tas žmogus ką nors prižadėjo, bet neįgyvendino, namuose turi būti ta erdvė, kur mylimas žmogus gali ateiti ir pasakyti: „Brangioji, aš suklydau, aš norėčiau pasitaisyti, bet šį kartą aš nepadariau to, ką žadėjau.“
Jeigu mes „duosime pylos“ kiekvieną kartą, kai mylimas žmogus suklydo, tai netrukus, jis visai nustos dalintis savo nusivylimais. Po 10 ir 20 metų mes atitolsime vienas nuo kito ir skatinsime turėti paslaptis.“
Trečia klaida – vengiame neigiamų emocijų
Kai mūsų neigiamos emocijos yra nepriimamos, mes naudojame vieną iš klasikinių reakcijos formų: šalinamės, kaltiname, teisinamės arba sustingstame. Visos jos neišsprendžia konflikto. Ir nuoskaudos gali taip susikaupti, kad vieną dieną mylimas žmogus ateis ir pasakys, kad nori skirtis.
„Kai vyras ar moteris sako, kad nori skirtis, tai jisai sako „man yra taip blogai, kad aš nežinau, ką jau bedaryti, aš nebenoriu toliau taip tęsti“. Tada mes turime eiti į neigiamas emocijas ne kaltindami, bet išsiaiškindami, kas buvo blogai, ir iš jų pasimokyti.
Visos neigiamos emocijos – tai emocijos, į kurias turime atsižvelgti. Jų slopinimas gali pereiti į ligas, sutrikimus, todėl turime leisti savo žmogui išsakyti visas nuoskaudas. Jas išklausyti nėra lengva, bet išlikti tvirtam gali padėti sportas, valios ugdymas ir ypač vizija, susieta su vertybėmis, kai įvardijame, kad „mums svarbi šeima“, „mums svarbūs vaikai“, „mes siekiame bendro tikslo“.
Neigiamos emocijos yra normalu, tai nėra kažkoks pašalinis dalykas. Ir šeima yra ta vieta, kur turėtume išmokti būti savimi, ne tik gerai jausdamiesi, bet ir būdami liūdni, suirzę, nepatenkinti“, – sako lektorius.
Ketvirta klaida – nebelieka empatijos
„Per seminarus aš klausiu porų: kada prisimenate, kaip kalbėjote su savo partneriu iki paryčių? Nesvarbu, kad neprisimename apie ką, tačiau širdyje išlieka jausmas, kad buvo labai gera“, – apie ketvirtąją klaidą pasakoja V.Jančiauskas.
„Išmokti kalbėtis – tai vienas pagrindinių dalykų, kuris gali išgelbėti daug šeimų. Tačiau jei pora dažnai barasi, tai kalbėdami daugiau, jie greičiausiai ir barsis daugiau. Todėl, jei turite tokias temas, dėl kurių kyla konfliktų, vadinasi, yra neišspręsta kažkokia problema. Todėl, susidūrus su neigiama situacija, reikia susėsti ir išspręsti, kad ji daugiau nesikartotų.
Mes turime išmokti emocinio pokalbio. Nes 90 procentų pokalbio yra ne tam, kad ką nors išspręstume, bet tam, kad pajustume kitą žmogų. Juk kartais mes esame kartu, netgi būname vienoje lovoje, tačiau jaučiamės vieniši. Ir tas jausmas yra, nes mes nemokame jausti vienas kitą, tarsi vieną „kumštį“. Todėl bent kartą per mėnesį reikia susėsti ir šnekėti 3–4 ir daugiau valandų“, – pataria V.Jančiauskas.
O jeigu priėjote tokią stadiją, kai viduje tiek visko prisikaupė, kad jau nebegalite šnekėtis, turėkite viltį, kad pokyčiai yra įmanomi, ir ieškokite pagalbos, kreipdamiesi į didesnę patirtį turinčius asmenis ar santykių konsultantus.
Šaltinis – blog.apiesantykiuskitaip.lt
