Apie paauglišką meilę, seksą ir tai, kiek tėvams derėtų žinoti apie vaiko meilės ryšius bei jiems daryti įtaką, kalbamės su psichologe, konferencijos „Atsakinga tėvystė“ organizatore ir knygos tokiu pačiu pavadinimu – „Atsakinga tėvystė“ – autore Jūrate Bortkevičiene.
– Ilgą laiką vaikas, paklaustas apie kitos lyties bendraamžius, sako, kad jie „fui“ ir tikrai tikrai niekada neįsimylės, bet vieną dieną „fui“ kažkur paslaptingai dingsta, o mūsų paauglys vis dėlto įsimyli. Kada ateina laikas pirmajai meilei?
– Kartais žmonės paklausti apie pirmąją meilę sako, kad įsimylėjo dar darželyje. Iš tiesų ta darželinuko meilė dar nėra tikra, tai daugiau suaugusiųjų mėgdžiojimas. Paskutinėse darželio grupėse ir pradinėse mokyklos klasėse iš tiesų vaikai, paklausti apie meilę, atsako: „Fui“.
Na, o vėliau ateina paauglystė, ir apie 13-uosius gyvenimo metus vaikas jau gali patirti tą tikrą meilės jausmą. Labai sunku pasakyti konkretų amžių, mat vaikai skirtingi. Vienas jau 11 metų gali mylėti, kitas tik 19-os. Visai kaip posakyje – „meilė ateina nekviesta“.
– Ar verta nuo mažens ruošti vaikus meilei – aiškinti, kad ji kada nors aplankys, kad berniukai ar mergaitės visai nėra „fui“?
Išsiskyrimo skausmas nepriklauso nuo savivertės, bet stipri asmenybė jį mokės išgyventi nesižemindama, nieko neaukodama.
– Apie meilę ir dviejų žmonių tarpusavio santykius reiktų kalbėti dar su visai mažais vaikais. Vis dėlto vien kalbėti nepakanka, vaikai turi matyti tuos santykius savo šeimoje. Tai, ką jie mato savo akimis, yra kur kas svarbiau už žodžius. Taigi jeigu tėtis dovanojo mamai gėlių, natūralu, kad ir mergaitė tikėsis sutikti gėles dovanojantį vaikiną, o berniukui, augančiam tokioje šeimoje, net minčių nekils eiti į pasimatymą be gėlių. Svarbu, kad vaikai matytų, kaip pagarbiai vienas su kitu elgiasi tėvai, kad vienas kito nežemina, kalbasi, bendrauja. Tuomet tokių santykių ir patys sieks.
Kartais tėvai pro pirštus žiūri į paauglišką meilę, nes ji vis tiek praeis. Nepasidžiaugia kartu su įsimylėjusiu paaugliu. Iš tiesų kiekviena meilė yra ta tikroji, nesvarbu, pirma ji ar penkta, nes kiekviena yra kažkiek kitokia, naujai išgyvenama, bet tikra.
Tad ir mes, tėvai, į kiekvieną vaiko įsimylėjimą turėtumėm žiūrėti rimtai, nes nuo mūsų požiūrio priklausys ir vaiko požiūris į partnerius. Jeigu mes sakysim vaikui: „Ai, vis tiek ta meilė praeis“, paaugliui bus visiškai natūralu keisti partnerius. Pabūti su vienu, kitu, trečiu, arba paauglys nuo tėvų atsitvers tylos siena.
– Vis dėlto pirmoji meilė dažniausiai būna nelaiminga. Kaip paruošti vaiką, kad pernelyg nesielvartautų?
– Pasakoti paaugliui, kad visko būna gyvenime, kad kartais žmonės nesutampa, ir jų keliai išsiskiria. Labai gerai yra prisiminti ir savo pirmąją meilę, pasidalyti patirtimi, kaip išgyvenome tą kančią, kaip buvo skaudu, kaip kentėjome. Vaikas juk mato, kad tėvai, kažkada patyrę nelaimingą meilę ir sielvartavę, susirado vienas kitą ir yra laimingi.
Labai svarbu mokyti vaiką nesižeminti, neprarasti savigarbos, mat paaugliai yra linkę žemintis, sakyti partneriui: „Padarysiu viską, tik nepalik manęs.“ Todėl pati pirmoji tėvų užduotis yra stiprinti vaiko savivertę – geriausia tai daryti nuo mažų dienų, kad augtų savimi pasitikintis žmogus. Išsiskyrimo skausmas nepriklauso nuo savivertės, bet stipri asmenybė jį mokės išgyventi nesižemindama, nieko neaukodama.
Paauglys tikrai neatviraus, nesupras, ko dabar prireikė tėvams, kurie 15 metų jo nesiklausė.
Na, ir būtina pasakyti, kad paaugliai greičiau susitaiko su išsiskyrimu nei brandūs žmonės, nes jiems vieną meilę tuojau pakeičia kita. Tačiau, kol skauda, labai svarbu, kad paauglys galėtų ir norėtų apsikabinti mamą, tėtį, išsiverkti ir negalvoti, kad tėvai leptelės: „Nieko blogo čia neįvyko, seniai jums reikėjo išsiskirti.“ Netgi jei taip ir manome, verčiau prikąsti liežuvį ir pasakyti, kad suprantame skausmą, na, o dabar gal lekiam į kiną ar suvalgom ledų.
– Kaip elgtis, jeigu mūsų vaikas ką tik išsiskyrė su mylimuoju, sielvartauja, negali mokytis, nenori lankyti būrelių? Leisti kurį laiką būti apatiškam ir nepaisyti savo pareigų?
– Negerai leisti vaikui nelankyti mokyklos, būrelio dėl to, kad jį ištiko nelaiminga meilė. Privalome aiškinti, kad būna gyvenime skaudžių, liūdnų dienų, tačiau yra darbai, įsipareigojimai, kurių nevalia apleisti. Pažadėkime vaikui kalbėtis apie nelaimingą meilę, tiek kiek jis norės (ir laikykimės duoto žodžio), tačiau kartu ir skatinkime siekti savo tikslų, svajonių. Tėvų užduotis – parodyti, kad dėl nelaimingos meilės gyvenimas nesustoja.
– Jūs turite omeny puikius tėvų ir vaikų santykius, bet ne visi tėvai nuo mažų dienų kalbasi apie meilę. Ne visi net išsiklausinėja vaiko, kodėl jis pyksta, kodėl džiaugiasi, kaip jam diena praėjo. Jeigu nėra to atviro ryšio nuo mažų dienų, ar įmanoma prakalbinti paauglį apie jo jausmus, potraukį kitam žmogui?
– Tikrai lengviau bendrauti su vaiku, jeigu jis nuo mažų dienų yra pratęs būti atviras su savo tėvais ir pasipasakoti jiems. Su paaugliu užmegzti artimus ryšius, kurių nebuvo iki šiol, jau sudėtinga, bet įmanoma – tik reikia labai daug kantrybės.
Bėda, kad tos kantrybės pritrūksta tėvams. Jie nusprendžia, kad štai jau atėjo laikas atvirai pasikalbėti su vaiku, prieina ir klausia stačiokiškai: „Na, tai dabar man pasipasakok.“ Paauglys tikrai neatviraus, nesupras, ko dabar prireikė tėvams, kurie 15 metų jo nesiklausė. Ir leptelės ką nors nemandagaus, o tėvams truks kantrybė, ir šie ims moralizuoti vaikui apie elgesį, apie norą normaliai pasikalbėti ir pan.
Jeigu norime atvirumo, privalome patys būti atviri, prisipažinti vaikui, kad nesiklausėme jo keliolika metų, kad nematėme jo jausmų, kad klydome ir dabar labai norime išgirsti savo vaiką. Nelengva, bet dėl savo vaiko verta pasistengti.
– O ką daryti, jeigu sūnaus ar dukros „meilė“ tėvams nepatinka? Na, matosi, kad ne pora jie, nors tu ką.
– Turi teisę tėvams nepatikti vaiko išrinktasis, bet ne jiems su juo gyventi. Kuo labiau neigsime, kuo labiau drausime paaugliui matytis su mylimuoju, tuo labiau jis jo sieks. Manau, reiktų savęs paklausti: „Kodėl mano vaikas pasirinko tokį žmogų? Ko jam trūksta? Kodėl mano dešimtukininkė dukra pasirinko visišką padaužą, nelankantį pamokų?“ Galbūt jai trūksta laisvės, gal nuotykių, gal pavargo būti gera? Galbūt ji ieško savęs ir nori pabūti bloga, o niekas neleidžia?
Vėliau lytinį gyvenimą pradeda tie, kurie nuo vaikystės apie seksą kalbasi su tėvais, t. y., kai paklausia, kodėl žmonės bučiuojasi, kas tas seksas, kodėl vyras ir moteris miega kartu, ir sulaukia pagal savo amžių aiškaus atsakymo.
Kai įsigilinsime į vaiko jausmus, galbūt ir savo elgesį pakeisime. Suteiksime savo mergaitei daugiau laisvės, domėsimės ne tik jos pažymiais, bet ir jausmais. Kita vertus, labai dažnai mes nuvertiname savo vaikus – galvojame, kad juos kiti veda iš kelio, bet juk gali būti ir taip, kad ta dešimtukininkė mergaitė atves į teisingą kelią padaužą berniuką. Taigi, kaip minėjau, draudimais nieko nepasieksime. Kalbėkimės, turėkime kantrybės ir pasitikėkime savo vaikais.
– Kai paauglys įsimyli, mus, tėvus, jau ima graužti kirminas, kad tik jis per anksti nepradėtų lytinių santykių. Kaip sulaikyti paauglį, kad nepasiduotų pagundai ir neužsiimtų seksu iki 16–18 metų?
– Aišku, tėvams norėtųsi, kad lytinį gyvenimą vaikas pradėtų ne anksčiau nei sulaukęs 18-os. Bet gyvenime visaip nutinka. Kai kurie paaugliai mylisi jau nuo 13-os metų. Be abejo, per anksti, bet ne visi sugeba išlaukti tinkamo laiko.
Vėliau lytinį gyvenimą pradeda tie, kurie nuo vaikystės apie seksą kalbasi su tėvais, t. y., kai paklausia, kodėl žmonės bučiuojasi, kas tas seksas, kodėl vyras ir moteris miega kartu, ir sulaukia pagal savo amžių aiškaus atsakymo. Tuomet vaikai suvokia, kas tai yra, ir laukia tinkamo momento, kada bus pasiruošę kūniškai meilei.
Kad ir kokie geri būtų vaiko ir tėvų santykiai, nė vienas paauglys neatsiveria tiek, kad visiškai apsinuogintų, nepasilikdamas bent mažyčio paslapties šydo.
Na, o tie, kuriems draudžiama net paklausti apie seksą, nes tai kažkas „baisaus“, gana anksti patenkina savo smalsumą ir sugula su tuo, kurį pamilo, arba kuris tiesiog pasisiūlė išbandyti tą paslaptingą sanguliavimą.
Įdomu tai, kad nuo 13 metų nė vienas paauglys nesiveržia dirbti, nors darbas irgi priklauso suaugusiųjų pasauliui, bet pabando rūkyti, išgerti. Tiesiog apie darbą tėvai pasakoja be euforijos, o štai išgėrę taurę vyno pabrėžia, kad atsipalaidavo, surūkę cigaretę – kad nuėmė stresą. Paaugliui įdomu išbandyti viską, kas žavi suaugusiuosius ir kas yra laikoma paslaptyje.
– Tėvams geriau žinoti ar ne, kad paauglys jau mylisi? Klausinėti jo ar ne? Kartais išties sudėtinga save sustabdyti ir nelįsti per daug į vaiko asmeninę erdvę.
– Viena vertus, lyg ir įdomu, kita vertus, nesinori žinoti. Kaip vaikystėje nesinorėjo žinoti, ką tėvai veikia miegamajame. Aišku, yra tėvų, kurie apie vaiko santykius nori žinoti viską iki smulkmenų, bet tai jau spaudimas, nereikalingas nei tėvams, nei vaikui.
Jeigu vaiko akys spindi, jeigu jis įsimylėjęs, nepadės jokie moralai – anksčiau ar vėliau jis pasimylės.
Kad ir kokie geri būtų vaiko ir tėvų santykiai, nė vienas paauglys neatsiveria tiek, kad visiškai apsinuogintų, nepasilikdamas bent mažyčio paslapties šydo.
Puiku, jeigu paauglys pasipasakoja apie vaikiną ar merginą, kad eina į pasimatymą, kai paklausia kokio nors patarimo, kai paatvirauja apie jausmus. Nereikia spausti – kiekvienas pasakys tiek, kiek nori ir gali.
Aišku, tėvai gali klausinėti vaiko apie viską ir domėtis visomis jo gyvenimo sritimis, tačiau būtina pastebėti, kada vaikas nori pasakyti: „Stop.“ Geriausias būdas save sustabdyti yra pagalvoti, ar patys norime viską viską pasakoti savo vaikui? Ar viską pasakojome savo tėvams? Ir dar žinoti, kad vaiko atsakymas į klausimą gali šokiruoti, bet jeigu jau klausiame, privalome sugebėti tinkamai sureaguoti į tą atsakymą. Jokiu būdu ne karštakošiškai ir be pamokslų.
– Kodėl paaugliai vengia su tėvais kalbėtis apie seksą?
– Todėl, kad ir tėvai vengia apie tai kalbėtis su jais. Iki šiol nedaug tėvų apie seksą gali laisvai kalbėti – neraudonuodami, nesigėdydami, nedarydami tragedijos, jeigu paauglys jau turėjo lytinių santykių, nemoralizuodami.
Vis dar paplitęs gėdijimas, gąsdinimas, kad „prisidarysi vaikų ir nieko daugiau gyvenime nematysi“. Su tokiais tėvais nėra jokio dialogo. Paaugliai su bendraamžiais paatvirauja, nes nereikia moralų klausytis. Na, o jeigu nuo mažų dienų su vaikais kalbame apie seksą, jis nebijos ateiti ir pasiklausti, kokia pati geriausia apsauga. Tada galima atsisėsti, padiskutuoti.
Aišku, nėra lengva išlikti ramiems, ko gero, ne vienam tėvui širdis į kulnus lenda po tokio vaiko klusimo, bet tai metas išsiklausinėti, ar tikrai mūsų paauglys gerai pažįsta tą žmogų, kuriam nori atsiduoti, ar jį myli. Jeigu vaiko akys spindi, jeigu jis įsimylėjęs, nepadės jokie moralai – anksčiau ar vėliau jis pasimylės.
Nemanau, kad tėvams taip svarbu žinoti, kada tai įvyko ir ar jau įvyko. Įsikišti ir nutraukti santykius būtina tik vienu atveju, jeigu matome, kad mūsų vaikas patiria smurtą.
– Kaip tai padaryti? Užrakinti savo vaiką kambaryje?
– Jeigu nėra kitos išeities ir, tarkime, paauglė mergaitė vis tiek veržiasi pas smurtautoją – būtina imtis ir tokios priemonės: užrakinti ir niekur iš namų neišleisti. Smurtu grindžiamus santykius tėvai privalo sustabdyti čia ir dabar, mat paaugliai dar nesuvokia, kad smurtas kartojasi, jie patiki, kad netyčia „mylimasis“ pakėlė ranką.
Jie kur kas lengviau už suaugusiuosius atleidžia, ieško pasiteisinimų. Tėvai privalo reaguoti – neleisti savo vaikui bendrauti su smurtautoju, pasikalbėti su tuo, kuris smurtauja, o kartais nedelsiant kreiptis į policiją, kad nenukentėtų dar daugiau žmonių.
– Kaip elgtis, jeigu įtariame, kad mūsų paauglys mylisi ir prašo leisti jo draugei nakvoti pas mus?
– Negaliu konkrečiai atsakyti į šį klausimą, mat tai priklauso nuo kiekvienos šeimos vertybių. Vieniems tėvams normalu, kad jų paauglys mylisi nuo 16-os, kitiems – nuo 18-os. Kartais jaunimas susimyli nuo 15 metų ir sukuria gražias šeimas.
Bet kokiu atveju, galima pasakyti, kad bus paklota lova kitame kambaryje. Patiems tėvams reiktų nusistatyti savo vertybes ir pagalvoti, kada jiems būtų normalu leisti vienoje lovoje nakvoti savo sūnui ar dukrai su išrinktuoju. Bet iš tiesų vaikams kartais reikia leisti gyventi savo gyvenimą, o jo tiesų mokyti nuo mažens. Tuomet 14-metis sūnus neparsives mergaitės į savo miegamąjį.
