Pykti – natūralu ir sveika
„Pyktis kyla tada, kai pažeidžiamos mūsų taisyklės, įsitikinimai. Taigi normalu, kad į pasikeitusį gyvenimą karantino metu reaguojame būtent pykdami. Pyktis galėjo kilti dėl taikomų apribojimų, dėl aplinkinių žmonių, kurie šių apribojimų nepaiso, galų gale netgi pasikeitusios gyvenimo sąlygos mus galėjo paversti irzlesniais, jautresniais“, – pranešime cituojamas psichiatras.
Anot jo, pyktis – natūrali emocija, kuri dažnai pasižymi ir teigiamais dalykais. „Visų pirma pyktis atlieka apsauginę funkciją – įspėja mus apie tai, kad mūsų ribos buvo pažeistos. Taip jis padeda jas išsaugoti, siekti mums svarbių tikslų, o kartais supykus netgi atsiranda papildomos motyvacijos“, – akcentuoja E.Čiūras.
Svarbiausia – kaip tą pyktį mes išreiškiame. Sveika reakcija į pyktį yra tokia, kuri neturi neigiamų padarinių, padeda sėkmingai siekti tikslų, nekenkia žmogui ir aplinkiniams. Pvz., jei prieš jus parduotuvės eilėje „užlindo“ kitas žmogus ir jūs ramiai pasakėte, kad jums tai nepatinka, yra viena, bet jei jūs jį apšaukėte – jau yra kita.
Rekomenduoja stebėti savo reakcijas
Ateityje, anot psichikos sveikatos specialisto, didžioji dauguma susitaikys su situacija ir bendras jaučiamo pykčio lygis mažės. Be to, švelnėjantys apribojimai kiek pašviesins ir bendrą emocinį foną.
Visgi daliai žmonių, kurie labiau nukentėjo, tarkim, neteko darbo arba būdami rizikos grupėje kurį laiką dar bus apriboti nuo bendravimo su aplinkiniais, atsitiesti gali būti sunkiau. Pasak specialisto, ir bendrai visuomenėje gali padaugėti nerimo susirgimų, depresijų, psichoaktyvių medžiagų vartojimo atvejų. Tai, kad virusas niekur nedingsta, visiems dar kurį laiką kels papildomo nerimo, netikrumo dėl ateities.
Pasak specialisto, visuomenėje gali padaugėti nerimo susirgimų, depresijų, psichoaktyvių medžiagų vartojimo atvejų.
Specialistas kiekvienam pataria stebėti savo reakcijas į kylantį pyktį ir tai, kaip ši emocija išreiškiama.
„Reikia suprasti, kad pats pyktis gali būti skirtingas – nuo susierzinimo iki įsiūčio. Supykus pirmiausia žmogui gali kilti mintis, kad su juo neteisingai elgiamasi, kad taip neturi būti. Tada pradeda jaustis fiziniai pojūčiai: įsitempia raumenys, žmogus sugniaužia kumščius, jam kyla kraujospūdis. Jei žmogus bendrauja su kitais, tada keičiasi ir balso tonas, jis pradeda garsiau kalbėti. Keičiasi ir pats kalbos turinys“, – sako E.Čiūras.
Šios kūno reakcijos – natūralios, tačiau sunerimti reiktų tada, kai pyktis užsitęsia arba kartojasi itin dažnai. Taip pat reiktų atkreipti, ar pyktį visada iššaukia adekvačios situacijos. Pvz., jei parduotuvės eilėje pradėsite pykti, šaukti – tai gali būti ženklas, kad jūsų pyktis nebėra normalus.
Ilgalaikis pyktis gali turėti padarinių tiek santykiams, tiek mūsų kūnui: gali kilti širdies kraujagyslių ligų, virškinimo problemų.
Nors pykstame skirtingai, pyktį prisijaukinti galime
Tai, kaip mes pykstame, priklauso nuo temperamento, gyvenimiškų patirčių ir esamos sveikatos būklės. Sergantys, pavargę, neišsimiegoję žmonės paprastai supyksta greičiau. Taip pat dažniau pyktį patiria ir vartojantys psichoaktyvias medžiagas.
Anot E.Čiūro, jei norite padėti sau lengviau būti su pykčiu, pirmiausia reikia išmokti atpažinti, kad pykstate. Paklausti savęs: ką pradedu jausti, kai pykstu? Gerai netgi kur nors pasižymėti pojūčius: įsitempusias rankas, pakeltą balsą, susiraukusį veidą, antakius, atsirandantį raudonį. Pastebėti, kada pradedate priešgyniauti arba perdėtai gintis.
Vien įvardinimas „aš pykstu“ padeda pasijausti ramiau, geriau. Be to, atpažinus kylantį pyktį galima sustabdyti automatinį elgesį, pvz., ginčijimąsi, priešgyniavimą. Jei jaučiate labai stiprų pyktį, tuomet pravartu atsitraukti, situaciją spręsti po kelių minučių, valandos ar net kokios paros.
E.Čiūras atkreipia dėmesį, kad kartais, jei emocijos labai stiprios, padeda fizinė veikla – pasivaikščioti, pabėgioti, pasivažinėti su dviračiu. Kai kuriuos žmones nuramina apsiprausimas šaltu vandeniu.
Jei mes mokame atpažinti savo pyktį, galime išmokti iš anksto pasiruošti provokuojančioms situacijoms. Kaip sureaguočiau, jei taip atsitiktų? Pvz., jei viršininkas duoda pastabą, pasitreniruoti, kaip atsakyti jam ramiai.
Kaip tinkamai reaguoti į kito pyktį?
Netinkama reakcija į pyktį gali būti suformuojama dar vaikystėje. Pvz., jei mažas vaikas supyksta, jam sakoma, kad pykti negražu. Daugelis atsimename frazes „kas pyksta, tam ragai dygsta“, „mergaitės nepyksta“ etc. Tokias frazes dažnai girdintys vaikai gali pradėti pyktį slopinti. Bet jis niekur nedingsta, o tiesiog ima reikštis kitu būdu: gali atsirasti ligų, pasireikšti pasyvi agresija.
Psichiatras psichoterapeutas atkreipia dėmesį, kad jei vaikas supyksta, tai rodo, kad kažkoks jo poreikis yra nepatenkintas. Taigi svarbiausia išsiaiškinti tą poreikį ir jį atliepti. Svarbiausia parodyti, kad vaiką girdite, suprantate.
Tas pats tinka ir supykusiam suaugusiam. Svarbiausia – neatsakyti pykčiu atgal, nes tai ves į dar didesnį konfliktą. Reikia stengtis išgirsti, ką žmogus nori pasakyti, išklausyti jį. Nebandyti sumenkinti to, ką žmogus pasako su frazėmis „neprisigalvok“, „čia smulkmena, nesvarbu“. Pykstančiam žmogui tai yra svarbu. Taigi svarbu parodyti, kad rūpi ir jums, paklausti, kas konkrečiai žmogų suerzino. E.Čiūras akcentuoja, kad vien pajutęs, kad jo klausosi, žmogus pajus palengvėjimą, pyktis atslūgs.
Jei žmogus pyksta dėl konkrečios problemos, galima pakviesti ją spręsti kartu. Paklausti, koks sprendimas atrodo tinkamas tam žmogui. Pasidalinti, kaip tai matote jūs. O kokie sprendimai tiktų jums abiem?
E.Čiūras atkreipia dėmesį, kad kartais žmogui sunku pačiam atpažinti dirgiklius, mintis, kylančias jam supykus. Psichoterapijoje mokomasi šias mintis, situacijas atpažinti, keisti elgesį, mintis, įsitikinimus. Jei pyktį lemia vaikystės traumos – dirbama ir su jomis. Labai dažnai dirbant su pykčiu taikomi kognityvinės elgesio terapijos metodai.
