Dovilė: laidotuvės buvo šviesios
Lietuvoje įvedus karantiną ir pasikeitus laidotuvių apeigų organizavimui, savo tėtį palaidojo mados dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė. Pasak jos, apeigose dalyvavo penki žmonės, o tėčio kūnas buvo kremuotas.
„Nors karantinas, nors išlydėti galėjom tik mūsų šeimos nariai, bet galiu pasakyti, kad išlydėtuvės buvo tokios šviesios, nuoširdžios ir viltingos, kurias atsiminsiu kaip tikrą Gimimą Dangui!
Kai žmogus taip sunkiai kentėjęs išeina, nes jau viskas padaryta iki galo, atlikta. Ir kai medžiuose tėčio iškeltuose inkiluose paukščiai gieda TE DEUM, daugybė vienuolių, vienuolynų ir pasauliečių meldžiasi, broliai ir tėvai kunigai aukoja mišias, aš galiu drąsiai pasakyti, mirtie, tu neturi mums galios! Labai ačiū visiems už visokeriopą pagalbą“, – feisbuke rašė D.Gudačiauskaitė.
„Mano tėtis mirė po sunkios ligos, šeimai nebuvo netikėtumo, kaip galbūt buvo kitiems. Todėl mūsų situacija yra galbūt kiek kitokia – mes tam ruošėmės.
Tėtis labai kankinosi, todėl jo išėjimas ir buvo priimtas taip. Jis iškeliavo pasiruošęs. Visai kitaip žmonės jaučiasi, kai tai nutinka netikėtai, kai tai būna jaunas žmogus“, – 15min GYVENIMUI sakė D.Gudačiauskaitė.
Dovilės tėtis buvo laidojamas kaime, kuris yra tolokai nuo Vilniaus.
„Nesu laidojusi artimųjų, neturiu patirties kalbant apie laidojimo organizavimą.
Viskas vyko paprastai ir lengvai. Žinojome, kad sąlygos tokios ir kad gali dalyvauti tik šeimos nariai. Tad mes labai natūraliai tą ir darėm.
Man ir mums laidotuvės buvo gražios tuo, kad nebuvo pašalinių raudų, kalbų. Viskas vyko labai šviesiai ir žmogiškai. Be gėlių, be kitų ypatingų dalykų. Esu labai dėkinga, kad turėjome kunigą.
Su žmonėmis, kurie norėjo atsisveikinti, susitiksime po karantino, galbūt vyks mišios, prisiminimo momentai“, – kalbėjo D.Gudačiauskaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Atnaujintos rekomendacijos dėl mirusiųjų nuo koronaviruso palaikų tvarkymo ir šarvojimo
Šarvojimo salės – uždarytos
Tai, kad karantinas keičia laidotuvių įpročius ir priverčia žmones kitaip pažvelgti į artimojo išėjimą, sako ir laidojimo paslaugas teikiančių įmonių atstovai.
Dviejų Kauno įmonių „Sielų upė“ ir „Užuovėja“ vadovas Gediminas Galdikas sako, kad paskelbus karantiną nusprendė uždaryti visas septynias turimas šarvojimo sales ir šarvojimo paslaugų karantino laikotarpiu neteikti.
Nors Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijose dėl laidojimo apeigų šarvojimas nėra draudžiamas, tačiau šalyje plintant koronavorusui, įmonė nutarė paslaugos neteikti taip, visų pirma, saugant savo darbuotojus nuo galimo užkrato, taip pat vengiant žmonių susibūrimo.
„Mes organizuojame tik laidotuves kremuojant ar tiesiogiai į kapines. Pirma karantino savaitė buvo labai įtempta. Žmonėms (netekus artimojo) ir taip sunku, o jie dar ir negali atsisveikinti.
Tačiau praėjusią savaitę ir šią visi labai tolerantiški ir supranta, net kapinėse nesibūriuoja, laikosi rekomendacijų. Mes prašome, kad laidotuvėse dalyvautų 5–6 žmonės iš šeimos“, – sakė G.Galdikas.
Iš viso laidotuvių apeigose tokiu atveju dalyvauja apie dešimt ar kiek daugiau nei dešimt žmonių: artimieji, kunigas, kuris atvyksta tiesiai į kapines, ir keturi žmonės, nešantys karstą, jei pasirenkamas toks laidojimo būdas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė apie jausmus netekus artimojo: yra dalykų, kuriuos gali pagydyti tik laikas
Prašo pasaugoti urnas
Pasak G.Galdiko, kai kurios šeimos pageidauja mirusį žmogų kremuoti, tačiau jo iš karto nelaidoti.
„Turime galimybę saugoti urnas. Šiuo metu yra saugomos 4–5 urnos, o laidotuvės bus surengtos pasibaigus karantinui, kai žmonės galės su mirusiuoju atsisveikinti“, – kalbėjo pašnekovas.
Šiuo laikotarpiu žmonės dažniau renkasi kūną kremuoti. Pasak G.Galdiko, atsisakius šarvojimo paslaugos, laidotuvės kainuoja maždaug perpus pigiau.
Nereikia mokėti ne tik salės nuomos, tačiau nėra giesmininkų, daugybės gėlių.
„Ir karstas yra renkamas kuo pigesnis. Visgi yra žmonių, kurie linkę galvoti, ką kiti pasakys, ir dėl to linkę laidotuvėms išleisti daugiau pinigų. Karstui, paslaugoms, gėlių kompozicijoms. O šiuo metu gėlių kompozicijų nebėra, tik kelis gėlių žiedus atneša“, – sakė G.Galdikas.
Laidotuvėse – nedaug žmonių
Jonavoje veikiančios įmonės „Rimties namai“ vadovė Rita Čapienė sako, kad jų įmonė, vadovaudamasi Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis, šarvojimo paslaugas teikia.
„Tačiau prašome žmonių, kad atsisveikintų tik artimieji. Žmonės rekomendacijų laikosi, į laidotuves ateina maždaug nuo 5 iki 10 žmonių – priklausomai nuo to, kaip jie patys supranta tą artimųjų ratą. Taip pat jie turi laikytis atstumo vienas nuo kito“, – teigė R.Čapienė.
Pasak pašnekovės, daugiau nesusikalbėjimo buvo pirmąją karantino savaitę, mat toli gražu ne visi suvokė ne tik rekomendacijų svarbą, tačiau ir situacijos rimtumą.
„Kai tik buvo paskelbtos SAM rekomendacijos laidotuvių apeigoms, jas paviešinome, iškabinome ir biuruose, ir poilsio kambariuose. Tada buvo net pašaipių reakcijų, bet nieko stebėtino. Juk patys prisimename, kad pirmąją karantino savaitę žmonės apskritai vangiau laikėsi rekomendacijų būti namuose. Tik paskui, kai ligos skaičiai ėmė didėti, atsirado suvokimas“, – teigė R.Čapienė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė psichoterapeutė: Artimo žmogaus netektis – neprašyta, nenorėta, bet visgi dovana
Kartais šarvoja kelioms valandoms
Kaip teigė pašnekovė, jau kurį laiką vis daugiau žmonių renkasi artimąjį šarvoti vieną parą, retai – dvi paras.
„Tad dabar, esant karantinui, apie dvi paras kalbos net nebūna, šarvojama vienai parai arba pusdieniui, net kelioms valandoms. Žmonės suvokia, kad esant dabartinei situacijai, tiek laiko atsisveikinti su mirusiuoju užtenka“, – sakė R.Čapienė.
Dar vienas pokytis – draudžiama kavinėse ar kitose viešojo maitinimo įstaigose organizuoti gedulingus pietus, taip pat mirusįjį kunigas išlydi tik kapinėse – į šarvojimo salę jis neatvyksta.
Kaip sakė R.Čapienė, ministerija yra pateikusi ir atskiras rekomendacijas laidojant COVID-19 sirgusį žmogų. Tokiu atveju kūną rekomenduojama kremuoti, tačiau artimųjų pageidavimu, jis gali būti ir šarvojamas.
„Tačiau tada būtina, kad karstas būtų uždaras. Taip pat velionis nėra rengiamas, o drabužiai tik įdedami į karstą. Taip pat elgiamasi ir su nuskendusiais ar gaisre apdegusiais mirusiaisiais“, – aiškino R.Čapienė.
Siūlo laidotuves transliuoti ir virtualiai
Savo darbą pertvarko ir Klaipėdoje laidojimo paslaugas teikianti bendrovė „Aterna“.
Kaip rašoma įmonės pranešime spaudai, ne visiems žmonėms naujieji reikalavimai laidotuvių apeigoms yra priimtini, todėl atsiranda vis daugiau žmonių, kurie priima sprendimą laidotuvių ceremoniją suorganizuoti pasibaigus karantinui ir visiems apribojimams. Tokiais atvejais įmonė teikia urnų saugojimo paslaugą.
Dar viena naujovė, kurią „Aterna“ ėmė siūlyti remdamasi užsienio šalių patirtimi, – laidotuvių transliacija internetu. Bendrovė įsigijo specialią videoįrangą, profesionalias kameras su stovais. Tad nuo šiol mirusiojo artimieji, negalintys dalyvauti atsisveikinant su velioniu, turės galimybę tai padaryti virtualiai.
„Esame pasiruošę organizuoti tiesiogines transliacijas tiek iš šarvojimo salės, tiek filmuoti mirusiojo lydėjimą į kapines ar kolumbariumą ir pačią laidotuvių ceremoniją.
Pandemijos metu tai aktualu, kai laidotuvėse negali dalyvauti saviizoliacijoje esantys asmenys. O ir įprastu metu manome, kad ši paslauga bus paklausi, juk yra senų ar ligotų žmonių, kurie nebepajėgia sudalyvauti laidotuvėse, ne visada į jas galimybę grįžti turi ir užsienyje gyvenantys artimieji“, – teigia įmonės vadovė Simona Taurienė.
Kunigas R.Doveika: esame prisikėlimo religija
Kunigas Ričardas Doveika sako, jog laidotuvių esmė, kalbant iš krikščioniškos religijos pusės, yra švęsti žmogaus gyvenimą. Šią tiesą pravartu prisiminti dabar, laukiant šv. Velykų – Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų – šventės.
„Krikščionybė yra tuščio kapo religija, ir mes esame krikščionys, nes mes tikime tuščiu kapu, esame gyvenimo, prisikėlimo religija.
Mes, krikščionys, žvelgiame į mirtį kaip į patį didžiausią slėpinį, kaip į neišvengiamybę, į bendrą žmogiškos egzistencijos paveldą, kuris lydi kiekvieną iš mūsų kaip gyvą būtybę.
Krikščionybė, švęsdama žmogaus mirtį, neeliminuoja nei liūdesio, nei susikaupimo, nei gedulo, nes visa tai veda ne į išorinius ženklus, bet į vidinę žmogaus kelionę.
Mes tikime, kad gyvenimas po mirties pasikeičia, bet nenutrūksta. Nes viso gedėjimo esmė – užmezgus naują tęstinumo santykį su išėjusiuoju, paprašius jo palaiminimo, toliau tęsti savo gyvenimo kelionę.
Mes įsitikinę, kad kiekvienas kapas, kuris yra parengiamas, turi savo ateitį. Tuo, kuo netiki žmonės, iš ko su pajuoka išsityčiojame, pažeminame, ką išspardome kojomis, vėliau gyvenimas priverčia susirinkti klūpant ant kelių. Esame prisikėlimo vaikai, o karstai ir kapai lieka šiapusinėje pusėje.
Dievas nėra mirusiųjų dievas, pas Dievą nėra nė vieno lavono, nė vieno skausmo, nė vienos kančios, nė vieno kapo ir nė vieno paminklo.
Kalbant apie laidotuvių išlaidas, protingas žmogus visada žiūrėjo į turinį, o ne į formą, o kas norėjo pasipuikuoti, rasdavo įvairių būdų.
Mes tikime, kad gyvenimas po mirties pasikeičia, bet nenutrūksta.
Mirusiojo žmogaus pagerbimas – esmė yra išlaikyti santykį, užmegzti santykio tęstinumą, atrasti naują santykio formą; pagerbiame kiekvienas pagal savo galimybes.
Svarbu, kad žmogaus kūnas turi būti pagerbtas, palaidotas ir pirmiausia karste, kūno nedraudžiama ir kremuoti, jei neatmetamas krikščioniškas tikėjimas.
Aš savo testamente esu parašęs: apie mano mirtį bus paskelbta po mano laidotuvių, ant mano paminklo bus tik žodis kunigas. Tik vienas žodis ir nei mirties datos. Nes tai intymus asmeninis dalykas.
Kristus tris dienas kape pragulėjo, ne ant parodos. Todėl toks mano asmeninis sprendimas, aš, kaip kunigas, jį subrandinau.
Esu tikrai tikintis, kad esu nemirtingas, tikiu gyvenimu po mirties ir tikiu prisikėlimu. Ir tegul iš manęs juokiasi visas pasaulis. Tai mano gyvenimas, mano branda, mano tikėjimas.
Tai yra tik momentinė pagarba kūnui, kiekvienas karstas – kaip ir žmogaus kūnas – sunyksta, o gėlių gausa ar žmonių buvimas nieko nenulemia.
Žmogaus širdis, atmintis, santykis, manau, yra vienintelis piligriminės kelionės į kapines tikslas. Ir paprašyti ten palaidoto žmogaus palaiminimo, kad man grįžus namo iš kapinių sektųsi toliau gyventi. Čia yra visa krikščioniška kultūra, tai mūsų kultūros santykis su mirusiaisiais, su jų egzistenciniu buvimu.“
