Skambučiai neatstoja žmogaus artumo
Kaip teigia „Šiltų apsilankymų“ programos vadovė Jurgita Labanauskienė, pavasarį prasidėjusi pirmoji koronaviruso banga buvo gera repeticija, padėjusi suprasti, kad svarbiausia pasirūpinti globojamų senelių emocine sveikata. Šiandien savanoriai jiems dienas praskaidrinti stengiasi tik nuotoliniu būdu.
„Kai prasidėjo pirmasis karantinas, norėjome suprasti, kokios informacijos mūsų globojamiems žmonėms trūksta, ko jie tikisi, dėl ko jaudinasi. Nežinojome, koks tai virusas ir ko prireiks. Išanalizavus situaciją, suvokėme, kad emocinė sveikata yra labai svarbi. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių sakė, jog emocine prasme jie gyveno karantine dar prieš paskelbiant oficialųjį.
Prieš susipažįstant su savanoriais jiems trūko artimo ryšio, bendravimo. Su savanoriais atsirado gražios draugystės, jie kartu eina pasivaikščioti, gamina maistą, užsiima hobiais. Šiandien galimybės reguliariai susitikti nebėra, todėl ryšį palaikome nuotoliniu būdu“, – pasakoja J.Labanauskienė.
Paprastai savanoriai kelis kartus per savaitę paskambina savo globojamiems seneliams. Be to, stengiamasi sugalvoti idėjų ir kūrybiškai pradžiuginti vienišų senelių dienas.
„Pasveikiname gimtadienio, Velykų, Motinos dienų proga, prie durų paliekame mažą siurprizą. Kartais savanoriai kartu daro mankštą – savanoris su kauke apačioje, o močiutė balkone. Vis dėlto pirmo karantino pabaigoje atliktas tyrimas parodė, kad net kai reguliariai palaikėme ryšį telefonu, seneliams trūko žmonių artumo.
Kai savanoriai prie durų palieka maisto ir keliais žodžiais persimeta su seneliais, dažnai iš jų išgirsta: „Kaip norėčiau tave apkabinti, pamatyti tavo veidą be kaukės.“ Jiems trūksta gyvo bendravimo. Jo pasigenda ir patys savanoriai. Tačiau saugumas yra pirmiausia ir bendravimo trūkumą stengiamės kompensuoti kūrybiškomis formomis“, – tikina „Šiltų apsilankymų“ programos vadovė.
Emocine prasme seneliai gyveno karantine dar prieš paskelbiant oficialųjį.
Nepaisant telefoninių skambučių, senelių nuotaika karantino metu liūdna. Savanoriai, žinodami, kokios pokalbių temos seneliams pakelia nuotaiką, apie tai ir stengiasi kalbėti.
„Temos pakrypsta apie tai, kokie Kūčių patiekalai būdavo ruošiami ankstesniais laikais, kada eglutę puošdavo senolio jaunystėje, o kada puošiame mes... Dvi kartos dalinasi patarimais, pasiūlymais. Man atrodo, tai pakelia jiems nuotaiką“, – sako J.Labanauskienė.
Anot J.Labanauskienės, šventinis laikotarpis visada būna jautresnis tiems, kurie yra vieniši. Jie kaskart prisimena, kaip anksčiau prie Kūčių stalo susėsdavo visa šeima, o dabar šventes leidžia vienatvėje.
„Ryšiams su gimine nutrūkus ar sumažėjus, vienišumo jausmas stipresnis. Praėjusiais metais per Kalėdas kiekviename mieste kvietėme senelius ateiti bendrai šventinei vakarienei. Šiemet kviečiame kartu pabūti nuotoliniu būdu: nešame šviečiantį žibintą, kuris simbolizuoja šviesias mintis, taip pat kviečiame prisijungti prie sveikinimo koncerto gruodžio 26 d. Reaguojame taip, kaip galime, kad šventės būtų kaip įmanoma šviesesnės“, – teigia programos vadovė.
Net trumpas akių kontaktas seneliams pakelia nuotaiką
Maisto produktais senelius paprastai aprūpina socialiniai darbuotojai, tačiau, esant reikalui, padeda ir savanoriai. Pastarieji daugiau padeda, kai seneliai paprašo knygų ar turi kitų individualių prašymų.
„Nežinau dėl kokių priežasčių, bet per pirmąją bangą dalis socialinių darbuotojų nebelankė vyresnio amžiaus žmonių. Galbūt buvo sutarę, jog jais pasirūpins kaimynai ar giminės. Mes nešdavome tai, ko jiems reikia, kai patys seneliai kreipdavosi.
Nėra taip, kad reguliariai pristatome numatytus maisto paketus. Šio karantino metu socialiniai darbuotojai nemažai aprūpina, todėl mes padedame ten, kur mūsų reikia. Būna, kad senelis labai nori perskaityti tam tikrą knygą iki švenčių, tai darbuotojas ją nupirkęs atneša“, – aiškina J.Labanauskienė.
Susimirksėjimas per atstumą, kai negali nusiimti kaukės ir nusišypsoti... Visos emocijos matyti akyse.
Reikiamus produktus atnešę savanoriai juos palieka prie namų durų. Tuomet, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, kelias minutes su seneliais pasišnekučiuoja. Nors susitikimas trumpas, vienišiems seneliams jis itin pakelia nuotaiką.
„Savanoriai atneša daiktą prie durų, atsitraukia ir per atstumą trumpai pasikalba. Akių kontaktas yra labai svarbus. Susimirksėjimas per atstumą, kai negali nusiimti kaukės ir nusišypsoti... Visos emocijos matyti akyse.
Bet koks santykis su žmogumi senelius pradžiugina ir suteikia stiprybės. Paskui kalbėdami telefonu dažnai pamini, kad buvo gera susitikti, per kelias minutes diena pasidarė šviesesnė“, – pasakoja J.Labanauskienė.
Daug globojamų senelių turi vaikų, gyvenančių net tame pačiame mieste, tačiau su jais nepalaikomo artimo ryšio. J.Labanauskienė ragina pagalvoti, kaip dažnai mes patys paskambiname savo artimiesiems.
„Verta pagalvoti, kaip dažnai aš paskambinu savo mamai. Pamąstyti, ar pasikalbame tik trumpais sakiniais, ar turime kantrybės išklausyti kitą žmogų. Atrodo, paprasti dalykai, bet jie labai svarbūs ir kiekvienam iš mūsų verta pagalvoti apie savo artimiausią ratą.
Pokalbis turi būti kokybiškas – reikia ne tik apie save pasakoti, bet ir išklausyti. Net nuotoliniai pasikalbėjimai duoda labai daug vertės“, – skatina programos vadovė.
Vienišai močiutei vienintelis išsigelbėjimas – skambučiai
Savanorė Gabija Mackevičienė 91-erių Janiną lanko jau pusantrų metų. Įprastu metu jos kartu praleisdavo bent porą valandų per savaitę, tačiau prasidėjus karantinui, ryšį palaiko tik telefonu.
„Tiek pirmo karantino metu, tiek dabar bendravimą perkėlėme į telefoninius pokalbius. Susiskambiname 1–2 kartus per savaitę. Būna, kad ji pati paskambina, kai nori pasikalbėti, ir šnekame apie valandą.
Anksčiau tiek pat kartų apsilankydavau, būdavome iš anksto susitarusios. Ji manęs laukdavo, šiek tiek net pasipuošdavo, kartais pasidažydavo“, – sako G.Mackevičienė.
Vaikščioti negalinti Janina svečių beveik nesulaukia. Porą kartų per savaitę apsilanko tik socialinė darbuotoja, todėl Janinai šis laikotarpis sudėtingas.
„Janina visada viena. Būna, kad verkia. Ji labai bendraujantis žmogus, kaip tokio amžiaus, pilnai mąsto, atmintis gera, prisimena datas. Jai labai liūdna, nori bendravimo. Sunku šitiems žmonėms“, – liūdesio neslepia savanorė.
Vienišai močiutei skambučiai yra vienintelis išsigelbėjimas, padedantis prasiblaškyti. Dėl savo amžiaus Janina kitokių veiklų beveik neturi, todėl Gabija kaip įmanydama stengiasi močiutei įkvėpti pozityvo.
„Ji nelabai gali žiūrėti televizorių, nes ją vargina, be to, nebe taip gerai girdi. Iš tiesų, ji neturi jokios kitos veiklos, todėl pokalbiai yra išsigelbėjimas. Jų metu ji išsipasakoja, labai daug šneka apie save, mėgsta pakalbėti apie gydytojus, vaistus. Dažnai kalbos būna tos pačios, bet jai nuo to pasidaro geriau.
Planuojame, kaip susitiksime, kai viskas baigsis. Tikimės, kad greitai praeis. Aišku, ji užsimena, kad gal nebesulauks švenčių, bet bandau praskaidrinti mintis, liūdesį, stengiuosi įkvėpti pozityvo“, – sako Gabija.
Janina visada viena. Būna, kad verkia.
Tik susiskambinus, Janina dažnai neslepia liūdesio, kartais ir apsiašaroja. G.Mackevičienė neslepia, kad liūdnos mintys apima ir ją, kai supranta, ką vieniši žmonės išgyvena senatvėje.
„Būna, kad pokalbio pradžioje verkia, o paskui pradeda juoktis. Skambučiai tikrai praskaidrina nuotaiką, pralinksmina. Kai lankydavau realiai, būdavo, kad namo išeidavau su ašaromis, nes močiutė verkdavo.
Liūdna, gaila žmogaus. Pagalvojus, senatvė yra žiaurus reikalas. Turi giminių, bet lieki vienas. Jausti vienatvę yra sunkiausia“, – pripažįsta Gabija.
Artėjančios šventės Janinai bus jautrios. Anksčiau ji sulaukdavo bent Gabijos apsilankymo, tačiau šiemet to nebus. Vis dėlto savanorė tikina pasistengsianti prie durų palikti dovanėlę, o svarbiausia nepamiršti parodyti dėmesio.
„Šventės bus vienišos ir liūdnos. Anksčiau stengdavausi aplankyti, o šiais metais planuoju prie durų palikti lauknešėlį, pridėsiu mūsų nuotraukų, kai kartu fotografavomės. Geriausia dovana yra parodytas dėmesys.
Seneliai džiaugiasi viskuo: šokolado gabalėliu, atnešta sriuba, ir jiems to pakanka, kad būtų laimingi. Vien paskambinti, atviruką parašyti... Materialių dalykų nebereikia, seneliai vertina dėmesį“, – teigia G.Mackevičienė.
Patirtas emocijas parsinešdavo namo
Gabijos ir Janinos draugystė užsimezgė, kai savanorė suprato norinti daryti gera kitiems ir taip pajausti gyvenimo pilnatvę. Kreipėsi į organizaciją, ši padėjo pamatus gražiai draugystei. Gabija pripažįsta, jog prieš pirmą pokalbį turėjo baimių.
„Iš pradžių susiskambinome, o tuomet nuvykau, susipažinome. Užsimezgė ryšys. Be abejo, buvo minčių, kaip žmogus reaguos, priims mane. Vyresnio amžiaus žmonės linkę galvoti, kad pas juos ateina aferistai, norintys buto ar pinigų. Bet mums viskas pavyko natūraliai – susipažinome, pasikalbėjome“, – prisimena savanorė.
Susipažinusi su Janina, Gabija pamatė, kaip atrodo vienišo žmogaus gyvenimas. Moteris neslepia parsinešdavusi emocijas namo, o pirmais kartais suvirpėdavo ir širdis.
„Iš pradžių parsinešdavau jausmų namo. Tam tikrose vietose pasidarydavo graudu, kai Janina pasakodavo apie savo gyvenimą, kuris tikrai ne rožėmis klotas. Visą gyvenimą dirbi, augini vaikus, o tada lieki niekam nereikalingas. Dažniausiai grįžusi namo daug galvodavau, susidoroti su mintimis padėdavo veiklos.
Pamąstymais pasidalindavau su vyru, drauge, kuri adekvačiai reaguodavo ir sakydavo, kad tokia yra realybė ir negalima ties tuo užsiciklinti. Tiesiog taip yra. Galime tiesiog kažkuo prisidėti. Vien tai, kaip žmogus džiaugiasi, kai tu jį aplankai...“ – sako G.Mackevičienė.
Visą gyvenimą dirbi, augini vaikus, o tada lieki niekam nereikalingas.
Janinos vyras miręs, o su dukromis, kurių viena gyvena netoliese, ryšio nėra. Be to, abi yra sergančios. Todėl ryšį su močiute sukurti bando savanorė.
„Natūralu, kad užsimezga ryšys, santykiai pasidaro artimi, draugiški, šilti. Todėl buvo sunku nutraukti lankymą, nes jau esi pripratęs – tiek aš, tiek ji. Iš kitų savanorių esu girdėjusi apie gerus santykius, kai kartu su senoliais vaikšto, keliauja, užsiima įvairia veikla“, – teigia Gabija.
Gabijos manymu, lankyti vienišus senolius gali ne kiekvienas. Savanoris turėtų būti psichologiškai stiprus, pasiruošęs gauti daug emocijų, iš kurių ne visos bus teigiamos.
„Turi būti tam tikra branda, kad galėtum lankyti. Yra pakankamai sunku psichologiškai, nes tu prisiimi jausmus, pergyveni, jauti nerimą, emocijas parsineši namo. Ne visi taip gali, bet yra daug gerų žmonių, kurie neatlygintinai stengiasi dėl vienišų vyresnių žmonių.
Vis dėlto didžiajai daliai visuomenės trūksta supratimo senelių atžvilgiu. Ypač šeimos nariams, kurie savų senelių neaplanko“, – priduria G.Mackevičienė.
