Karininku tapęs Edvinas suprato – tai nebuvo jo svajonė: taip siekė ryšio su tėčiu

Jaunasis šaulys, savanoris karys, o galiausiai – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventas. Toks sklandus buvo Edvino kelias. Suabejoti tuo, ar gyvena savo svajonių gyvenimą, privertė kūnas – dar būdamas akademijos antrakursiu Edvinas patyrė panikos priepuolį, po kurio išgyveno varginantį nemigos periodą.

Kreipęsis į psichologę jis, kaip pats sako, pradėjo „lukštentis“. Psichoterapija padėjo suprasti, kad karininko karjera nėra jo sąmoningai pasirinktas kelias – jį nulėmė noras įtikti tėvui – Lietuvos kariuomenės karininkui. „Tai buvo įsitikinimas, kad būdamas tokiu, kaip tėtis, darydamas tai, ką jis mėgsta, aš su juo sukursiu artimą ryšį. Iš tiesų tai dabar, kai mes abu esame atviri ir tikri, mūsų ryšys yra pats tvirčiausias“, – neslepia Edvinas.

Asmeninė nuotr./Karininko priesaika

Gyvename pagal nesąmoningai „įsidiegtas“ programas

Kaip žinoti, ar gyvenimas, darbas, santykiai, kuriuose esame, yra tai, ko iš tiesų norime? Edvinas sako, kad užtenka vieno klausimo – „Kodėl?“.

„Man pasisekė, kad ieškoti atsakymų nutariau anksti – kai kurie kelti klausimą „kodėl?“ pradeda perkopę 40-metį ir vėliau. Vis dėlto norėtųsi, kad smalsauti, klausti net ir pačių nepatogiausių klausimų drįstų kuo jaunesni žmonės – vaikai, paaugliai. Tai padeda sutaupyti laiko, negyvenant ne savo gyvenimo, o to, kurį pasirenki dėl viduje esančių mentalinių schemų, kurias „įsidiegiame“ nesąmoningai“, – iš savo patirties sako pašnekovas.

Kai Edvinui buvo 6-eri, jo tėvas tapo karininku ir pradėjo važinėti į misijas. „Taip išėjo, kad aš didelę vaikystės ir paauglystės dalį praleidau augdamas su mama, nes tėtis tai išvažiuodavo, tai grįždavo iš misijų. Užaugau apsuptas didelės mamos meilės, o tėčio sugrįžimai mano tingiam buvimui buvo labai nepatogūs.

Prisimenu, apmaudžiai galvodavau: „Dabar jis neleis sėdėti prie kompo ir žaisti.“ Aš buvau toks paauglys, kuris sakydavo: „Pasauli, atsiknisk ir leisk man ramiai pažaisti.“ Turėjau draugų, su kuriais galėdavau žaisti kompiuterinius žaidimus, ir man to užteko. Kadangi mano tėtis – karininkas, mes dažnai kraustydavomės. Ir, kai man buvo 12 metų, mes atsikraustėme į Vilnių ir man tikrai nebuvo lengva adaptuotis. Dabar, atsigręžęs atgal, aš puikiai suprantu, kad kompiuteris man buvo galimybė pabėgti nuo liūdesio, negebėjimo kurti santykio su kitais, savo vietos neradimo ir pan.“, – pasakojo pašnekovas.

Jis prisimena: nepaisant to, kad būdavo dienų, kai atrodydavo, jog geriau jau tėčio nebūtų namuose, iš tiesų norėjo sulaukti jo pritarimo, įvertinimo. „Kai man buvo kokie 16–17 metų, aš pradėjau labai stipriai jausti, kaip man trūksta tikro ryšio su tėčiu“, – neslėpė jis.

Tuo metu, pasakoja Edvinas, jis nesąmoningai nusprendė, jog „susidraugauti“ su tėčiu pavyks, jei atitiks įsivaizduojamus jo lūkesčius.

„Labai gerai atsimetu vieną momentą, kai tėtis atėjo į kambarį ir paklausė, ar noriu kartu pabėgioti. Jis sportavo, o aš ankstyvoje paauglystėje buvau rubuiliukas ilgaplaukis, norintis sėdėti prie kompiuterio, daugiau nieko. Bet tąkart perlipau per save – išėjau pabėgioti. Prabėgom 1–1,5 km ir aš, atsisukęs į tėtį, sakau: „Daugiau nebegaliu.“ Pamenu, mano tėtis labai neutraliai pasakė: „Gerai, tai eik namo. O aš bėgu toliau.“

[Nors jokios potekstės nebuvo] bet aš, būdamas paauglys, tuos žodžius priėmiau kaip ženklą, kad nesu pakankamas, nes nuviliu savo tėtį. Nuo to laiko manyje užgimė nesąmoningas noras, tam tikra programa, mentalinė schema įtikti ir patikti savo tėčiui ir taip kurti su juo ryšį. Kadangi aš nemokėjau to daryti, nemokėjo ir mano tėtis – mokykloje ir šeimoje to nemoko, pradėjau pasąmoningai kartoti tai, ką daro mano tėtis. Įsivaizduodamas, kad tai yra, ko jis nori“, – pasakojo Edvinas.

Nuo to laiko manyje užgimė nesąmoningas noras įtikti ir patikti savo tėčiui ir taip kurti su juo ryšį.

Žvelgdamas atgal jis sako suprantantis, kad būtent įsivaizdavimas, jog toks jo elgesys patiks tėčiui, lėmė jo sprendimą prisijungti prie šaulių, vėliau – tapti kariu savanoriu ir galiausiai – studijas Lietuvos karo akademijoje ir karininko profesiją.

„Iš tiesų aš niekada savo tėčio nepaklausiau, ar jis tokio, karininko, kelio man linki. Kaip ir kurti santykio su tėčiu, smalsumo manęs taip pat niekas nemokė, o savarankiškai aš niekada neradau drąsos užduoti tokį klausimą tėčiui. <...> Galbūt, jeigu būčiau gebėjęs tai padaryti, būčiau sutaupęs daug laiko, t.y. nenuėjęs karininko keliu. Ar aš gailiuosi to? Tikrai ne, nes aš įgavau tikrai nuostabių patirčių, <...> mano visas augimas prasidėjo Lietuvos karo akademijoje, kai buvau 21-erių. Ten prasidėjo mano, tarsi svogūno, lupimasis – pradėjau suvokti, kas aš esu, ką čia veikiu. Ten uždaviau sau esminį klausimą: „Kodėl?“, – atvirai sakė pašnekovas.

Anot jo, didelė dalis žmonių gyvena taip ir nesusimąstydami, kodėl daro vienus ar kitus dalykus. „Nuo to klausimo dažnai bėgame, vengiame. Suprantu, kad klausimas „Kodėl?“ gali būti nepatogus. Bet aš tikiu, kad jis gali išgelbėti labai daug žmonių“, – kalbėjo Edvinas.

Asmeninė nuotr./Paskaita šauktiniams

Savęs pažinimas prasidėjo po panikos priepuolio ir užklupusios nemigos

Prisimindamas tą laiką, kai suprato, kad karininko profesija greičiausiai ne jam, Edvinas atvirai sako, jog „nubusti“ padėjo jo paties kūnas.

„Po atostogų grįžęs į antrą kursą akademijoje pirmą kartą gyvenime patyriau panikos priepuolį. Man tas panikos priepuolis į galvą įkalė įsitikinimą, kad aš, būdamas akademijoje, negaliu miegoti. Taip pusmetį aš kas naktį lovoje žiūrėdavau į lubas iki 4 val. ryto, kai jau reikėdavo keltis. Išsimiegodavau tik savaitgalį grįžęs į namus“, – prisiminė pašnekovas.

Išsimiegodavau tik savaitgalį grįžęs į namus.

Suprasdamas, kad reikia pagalbos, jis kreipėsi į akademijoje dirbusią psichologę Rositą Kanapeckaitę. Būtent pažintis ir darbas su ja, anot Edvino, lėmė vidinius pokyčius.

„Juokaudamas sakau, kad ji su manimi sukūrė savo frankenšteiną. Mes daug dirbome ir pamažu lupome tą mano „svogūną“. Dabar aš suprantu, kad mano panikos priepuolis buvo kūno ženklas, kad „Seni, čia tau ne vieta!“, – kalbėjo „Vyrų kalvės“ bendraįkūrėjas, matantis daug paralelių dabartinėje savo veikloje.

„Stovyklose, kurios skirtos 14–18 m. paaugliams, mes, vadovai, stengiamės parodyti, kad tai, ką vaikinai patiria, yra bendra. Pasakodami savo istorijas, parodydami, kad ir mums panašiai buvo, sakome – „Jūs nesate vieni!“. Taip pat mokome juos smalsauti, klausti – net ir pačių nepatogiausių klausimų. Kad nebūtų nė vieno nuryto klausimo, minties, nes tai gali sutaupyti daug laiko“, – sakė Edvino.

Asmeninė nuotr./„Camino de Santiago“ išėjus į atsargą

Išbandyti ir patirti praktiškai

Ką daryti, jei jauti, kad esi ne savo vietoje, kad galbūt gyveni, siekdamas patenkinti kitų lūkesčius?

Edvino nuomone, visko mesti iš karto nereikia. Ypač, jei šalia jau yra šeima, vaikai. Tačiau verta patyrinėti save: „Galima pagalvoti, o kur yra ta vieta, kur aš galėčiau išnaudoti savo gebėjimus. Kokia veikla man teiktų malonumą?“.

Jis patarė norimą veiklą pažinti ne tik teoriškai – kur kas daugiau naudos bus patyrinėjus praktiškai.

„Visai gali būti, kad pradėję veikti tai, kas atrodė labai patrauklu, suprasite: „Ne, tai ne mano!“. Ir tuomet labai svarbu nebijoti vėl pradėti iš naujo ieškoti ir bandyti“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad tai patyrė ir jis.

„Dalykus mes atrandame ne per teorinį pažinimą, bet per praktinius bandymus. O tai reikalauja daugybės klaidų, susimovimų. Pvz., kai dar būdamas karininku supratau, kad išeisiu į atsargą, pagalvojau, ką dar galėčiau veikti? Sugalvojau, kad man patinka sportuoti ir galėčiau dirbti treneriu. Nutariau persilaikyti biologijos egzaminą, kad galėčiau įstoti į Lietuvos sporto universitetą studijuoti treniravimosi sistemas. Bet besiruošdamas egzaminui aš pradėjau individualiai treniruoti keletą šauktinių ir supratau, kad – ne, gal man visgi nepatinka. Sportuoti man smagu, bet nesu treneris.“

Asmeninė nuotr./Dabartinė Edvino veikla – „Vyrų kalvės akademija“. Nuotraukoje – pranešimas prieš 2 tūkst. žmonių

Kitas bandymas buvo reabilitacinio kvėpavimo kursai. „Pabaigiau juos, pradėjau vesti užsiėmimus, bet ir vėl supratau – čia ne man, neveža. Tada tapau koučingo specialistu – konsultavau žmones, kol vėl supratau, kad ir čia nesu aš. Galų gale atsirado „Vyrų kalvės“ akademijos projektas ir dabar man klausimų nebekyla“, – asmenine patirtimi dalijosi Edvinas.

Gali būti, kad pradėję veikti tai, kas atrodė labai patrauklu, suprasite: „Ne, tai ne mano!“. Ir tuomet labai svarbu nebijoti vėl pradėti iš naujo ieškoti ir bandyti.

Anot jo, visa ta patirtis, nuolatinis mokymasis, ieškojimas buvo nepaprastai svarbi: „Jei ne tos „klaidos“, susimovimai, aš nebūčiau ten, kur esu dabar. Vienas momentas privedė prie kito. Kuo mes daugiau dalykų patiriame ir pabandome gyvenime, tuo turime platesnį savęs suvokimo žemėlapį, mažiau save ribojame.“

Užmezgė tikrą ryšį su tėčiu

Edvinas neslėpė, jog būtent dabar, kai užsiima veikla, kuri jam patinka ir teikia prasmę, jaučia giliausią ryšį su tėvu.

„Apie tai, kad nebebūsiu karininku, tėčiui pasakiau paskutiniam. Man buvo baisu, nes būtent tas kelias buvo mūsų ryšio pagrindas. Tačiau kai pasakiau, jis mane suprato.

Mums abiem nebuvo lengva. Buvo nesupratimo, kaip aš čia taškausi, blaškausi, darau nesąmones. Suprantu, kad daugumai tėvų taip būtų. Bet mes su tėčiu išbuvome šį etapą. <...> Prieš metus tėtis su mano 12-mečiu broliu atvyko į „Vyrų kalvės akademijos“ stovyklą. Viena iš užduočių buvo parašyti laišką mamai – tokį tarsi jis būtų paskutinis gyvenime.

Po stovyklos tėtis man tą laišką davė – tai buvo be galo jautru... Pagrindinės žinutės jame buvo dvi: supratimas, kad santykis nėra savaime suprantamas dalykas, kad to mūsų niekas nemoko ir kad tėčiui gaila dėl to. Antra žinutė – kad jis norėtų su manim atvykti į tokią „tėvo ir sūnaus“ stovyklą. Labai to laukiu – kada trys šeimos vyrai kartu patirsime nuotykį.“

„Vyrų kalvės akademijos“ metų programa 14-18 metų jaunuoliams: 420 kontaktinių valandų per metus – stovyklos, kassavaitiniai susitikimai, dienos patyrimai, asmeninės konsultacijos, programa tėvams.

Vyrų kalvės akademijos palikimas visuomenei: pasitikintys, veiklūs ir rūpestingi vyrai. Tai – pirmoji vaikinų akademija Lietuvoje, suteikianti jaunuoliams asmeninį augimą ir žinias per vertybėmis grįstą patirtinį ugdymą. Vaikinams siūlome nenugalimos bendrystės jausmą, užaugintą kartu patiriant įvairiausius iššūkius saugioje ir natūralioje aplinkoje.