N.Daukšienė atvirai pasakoja apie centro kasdienybę bei dalijasi, kokios yra pagrindinės problemos ir trukdžiai, su kuriais tenka susidurti stengiantis padėti moterims, patyrusioms smurtą artimoje aplinkoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Naura, papasakokite, kaip ir kada pradėjo veikti Kauno apskrities moterų krizių centras, ką per šiuos metus pavyko nuveikti?
– Kauno apskrities moterų krizių centras (KAMKC) savo veiklą pradėjo 1999 m. Nuo paprastos idėjos organizuoti moterims fizinio pasirengimo treniruotes, siekiant padėti apsiginti nuo fizinės grėsmės veikla peraugo į paslaugas visai šeimai. Šiuo metu teikiame individualias psichologo konsultacijas suaugusiems ir vaikams, šeimos konsultanto konsultacijas, pirminę teisinę pagalbą, tarpininkaujame asmenims esantiems krizinėje situacijoje, gaunant kitų institucijų paslaugas. 2011m. įsigaliojus apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui mūsų centras veikia kaip specializuotos kompleksinis pagalbos centras asmenims patyrusiems smurtą artimoje aplinkoje Kauno mieste.
– Kokią pagalbą konkrečiai teikia specializuotos kompleksinis pagalbos centrai?
– Lietuvoje veikia šešiolika specializuotos kompleksinės pagalbos centrų (SKPC), kuriuos vienija Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija. Kasdien SKPC gauna policijos pranešimus apie pradėtus ikiteisminius tyrimus dėl smurto artimoje aplinkoje. Konsultantas susisiekia su nukentėjusiu asmeniu, išsiaiškiname, ar tuo metu jis yra saugus, kaip jaučiasi, kokios pagalbos reikia (psichologo, teisininko), suteikiame informaciją apie teisės aktus ginančius jo teises.
Atsakome į užduodamus klausimus, tarpininkaujame dėl reikiamos pagalbos/paslaugų su kitomis institucijomis. Bendravimo su klientu tikslas yra suteikti psichologinį palaikymą, įgalinti išeiti iš smurtinių santykių, parodyti galimybes kaip tai padaryti. Centrai pagalbą teikia moterims ir vyrams, tačiau atsižvelgiant į statistinius duomenis, jog 90 proc. nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje sudaro moterys, turim pripažinti, kad tai yra nusikaltimai lyties pagrindu.
– Su kokiomis pagrindinėmis problemomis ar trukdžiais tenka susidurti stengiantis padėti moterims patyrusioms smurtą artimoje aplinkoje?
– Pagrindinė problema yra išankstinės nuostatos nukentėjusių nuo smurto moterų atžvilgiu. Neretai nukentėjusioms nuo artimo žmogaus moterims, bendraujant su pareigūnais ir specialistais kurių pareiga teikti pagalbą/paslaugas tenka išgirsti tokias replikas: „ar pati nematei su kuo prasidedi“, ,,kodėl provokuoji“, „tai ko lindai prie girto, negalėjai palaukti ryto kol išsiblaivys?“, „už ką mušė?“. Visos šios mano pacituotos replikos iliustruoja institucinį smurtą, kurį joms tenka patirti. Nesvarbu, kad smurtaujama prieš moterį, bet kalta ji pati, nes išprovokavo, netinkamai elgėsi, pasirinko blogą vyrą ir t.t., todėl dabar nėra čia ko skųstis.
Pagrindinė problema yra išankstinės nuostatos nukentėjusių nuo smurto moterų atžvilgiu.
Ir lyg to būtu negana toliau nukentėjusioms moterims aiškinama, kad dėl pasekmių bus kaltos jos, nes: jei šeimoje auga nepilnamečiai, įsikiš vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, apie įvykį bus pranešta vaiko ugdymo įstaigai, sužinos kiti vaikai ir prasidės patyčios, namuose pradės lankytis ir tikrinti socialiniai darbuotojai. Labai gaila, bet mūsų visuomenėje, kurios dalis yra ir pareigūnai bei specialistai, gaji nuomonė, kad gerų žmonų nemuša ir jeigu gavo, tai ne šiaip sau.
– Ar tai reiškia, kad mūsų visuomenė vis dar toleruoja smurtą?
– Į šitą klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. 2019 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakytas tyrimas parodė, kad į klausimą, ar reikia palaikyti moteris norinčias nutraukti santykius su smurtaujančiu vyru, 90 proc. respondentų atsakė visiškai arba iš dalies sutinku. Bet paprašyti išvardinti kaip pasireiškia smurtas 77 proc. įvardino fizinį, 35 proc. psichologinį, kad šeimoje galimas seksualinis smurtas atsakė tik 8 proc. Užgauliojimas, pašaipos, patyčios, ekonominis smurtas, išvarymas iš namų respondentų atsakymuose kaip smurtas buvo pripažintas nuo 0,2 iki 7 proc.
Smurtautojai neatsiranda iš niekur, tai mūsų vaikai, mes juos auginame ir diegiame gyvenimiškas vertybes. Tačiau klausimas, ar patys gyvename tikrai taip, kaip deklaruojame savo vaikams. 45 proc. respondentų visiškai ar iš dalies sutinka su teiginiu, jog berniuko elgesys, kai jis tampo mergaitei už kasų, kelia sijoną, yra nekaltas dėmesio rodymas. O dabar pabandykime suformuluoti klausimą truputi kitaip – ar mergaitės elgesys, kai ji numauna berniukui kelnes yra nekaltas dėmesio rodymas? Kaip manote ar 45 proc. respondentų sutiktų su juo?
Tai reiškia, kad gyvename pagal dvigubus standartus. Deklaruojame, jog smurtas artimoje aplinkoje yra blogis, bet vaikams formuojame nuomone, kad berniukai/vyrai gali naudoti jėgą prieš mergaitę/moterį. Mergaitėms/moterims perteikiame aiškią žinutę, kad berniuko/vyro poreikiai yra svarbesni negu mergaitės/moters, grubumas bei žeminantis elgesys jos atžvilgiu yra visuomenės norma su kuria ji privalo susitaikyti.
Smurtautojai neatsiranda iš niekur, tai mūsų vaikai, mes juos auginame ir diegiame gyvenimiškas vertybes.
42 proc. respondentų pritaria teiginiui, kad moterys pačios išprovokuoja smurtą. O dabar pabandykime suformuluoti klausimą truputi kitaip – moteris turi teisę smurtauti prieš vyrą jeigu jis nepateisino jos lūkesčių (išprovokavo). Kaip manote ar 42 proc. respondentų sutiktu su juo? Peršasi išvada, kad smurtas artimoje aplinkoje – dvigubų standartų, stereotipinio požiūrio į vyro ir moters socialinį vaidmenį (teises ir galimybes) pasekmė. Jei ir toliau gyvensime toleruodami tokius dvigubus standartus – ,, sėkmingai‘‘ auginsime potencialių smurtautojų ir smurto aukų kartą.
– Beje, dar visai neseniai startavo Kauno apskrities moterų krizių centro inicijuojamas socialinis projektas (,,Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“), kaip manote ar jis turės naudos plačiąja prasme?
– Jei netikėtume, kad jis duos naudos, tikrai neprisidėtume prie iniciatyvos. Manau, kad šis projektas yra atsvara stereotipiniam požiūriui į smurto artimoje aplinkoje problemą ir etikečių klijavimą nukentėjusioms moterims. Kiekviena anonimiškai papasakota istorija yra patvirtinimas, kad išeitis iš smurto rato yra. Bet, kad ja būtų galima pasinaudoti, reikia sau pačiai pripažinti, jog esu smurto rate ir man reikia pagalbos.
Išdrįsusi keisti situaciją, besikreipdama į specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, moteris pati sau suteikia galimybę pakeisti savo ir savo vaikų gyvenimą.
Noriu tiesiogiai kreiptis į moteris patiriančias smurtą nuo artimo žmogaus. Jau ne vienerius metus bendrauju su jumis – kasdiena išgyvenančiomis fizinio susidorojimo baimę, patyčias, grasinimus, prievartą. Žinau kokios vidinės baimės jas persekioja – kokia bus aplinkinių reakcija jei pripažinsiu, kad prieš mane smurtaujama, ar „vaikų teisės“ neatims vaikų, kaip pragyvensiu, jei nutrauksiu santykius su smurtaujančiu vyru, kaip vaikai augs be tėčio, kas bus kai jis sužinos, kad kreipiausi pagalbos.
Į visas šias baimes galiu atsakyti trumpai – išdrįsusi keisti situaciją, besikreipdama į specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, pati sau suteiksite galimybę pakeisti savo ir savo vaikų gyvenimą. Tikrai nebus viskas labai paprasta ir lengva, bet ramaus, be smurto ir prievartos gyvenimo šviesa sušvis jūsų namuose. Jei baimė ir toliau kaustys jūsų gyvenimą – nesikeis niekas, smurtas tik dažnės, o prievarta taps vis žiauresnė. Ir svarbiausia, nesvarbu kas ir ką jums besakytų apie jūsų kaltės dalį dėl to, kad artimas žmogus „nesusilaiko“ ir pakelia prieš Jus ranką – atminkite, kad nėra ir negali būti aplinkybių, kurios pateisintų smurtą ir prievartą prieš žmogų.
