Dalia sako, kad neprigirdi jau nuo vaikystės, kadangi susirgo neuritu – klausos nervo uždegimu. Tačiau jos negalia yra nepastebima, todėl skvarbių aplinkinių žvilgsnių nesulaukdavo nei anksčiau, nei dabar.
„Visai kitaip yra mano draugei, kuri turi pastebimą negalią. Važiuodama autobusu esu pastebėjusi, kad į ją sminga pagiežingi žvilgsniai, o tai tikrai nemalonu ir nesuprantama“, – pastebi jauna moteris.
Kol rado tinkamą, išbandė ne vieną darbą
Paklausta, kaip gyvena, Dalia sako, jog yra laiminga. Pirmiausia dėl to, jog pagaliau dirba mėgstamą darbą. Ji jau visus metus dirba Iki prekybos centre salės darbuotoja. Prieš tai jai teko išbandyti savo jėgas ir leidykloje (šią profesiją įgijo baigusi studijas), ir pašte. Vis dėlto geriausia ir smagiausia patirtimi ji įvardina dabartinį darbą, kurį pradėjo įsibėgėjus pandemijai ir prasidėjus karantinui.
„Tiesą sakant, tai gana ramus darbas, todėl didelių pokyčių nepastebėjau“, – paklausta, ar karantino metu darbo pobūdis buvęs kitoks nei dabar, sako Dalia, įsidarbinusi per VŠĮ Sopa – socialinę įdarbinimo agentūrą.
Ją džiugina ir kolegų draugiškumas. Anot Dalios, tai geriausias darbas, kuriame jaučiasi puikiai bei priduria, kad negalia darbui visai netrukdo.
„Jeigu ir neišgirsti kažko, visi yra supratingi ir pasirengę padėti“, – pasakojo klausos negalią turinti moteris.
Tiesa, taip buvo ne visada. Pradėjus dirbti buvo nerimo ir jaudulio, kaip seksis. Tačiau pamažu įsivažiavo, išmoko darbo subtilybių. „Žmogiška darbe patirti visko – ir gerų emocijų, ir kuriozų, tačiau nepaisant visko, tikrai neturiu kuo skųstis“, – juokiasi Dalia.
Ar mes tolerantiški neįgaliesiems?
Tai, kad yra neįgali, pašnekovė nesureikšmina. Vis dėlto turi aiškią nuomonę apie tai, ko trūksta Lietuvoje gyvenantiems įvairią negalią turintiems žmonėms.
Pasak Dalios, neįgaliesiems dėmesio reikia daugiau, o svarbiausiu darbu ji laiko švietimą ir pačių neįgaliųjų dalyvavimą kalbant apie problemas, savo negalią. „Mano nuomone, Lietuvoje žmonėms su negalia dar yra pakankamai sunku. Nemažai yra tokių, kurie negali savęs atstovauti ir yra paprasčiausiai nematomi, o už juos viską daro globėjai, tarp kurių būna ir tokių, kurie naudojasi neįgaliųjų padėtimi. Gaila, bet šiuo metu nematau, kad būtų daromi reikšmingi pokyčiai dėl neįgaliųjų gyvenimo kokybės gerinimo. Man neatrodo, kad kas nors keistųsi“, – pastebi Dalia.
Nemažai yra tokių, kurie negali savęs atstovauti ir yra paprasčiausiai nematomi.
Paklausta, ko galėtų palinkėti žmonėms, kurie susiduria negalia, Dalia sako, kad pirmiausia drąsos siekti savo svajonių: „Pavyzdžiui, jeigu žmogus ieško darbo ir jam patinka kokia nors veikla ar darbo sritis, reikia nenuleisti rankų, išdrįsti siekti tikslo ir, žinoma, įvertinti savo galimybes, kad jos būtų adekvačios. Parodykite, kad galite ir sugebate“, – mano Dalia.
Tiesa, kai kurios durys, anot moters, greičiausiai niekada nebus atidarytos. Mat kai kurie žmonės tiesiog nusistatę prieš neįgaliuosius ir jų nuomonę sunku pakeisti: „Manau, viskas prasideda nuo švietimo. Taip ugdoma tolerancija neįgaliesiems ir tikiuosi, kad ateityje jos bus vis daugiau“, – sako Dalia.
Reikia matyti stipriąsias puses, o ne negalią
Neįgaliuosius vienijančios ir juos atstovaujančios organizacijos VŠĮ SOPA direktorė Jurga Kuprytė sako, kad nors per pastaruosius metus neįgalūs žmonės tapo vis labiau matomi, įsidarbina, atranda mėgstamą veiklą, tobulėti tikrai yra kur.
„Pradėti nuo švietimo apie tai, kas yra žmogus su negalia, reikia jau vaikystėje. Tada darželyje, mokykloje, o vėliau ir darbo aplinkoje sutikti neįgalūs žmonės bus matomi ir priimti. Tikiu, kad ateityje taip ir bus“, – mano specialistė.
Kalbėdama apie tai, kaip visuomenė ir darbdaviai priima neįgalius žmones, J.Kuprytė pastebi, jog toleranciją pamatuoti sunku. „Manau, kad tampame tikrai tolerantiškesni, tik norėtųsi, kad tas procesas būtų spartesnis, kadangi vis dar turime žmonių, kurie uždaryti atskirose institucijose, nepriimami bendruomenės. O būtent tokie vis nuskambantys ir pasikartojantys nutikimai atskleidžia, kad turime mokytis būti kartu“, – sako VŠĮ Sopa direktorė.
Nors viešumoje matome ir girdime ne vieną sėkmingai dirbantį žmogų su negalia, statistika kol kas liūdina: daug Lietuvoje gyvenančių negalią turinčių žmonių vis dar nedirba. Jų skaičius siekia apie 100 tūkst.
Negalia nėra vienintelė priežastis, kodėl neįgalieji nedalyvauja darbo rinkoje. Didelį vaidmenį vaidina ir asmeninės savybės, nemaži ir darbdavių lūkesčiai.
„Tiesa, negalia nėra vienintelė priežastis, kodėl neįgalieji nedalyvauja darbo rinkoje. Didelį vaidmenį vaidina ir asmeninės savybės, nemaži ir darbdavių lūkesčiai. Tačiau šiandien darbdaviai drąsiai keičiasi, jiems svarbu įvairovė jų kuriamose įmonėse, kolektyve. Kuo esame skirtingesni, tuo ir turtingesni matydami įvairias patirtis, mokydamiesi iš kitų žmonių. Per pastaruosius metus matome tikrai didesnį įmonių atstovų judėjimą – jie skambina, domisi, nori įdarbinti žmones su negalia“, – pastebi J.Kuprytė.
Tiesa, neįgalieji įdarbinami ne visais atvejais ir tai nėra susiję su negalia, o daugiau su dabartinės rinkos reikalavimais ar darbdavių lūkesčiais bei kitomis ypatybėmis ir iššūkiais. „Jeigu žmonės niekada nedirbę, neturi patirties, tai, deja, taip pat duoda tam tikrą atspaudą“, – sako specialistė.
Kur dažniausiai dirba negalią turintys žmonės?
Darbdaviai, kurie nusiteikę priimti į darbą žmogų su negalia, turi pritaikyti ir sąlygas jiems dirbti. „Negalia turi įtaką žmogaus gebėjimams, tempui, greičiui ir todėl reikėtų apie tai pagalvoti, būti lankstiems. Tad darbdavys ir iš savo pusės turėtų padaryti tam tikrus žingsnius. Negalių tipų yra daug, žmonių poreikiai skirtingi, o plačiąja prasme žvelgiant pagalbos mechanizmai labai riboti“, – pastebi J.Kuprytė.
Tendencijos tokios, kad kol kas Lietuvoje neįgalieji dažniausiai dirba mažai kvalifikuotą (taigi, ir mažiausiai apmokamą) darbą. Tačiau yra ir išimčių – žmonių, kurie gali taikyti ir į aukštas pozicijas, nes yra išsilavinę, turi darbo patirties.
„Tad ta įvairovė tokia pati, kaip ir visiems kitiems, kurie ieško darbo. Tačiau pasidžiaugti tikrai galime – ne viena didelė ir žinoma Lietuvos įmonė yra atvira neįgaliesiems ir mielai juos įdarbina, ieško galimybių, kaip jiems padėti, sudaryti tinkamas ir komfortiškas sąlygas dirbti. Tad mažais žingsneliais einame į priekį“, – sako specialistė.
Jos teigimu, labai svarbu matyti, pastebėti patį žmogų, jo gebėjimus, o ne jo negalią. „Švietimas, neįgalių žmonių sėkmės istorijos padeda juos pastebėti, įkvepia ir kitus siekti savo tikslų“.
