Knygos „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ autorius: už „vyro mūro“ fasado – sulaužyti žmonės

– Knygoje apsinuoginate, paliečiate labai asmeniškas temas, kaip santykis su tėvu, patėviu. Kodėl nusprendėte atsiverti, pasidalinti savo asmeniniais išgyvenimais?

– Dėl kelių priežasčių. Norėjau parodyti, kad su vyriškumo lūkesčiais mes susiduriame savo kasdieniame gyvenime labai tiesiogiai ir kad tai nėra tiesiog ore pakibusios, neapčiuopiamos idėjos, nuo kurių galime labai lengvai atsiriboti.

Kiekvienas vyras, įdėmiau pažiūrėjęs į savo gyvenimą per vyriškumo prizmę, tikrai atrastų momentų, kai buvo priverstas elgtis vienaip ar kitaip, kad būtų laikomas „vyrišku“. Tai paliečia mūsų asmeninius gyvenimus, ir nuo šio fakto mes nepabėgsime. Nusprendžiau nebėgti ir pats.

Taip pat norėjau išsiaiškinti santykius su pačia vyriškumo tema. Ilgai man ji atrodė neįdomi, plokščia: „Maždaug, na, apie ką čia galima kalbėti, juk viskas ir taip aišku.“ Kai nusprendžiau apmąstyti savo vaikystę, paauglystę, kokiomis sąlygomis brendau, kokius vyrus aplink save mačiau ir kokio vyriškumo iš manęs tikėjosi aplinkiniai, – pamačiau, kad tai labai gili ir sudėtinga tema.

Taigi ši knyga tapo gera proga pačiam atvirai ir be užuolankų susidėlioti akcentus – kas man yra tradicinis vyriškumas, kaip jis paveikė mane, mano šeimą ir pan. Dirbtinai stengtis nuslėpti nieko nenorėjau, o kai prisėdau rašyti, atviras pasakojimas pradėjo veržtis savaime.

– Kiek tėvo pavyzdys, santykis su vaiku nulemia jo tolesnį gyvenimą: požiūrį, santykius su kitais, savivertę ir pan.?

– Priklauso nuo asmenybės, apie kurią šnekame, bet tėvo pavyzdys, kaip ir mamos pavyzdys, yra labai galingi. Kartais net nesuprantame, kiek stipriai galingi. Net ir sąmoningai atsiribodami ar tiesiog galiausiai išeidami gyventi savarankiškų gyvenimų, visada šį pėdsaką, ryšį jausime.

Todėl labai svarbu, kad jautriausiu mūsų gyvenimo metu – vaikystėje, paauglystėje, kai esame pažeidžiami, mūsų tėvai būtų šalia ir mus stiprintų. Neretai tėčiai šiuo momentu vis dar laikosi nuošalyje ir tikisi, kad kai vaikas paūgės, tada ateis „tėčio laikas“, bet taip tik prašaunama pro šalį. Vėliau dėl to turime trūkinėjančius, komplikuotus tėčio ir vaikų santykius. Knygoje aprašiau ir šią temą.

Norėjau parodyti, kad tėčiams jau būtų pats metas keistis ir suprasti, kad tėvystė, ne tik motinystė, yra vertybė.

Norėjau parodyti, kad tėčiams jau būtų pats metas keistis ir suprasti, kad tėvystė, ne tik motinystė, yra vertybė.

– Verkiantys vyrai – senajai kartai tai, ko gero, nesuvokiamas terminas. Kuo tai atsiliepė tos kartos vyrams? Kiek brangiai kainavo ir tebekainuoja emocijų laikymas savyje?

– Aš manau, kad daugelis mano senelių ir tėvų kartos vyrų yra augę emocinio alkio, emocinės stokos sąlygomis. Kai tikrus vyrus siejame su „vyrais mūrais“, kurie neturi teisės į jautrumą, pažeidžiamumą, švelnumą, empatiją ir ašaras, nes visada privalo viską atlaikyti, įveikti ir nugalėti, turime vėliau sulūžusius žmones. Nes tu negali nejausti, negali neišgyventi tų sudėtingų jausmų, bet gali bandyti juos slėpti ir maskuoti. Būtent tokioje būklėje augo daugybė vyrų: slėpdami sudėtingus emocinius išgyvenimus po vyriškumo fasadu.

Bet problemos neišnyksta, todėl iš nevilties vyrai griebiasi alkoholio, smurto, apleidžia savo sveikatą, dažniau nusikalsta, labiau rizikuoja ir mažiau pradeda vertinti savo gyvybę, kol galiausiai nusižudo. Šie dalykai yra „vyro mūro“ pasekmė.

– Bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl žudosi vyrai.

– Vienos priežasties turbūt nėra, bet didelė dalis kaltės krenta siaurai vyriškumo sampratai, pagal kurią vyrai neverkia ir nesikreipia pagalbos, net jei išgyvena didžiausias krizes.

Vyrai labai jautriai reaguoja, kai netenka darbo, nes darbo turėjimas ir šeimos išlaikymas vis dar yra vienas didžiausių vyrams taikomų lūkesčių. Vyrai taip pat patiria krizes išsiskirdami su žmona ar partnere, iširus šeimai. Psichologai kalba ir apie tai, kad vyrai žudosi išgirdę onkologinės ligos diagnozę. Vyrus reikėtų skatinti kreiptis pagalbos, bet bijau, kad kol vyriškumo standartai neišlaisvės, tai bus sunki užduotis.

– Pakalbėkime apie naująją kartą. Ar dabar jau auginame kartą, kai berniukas/vyras mokomas tas emocijas reikšti? Ar yra tai pagrindžiančių naujausių tyrimų?

– Tyrimų, kuriais būtų matuojama būtent jaunosios kartos požiūris į vyrų emocijas, dar nemačiau. Iš kitų tyrimų apie lyčių stereotipus galima pasakyti tik tiek, kad moksleiviai ir studentai išsiskiria kaip socialinė grupė, labiausiai pasižyminti nuomonių kontrastais. Vienais klausimais jie labiau linkę pasisakyti liberaliausiai iš kitų visuomenės grupių, kitais klausimais – konservatyviausiai.

Bendrą tendenciją nusakyti sunku, nes pati jaunoji karta auklėjama labai skirtingai – yra tokių tėvų, švietimo iniciatyvų, mokyklų, kurios ugdo vaikus be stereotipų, tačiau yra ir priešingų dalykų. Lietuvos gyventojų stereotipiškumas, lyginant šalį su kitomis ES valstybės, tikrai labai didelis. Tikėtis, kad jaunoji karta yra jau iš jų išsilaisvinusi, tikrai sudėtinga.

– Kaip teigiate ir knygoje, vyrai vis dar vien dėl lyties daug kur lengviau atsidaro duris gyvenime be didelių pastangų. Kodėl tai turi keistis?

– Turime suprasti, kad mūsų privilegijos dažnai užkerta kelią moterims, tokioms pat talentingoms ir šaunioms, kaip ir mes. Jos dėl savo lyties daug kur nukenčia arba atsiduria tokioje aplinkoje, kuri joms mažiau palanki ar draugiška.

Jei sutariame, kad judame tokios visuomenės link, kur vertinsime vyrus ir moteris vienodai, atsižvelgdami tik į jų gebėjimus, talentus ir pan., tai pats mes būtų tas privilegijas apmąstyti kritiškai.

Turime suprasti, kad mūsų privilegijos dažnai užkerta kelią moterims, tokioms pat talentingoms ir šaunioms, kaip ir mes.

Privilegijos, beje, vyrams irgi nėra vienareikšmiškai teigiamas dalykas. Kaip nėra nemokamų pietų, taip nėra ir nemokamų privilegijų: mes už jas susimokame būdami to „tikrojo vyriškumo“ įkaitais, slegiami tūkstančio ir vieno įsipareigojimo, milžiniškos atsakomybės ir heroizmo būti šeimos maitintojais, tvirtais galiūnais, būtinai vairuojančiais prabangius automobilius, kylančiais karjeros laiptais tik aukštyn, gaunančiais vis didesnį atlyginimą, galinčiais sutvarkyti bet kokį reikalą ir pan. Palūžti, laikantis tokio vaidmens, labai lengva, o kaip tik tai vyrui yra šiurkščiausiai draudžiamas dalykas.

– Knygoje paliečiate labai svarbią kūno kulto temą, anoreksijos klausimus. Kaip vyrai išgyvena šią problemą?

– Vyrams kūno kultas labiausiai susijęs ne tiek su lieknumu, kiek su raumenimis. Ir šią normą mes visi puikiai žinome ir sąmonės kampe visada jaučiame, kai atsistoję prieš veidrodį metame žvilgsnį į savo bicepsus, pilvo presą, vertindami, kiek „kietai“ mes atrodome.

Blogiausia, kad dėl spaudimo būti raumeningais, vyrai bicepso apimtis pradeda sieti su savo saviverte. Tada gali kilti ir valgymo sutrikimai, savivertės problemos, fanatiškas sportavimas, dietos ar kažkas panašaus. Anoreksija irgi aktuali tema, bet viešų liudijimų tiek mažai, kad sunku pasakyti, su kokiais išgyvenimais tokie vyrai susiduria. Pats tokių vyrų nebuvau sutikęs.

– Ar jau sulaukėte atsiliepimų apie knygą iš vyrų? Kaip jie vertina šiuos esė?

– Knyga labai šviežia, tai atsiliepimų apskritai dar nedaug. Vyrams, kurie yra mano aplinkoje, knyga patiko ir paskatino pamąstyti apie tai, kokiomis sąlygomis jie patys augo ir ką girdėjo augdami. Tačiau nežinau, kaip sureaguos vyrai iš plačiosios visuomenės.

Bet kokiu atveju tai visų pirma yra mano asmeninė istorija, parašyta aptariant visiems vyrams aktualias temas – ji gali patikti, gali nepatikti, bet šią istoriją belieka priimti kaip faktą.

Donato Paulausko knygos „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ pristatymas

+11