„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kodėl „atsiprašau“ gali būti toksiškas žodis ir ką sakyti vietoj jo

Eidami gatve į kažką atsitrenkiate – sakote „atsiprašau“. Pamirštate kažkieno gimtadienį – sakote „atsiprašau“.Tačiau kai kažkas padarė kažką negero jums arba negerbė jūsų, ar atsiprašote?
Atsiprašau
Atsiprašau / „Fotolia“ nuotr.

Tikriausiai galvojate, ne, tikrai ne. Tačiau štai pavyzdys: suorganizavote vaizdo konferenciją su keliais žmonėmis tam tikru laiku, tačiau jie praleidžia šį susitikimą. Jie nesiteisina ir perskambina tada, kai jūs jau užsiėmę kitais reikalais. Ar vis tiek atsiprašote už tai, kad tuo metu negalite kalbėti?

Perpetua Neo, terapeutė bei psichologijos mokslų daktarė teigia, kad nuo atsiprašinėjimų dažniausiai kenčia moterys. Kai kurios atsiprašinėja, nes nenori įžeisti kažkieno jausmų arba tiesiog nenori prarasti ateityje potencialiai reikalingos profesionalo pagalbos. P.Neo sakė, kad iš esmės sakote „negerbk manęs“.

„Kai per daug atsiprašinėjate, į jus pradedama žiūrėti ne taip rimtai, esate linkę būti mažiau gerbiami, – moteris sakė „Business Insider“. – Taip atsitinka darbe, ypač kai darbovietėje reikalų turite su vyrais.“

Kai kurie žmonės bandys pasinaudoti galios dinamika. Kai taip atsitinka, jei jau turite įprotį per dažnai atsiprašinėti, greičiausiai jumis naudosis.

„Jausitės labai mažas ir norėsis už viską atsiprašinėti, jūs tarsi virš savęs pakabinate neoninę iškabą „užgauliokite mane“, – sakė P.Neo. – Tokie atsiprašinėjimai turi baigtis, ypač ten, kur sujaukta galios dinamika.“

Kompulsinį atsiprašinėjimą galėjote „pasigauti“ būdami jaunesni, o gal to išmokote smurto kupinų santykių situacijose. Kai kurie žmonės, su kuriais blogai elgėsi jų tėvai ar buvęs partneris, bus įpratę atsiprašinėti vien už tai, kad užima erdvę.

TAIP PAT SKAITYKITE: Toksiški ir sveiki poros santykiai: situacijos, kurios padės pažinti skirtumus

Kai jie pradeda gyti nuo savo traumos, jie pradeda brėžti ribas. Tačiau vienas didžiausių barjerų, su kuriais jie susiduria, tai atsiprašinėjimas... už viską, sako P.Neo, „todėl labai svarbu, kad paklaustumėte savęs: kodėl atsiprašinėjate?“

„Scanpix“ nuotr./Susikrimtusi moteris
„Scanpix“ nuotr./Susikrimtusi moteris

Ar todėl, kad esate pripratę barti save, arba dėl to, kad kiti jus įžeidinėja ir kritikuoja? Jei atsiprašinėjate vien už tai, kad egzistuojate, P. Neo sako, kad tas balsas jūsų galvoje galbūt net ne jūsų – galbūt tai kažkieno balsas iš jūsų praeities.

Pavyzdžiui, jei jums „praplovė smegenis“ ir privertė kaltinti save už viską, greičiausiai išmokote atsiprašinėti ir už tai, kaip jaučiatės, o dėl to niekada neturėtumėte atsiprašinėti.

„Savo klientų klausiu: kas jums sako, kad esate toks kvailas? Ir tai gali būti jų mama ar tėtis, arba buvęs partneris, arba bet kas kitas, – sakė moteris. – Jei negalite tildyti tų balsų prieš jais atsikratant, jus visada persekios tas pojūtis, kad esate mažytis, o jūsų smegenys visada galvos, kad dėl visko kalti jūs.“

Tačiau tai nereiškia, kad išvis nereikia atsiprašinėti. Tai reiškia, kad turite išmokti įprasminti savo atsiprašymus. Tada, kai reikės atsiprašyti, būsite nuoširdesni. Atkreipkite dėmesį į situacijas, kai per daug atsiprašinėjate, ir paklauskite savęs, ar yra alternatyva, pataria P.Neo. Pavyzdžiui, „atleiskite“, kai bandote prasibrauti pro minią, vietoje atsiprašymo už savo egzistavimą. Arba, jei keletą minučių vėluojate, sakykite „Ačiū už jūsų kantrumą.“

Atkreipkite dėmesį į situacijas, kai per daug atsiprašinėjate, ir paklauskite savęs, ar yra alternatyva.

Taip pat galite pasidaryti struktūrinę diagramą su tokiais klausimais, kaip „Ar kažką įžeidžiau/įskaudinau?“ arba „Ar buvau grubus arba nepagarbus?“ Jei atsakymas yra „taip“, turėtumėte atsiprašyti. Jei „ne“ – gyvenkite toliau.

„Tai skirtumas tarp buvimo maloniu ir profesionaliu ir buvimo geru žmogumi, – sakė P.Neo. – Ir kartais perkrauname tą gerą žmogų, neturinčio ribų ir linkusio būti entuziastingu.“

Netampate blogu žmogumi, jei nustojate nuolat atsiprašinėti. Iš tiesų, sakė P.Neo, jei jau per daug atsiprašinėjate, tikrai toks netapsite. „Moterys bijo tapti panašios į vyrus – jie grubūs ir jaučiasi turintys teisę taip elgtis. Moterims iki to dar labai toli“, – sakė ji.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs