Nors ir norite, ir puikiai žinote, kad norint kažką padaryti, reikia tiesiog daryti, bet niekaip nepavyksta tai kūno išnešti į lauką, tai paspausti kairiajame (ar dešiniajame) monitoriaus kampe esančio kryžiuko/rutuliuko ir palikti „veidaknygės“ erdvę, išjungti šimto dvidešimtos pamėgto filmo serijos ar sustoti likus metrui iki šaldytuvo...
Sakote sau „Na, dar dešimt minučių…., na dar vienas šokolado gabalėlis ir viskas…, pabaigsiu šią seriją ir tada jau tikrai…“, tačiau net nepastebite, kaip dešimt minučių virsta trimis valandomis, paskutinis šokolado gabalėlis – visa plytele, viena serija – visu sezonu. Ir tas lengvai bauginantis pojūtis, lyg būtum valdomas kažin kokių slaptų blogio jėgų, kuriančių prieš tave sąmokslą…
Bet gera žinia yra ta, kad ne tamsiosios jėgos atsakingos už tai, kad mes nedarome to, ką norime daryti. Už tai atsako mūsų valia, kuri kartais paskelbia streiką, atsisako mūsų norus paversti veiksmais, ir tuomet mes sakome, kad neturime valios. Iš tiesų valia niekur nedingsta, nes su ja yra susiję viskas, ką mes darome. Valgome, einame miegoti, bendraujame, sprendžiame konfliktus, risnojame miško taku ar paliekame kūną prieš televizoriaus ekraną – visuose procesuose dalyvauja mūsų valia. Todėl sakyti, kad neturime valios, kaip ir nebūtų visai teisinga.
Kad jau ir pačiai nutikdavo valios paralyžiaus priepuoliai, o dažniausiai siūlomas metodas „tiesiog daryk“ suveikdavo daug rečiau nei norėjosi, vieną dieną nusprendžiau išsiaiškinti, kas gi ta valia ir ką su ja daryti. Kiek raidžių perskaičiau, net neįsivaizduoju, bet pagaliau nusipiešė paveikslas, susidėliojo svarbiausi valios aspektai, kuriuos pritaikiau savo gyvenime, ir galiu pasidžiaugti, kad tai veikia puikiai, valia stiprėja ir stalčiaus, pavadinimu „vėliau“, turinys vis mažėja. Tad dalinuosi ir su jumis.
Valia – tai tiltas, jungiantis norą ir veiksmą, tik kartais tas tiltas tampa „pakeliamu“, ir jungties nebelieka. Valia – tai mechanizmas, kuris veikia tuomet, kai išpildomos tam tikros sąlygos.
Ir pradėti vertėtų nuo žvilgsnio į norus. Kaip žinome, norėti nepakanka. Nepakanka ir suformuluoti norų pagal dvidešimt penkias taisykles. Pats savaime noras tėra abstraktus pamąstymas apie tai, kad „norėčiau sportuoti…, būtų gerai pradėti medituoti…, noriu atrasti tai, ko nepamečiau…“. Kol mes tiesiog norime, valia tyliai snaudžia, o ją pažadinti gali tik noras, virtęs sprendimu.
Tad pirmasis žingsnis, įjungiantis valios mechanizmą, – norą transformuoti į sprendimą. Pasakoti apie tai, kuo skiriasi noras „noriu sportuoti“ nuo sprendimo „nuo šios akimirkos aš sportuoju x kartų per savaitę po y minučių“, matyt, neverta, jūs ir patys tai puikiai žinote, ir jeigu būsite visiškai atviri su savimi, labai greitai pajausite, ar tai jau sprendimas, ar dar tik abstraktus noras.
Pasak garsaus austrų psichoterapeuto Alfrido Lengle'o, valia turi tam tikrą struktūrą ir atlieka savo funkcijas tik tada, kai yra keturi valios elementai. Kokie gi jie?
Pirmasis elementas – galėjimas
Ar aš galiu padaryti tai, ką nusprendžiau daryti?
Atrodo, visai logiška norėti to, ką galime padaryti. Daugiau nei keista būtų sugalvoti, kad „noriu išgriauti visas sienas ir vaikščioti lubomis“. Tačiau „galėjimo“ saviugda, iš tribūnos garsiai šaukianti „Tu gali viską!“, tikrai neretai atima iš mūsų gebėjimą ADEKVAČIAI vertinti savo galimybes ir resursus. Taip, tu gali, bet ar tikrai VISKĄ? Ar tikrai žvirblis gali tapti ereliu? Galbūt jis gali tapti superžvirbliu, pačiu žvirbliausiu žvirbliu, bet ereliu – vargu. Todėl ties šiuo punktu vertėtų apsistoti ir pamatyti savo realybę – tokią, kokia ji yra. Be pagražinimų ir iliuzijų, nes valia – realistė.
Kol mes tiesiog norime, valia tyliai snaudžia, o ją pažadinti gali tik noras, virtęs sprendimu.
Jeigu objektyvi realybė rodo, kad „aš galiu“, tuomet dar verta savęs paklausti „Ar aš tikiu, kad galiu?“, nes labai dažnai mus pradeda stabdyti ne realūs dalykai, o mūsų fantazijos apie save ir supantį pasaulį. Tikėdami tam tikra tiesa, mes elgiamės šios tiesos rėmuose. „Jau per vėlu…, aš dar nepasiruošęs…, aš negaliu nieko padaryti…, aš nevertas…, man nepavyks…“ – šie ir panašūs įsitikinimai diktuoja mūsų elgesį, pasaulėžiūrą, jų pagrindu kuriame savo gyvenimą.
Mes tarsi „pritempinėjame“ pasaulį iki savo tikėjimo. O pasaulis – jis toks – nesipriešina ir duoda tai, kuo tikime. Todėl identifikuojame savo įsitikinimus, juos transformuojame ir einame pirmyn.
O jeigu matome, kad šiuo metu negalime padaryti to, ką nusprendėme, turime pasirinkimą: arba atsisakome to noro ir apie jį pamirštame (tikriausiai žinote, kad nepadaryti dalykai lieka su mumis visur ir visada, naudodami mūsų energiją, todėl sveikiau yra atsisakyti to noro, nei jį vilktis paskui save ir nieko nedaryti), o jeigu norą pasiliekame, tuomet užduodame sau klausimą: „Ko man reikia, kad galėčiau tai padaryti: ko naujo išmokti, kokių savybių tam reikia, kokių įgūdžių, su kuo pasikalbėti?“ ir t. t. Ir tuomet imamės šių reikalų, judame pirmyn. O tam ir vėl reikės valios, todėl žiūrime į kitą elementą, be kurio valios mechanizmas neveikia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Asmenybės ugdymo trenerė – apie savivertę ir pasitikėjimą savimi
Antrasis elementas – motyvacija ir malonumas
Ar man patinka daryti tai, ką nusprendžiau daryti?
Kaip teigia specialistai, tam, kad veiktų valios mechanizmas, mums reikia rasti tai, kas teiks mums pasitenkinimą, nuo ko mes išgyvensime gerus jausmus, kitaip visi norai ir sprendimai labai greit virs balute ir ištekės pro durų apačią.
Vieni žmonės mėgaujasi procesu, o kiti – rezultatu, todėl svarbu identifikuoti, kas motyvuoja būtent jus, kur yra jūsų malonumo šaltinis – ar tai, kas įvyks po metų, ar tie maži žingsniai, kuriuos jūs darysite kiekvieną dieną? Jūsų gyvenime juk jau buvo atvejų, kai jūs kažko siekėte, todėl prisiminkite, kaip vyko tada, kaip tada jūs jautėtės, kas jus motyvavo ir teikė malonumą. O jeigu tokios patirties neturite, yra tik vienas variantas – ją susikurti bandant ir darant.
Kodėl šiuo atveju geriau vadovautis gerosiomis patirtimis, o ne ateities vizualizavimu? Moksliniai eksperimentai įrodė, kad fantazijos apie tai, ką jūs norite pasiekti, apsunkina pasiekimus realybėje. Pafantazuokite apie rezultatyvią savaitę, ir jūs padarysite mažiau. Įsivaizduokite neplanuotų lėšų atsiradimą sąskaitoje, ir jūs turėsite mažiau motyvacijos užsiimti konkrečia veikla, kuri uždirbs jums pinigų.
Dažnai bandymas „pajusti sėkmės būseną, tarsi jūs jau pasiekėte ją“ veda ne kur kitur, o link nusivylimo. Ir iš tiesų – kas būna, kai vakare sėdime ir mintijame apie tai, kaip rytoj bėgsime, kaip puikiai jausimės, kokie būsime šaunuoliai? Tas keistas jausmas, kad visa tai jau įvyko ir nebereikia niekur bėgti…
Trečiasis elementas – vertybės
Kaip tame, ką aš nusprendžiau daryti, bus realizuotos mano vertybės? Kiek tai yra „mano“?
Šis elementas yra tiesiogiai susijęs su antruoju, nes būtent mūsų vertybės ir yra pagrindinis motyvacijos, pasitenkinimo ir įkvėpimo šaltinis. Vertybės – tai mūsų gyvenimo pamatai. Todėl, mano suvokimu, tai vienas iš kertinių klausimų, kuriam verta skirti laiko ir pastangų: kokios mano vertybės? Pats paprasčiausias būdas išgryninti savo vertybes – užduoti sau klausimą „Kas man yra svarbu? Dėl ko man tai yra svarbu? Ką man tai duoda?“ ir atidžiai išanalizuoti savo gyvenimą.
Moksliniai eksperimentai įrodė, kad fantazijos apie tai, ką jūs norite pasiekti, apsunkina pasiekimus realybėje. Pafantazuokite apie rezultatyvią savaitę, ir jūs padarysite mažiau.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad dažniausiai mes į paviršių iškeliame išorines vertybes, t. y. tas, kurias mes išmokome, o tikrosios vertybės gyvena daug giliau, jos nepriklauso proto sričiai, jos – širdyje. Įsiklausykite į savo širdį – į ką ji reaguoja su džiaugsmu? Tai ir bus jūsų vertybės. O jeigu nesigaus, visada yra būdų, kaip tai padaryti. Žodžiu, norėsite – savo vertybes atrasite.
O jeigu jau žinote savo vertybes, belieka atsakyti į keletą klausimų, kuriuos užduoti verta, analizuojant tas situacijas, kai jūs kažką norite padaryti, bet nedarote. Galite paimti popieriaus lapą, padalinti jį į dvi dalis ir vienoje pusėje surašyti visus atsakymus į šiuos klausimus:
- Kokią vertybę aš realizuoju, kai nedarau to, ką nusprendžiau daryti?
- Kam dabar aš sakau „taip“?
- Kokią naudą aš gaunu, kai nedarau to, ką nusprendžiau daryti?
O dabar kitoje pusėje surašykite visus atsakymus į šiuos klausimus:
- Kokiai savo vertybei aš pasakysiu „taip“, jeigu padarysiu tai, ką nusprendžiau padaryti?
- Ką gero man duos tai, kad aš padarysiu?
- Kokia iš to nauda?
Atviri atsakymai į šiuos klausimus parodys jums realų vaizdą ir atskleis tai, kodėl jūs nedarote to, ką norite padaryti, o pamatę paslėptas naudas, jūs galėsite pasirinkti, ar daryti tai, ar vis dėlto nedaryti. Juk gali būti, kad nedarymas jums teikia daug didesnę naudą nei darymas. Gali būti ir taip, kad abiem atvejais jūs realizuosite tam tikrą savo vertybę, bet tuomet jūs galėsite pasirinkti, kuri jums svarbesnė, ir nuspręsti, ką su tuo daryti toliau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Olga Valiajeva: Ar vaikai skolingi savo tėvams?
Ketvirtasis elementas – aukštesnė prasmė
Ko didesnio dalimi yra tai, ką aš noriu padaryti?
Dabar pasižiūrime į tai, ką norime padaryti, platesniame kontekste. Na, banalus pavyzdys: vakarais einu pasivaikščioti, nes geriau jausiuos, mano sveikata bus stipresnė, aš ilgiau gyvensiu ir sveika būsiu naudingesnė pasauliui. Šio klausimo esmė – pamatyti, kad tai, ką aš noriu padaryti, veda mane į daug didesnius tikslus. Arba neveda. Ir tokiu atveju greičiausiai aš boikotuosiu tai, ką noriu padaryti. Valios mechanizmas neįsijungs.
Štai toks tas valios mechanizmas ir elementai, be kurių valia tyliai snaudžia. Kaip tai taikyti gyvenime? Labai paprastai. Imam tą norą, kurio mes niekaip nerealizuojame, ir pirmiausiai jį išnagrinėjame pagal šiuos punktus:
- Noras ar sprendimas?
- Ar galiu?
- Ar patinka, ar motyvuoja?
- Ar tai yra „mano“? Kokias vertybes realizuoju, kai darau ir kai nedarau?
- Kokia to aukštesnė prasmė?
Ir jeigu noras lieka, tuomet darome sekantį žingsnį: IŠ KARTO atsistojame ir padarome tai, ką norime padaryti. Kad ir ne viską iš karto, bet bent jau mažą žingsnį. Vėliau, rytoj ar pirmadienį netinka. Pradėkite vertinti tą laiką ir darbą, kurį ką tik atlikote. O aukščiau išvardinti žingsniai padės geriau suvokti save ir stiprinti savo valią.
Na, o jeigu pamatėte, kad tas noras buvo išvis ne jūsų, sveikinu, jūsų gyvenimas ką tik palengvėjo! Tvirtos jungties tarp norų ir veiksmų!
Šaltinis – 108studija.lt
