Ištarę vienas kitam „taip“, vieni mūsų neria į gyvenimo nuotykį, kiti – į iliuzijų pasaulį, treti – džiūgauja kruopščiai įvykdytu planu. Tik tai, ką mes laikome neva laime, pasiektu tikslu, kartais atsigręžia kaip pati baisiausia ir brangiausia klaida.
Faktas, kad vieniems lemta būti kartu, o kitiems skirtas tik ribotas laikas drauge, tad kokios priežastys dažniausiai nulemia netikusias santuokas?
Žmogus pats savęs nesupranta
Pavyzdžiui, tik pradėdami kurti santykius, dažniausiai mintyse turime vieną kitą idėją, koks turėtų būti mūsų sutuoktinis. Tačiau tos savybės tėra paviršinės, kadangi jeigu antra pusė gera, linksma, mėgsta keliauti, gaminti ir panašiai, tai juk nereiškia, kad mes būsime su juo laimingi. Mūsų pačių suvokimas turi būti labai aiškus: ar tai, ko norime, yra tai, ko mums reikia?
Mes galime sau atrodyti nuostabūs visomis prasmėmis, nesuprasti, kodėl vieni ar kiti santykiai nesusiklostė, tačiau atsakymas paprastas: konfliktus reikia spręsti su pačiu savimi, o visą pasaulį matome tik per savo prizmę.
Klaidinga mąstyti, jog mūsų troškimai gali patenkinti mūsų poreikius, ypač tada, kai nesuvokiame, kas iš tikrųjų mums teikia pilnatvę, šalia kokio tipo žmonių jaučiamės geriausiai. Tarkime, kad ir mūsų pačių būdas, gebėjimas spręsti konfliktines situacijas, reakcija į stresą, emocingumas, temperamentas – ar su šitais jūsų bruožais sugebės susidoroti šalia esantis žmogus, jeigu patys ne visada sugebame?
Kiekvienas mūsų turi tokią pusę, kurios nesinori niekam atskleisti, tačiau jeigu jos neparodysite tam, kuris šalia, tuomet kam dar galite atsiskleisti? Kai kurios poros net neprieina iki šio etapo iš paprasčiausios baimės, ir tada ryžtamės veikiau nutraukti santykius, o ne juos gelbėti ar puoselėti.
Taip pat skaitykite: Didžiausi darnių santykių priešai
Vienatvės privilegija – tai ramybės ir susigyvenimo iliuzija. Mes galime sau atrodyti nuostabūs visomis prasmėmis, nesuprasti, kodėl vieni ar kiti santykiai nesusiklostė, tačiau atsakymas paprastas: konfliktus reikia spręsti su pačiu savimi, o visą pasaulį matome tik per savo prizmę. Kokios bėdos? Realybėje santykiai su kitu žmogumi tikrai neprimena nusileidimo nuo vaivorykštės... Vienam gyventi paprasčiau, tai tiesa, bet ar tada kažko išmokstame, ar tobulėjame, ar kuriame save ir gludiname savo savybes, mokomės priimti kitą asmenybę? Ar einame pirmyn?
Mes susikuriame dirbtinį mylimojo paveikslą
Dažniausiai ir mes patys, ir aplinkiniai nesuvokiame, ko trokštame, kadangi savęs nepažįstame, todėl sunku pasakyti savo antrajai pusei, kas su mumis yra blogai, kas ne taip, ar kaip įsivaizduojame santykius.
Iš pradžių pažindinamės su vienas kito šeimomis, draugais, leidžiame laiką kartu, ir visa tai pradeda sukurti atitinkamą aplinką, kuomet manome esą tikri, kas mūsų laukia ateityje. Tačiau ko reikia tikrai darniai santuokai? Visų pirma, pažinti žmogaus psichologiją ir išsiaiškinti begalę dalykų, tačiau atradimai negimsta per vieną dieną. Kartais žingsnis žengtas per greitai nebūtinai pasiteisina, kai sužaidžia, tarkime, išvaizdos veiksnys, o svarbiausi gyvenimo kartu aspektai nuplaukia į šoną. Taigi, už tai, kad pabuvome dailininkais, piešiančiais įsivaizduojamą partnerio paveikslą, neretai mokame tuo, jog jaučiamės nelaimingi santuokoje.
Taip pat skaitykite: Gabrielis Garcia Marquezas: istorija apie pažadą būsimai žmonai ir kantrią bei ištikimą meilę
Neleidžiame sau būti laimingais, turėdami nepagrįstų lūkesčių
Ar meilė yra laimė? Dažnas mūsų tikrai galvoja, kad meilėje atras visą įmanomą laimę. Tačiau beieškodami tų norimų emocijų, apsunkiname situaciją. Bandome sukurti tai, ką jau patyrėme, o gal tai, ką matėme, jautėme dar vaikystėje. Galiausiai reikalaujame per daug, tačiau mainais nieko duoti nenorime.
Matome viso pasaulio trūkumus, tačiau tik ne savo. Nemokame nusileisti ant žemės ir realiai pažvelgti į save. Patys užkertame savo laimei kelią, turėdami pernelyg daug lūkesčių, kurie neįgyvendinami vienu rankos mostu. Taigi, išeiname tik tam, kad nereikėtų stengtis, kad mūsų sielos nepaliestų, kad netektų dalytis savo jausmais ir išgyvenimais, būti nuogut nuogutėliams prieš kitą žmogų.
Nenorime būti vieni
Teigiama, kad jeigu žmogus, būdamas vienišas, jaučia nepakeliamą sunkumą, negali ištverti nė akimirkos be draugijos, tai susirasti tinkamą partnerį bus sunkiai įgyvendinama užduotis. Dažnai isteriškai besiblaškydami ir beieškodami išeities, ką daryti, kad tik nebūčiau vienišas, į sutuoktinio vaidmenį renkamės bet kurį. Ir tai baisiausia, kadangi situaciją dar labiau paaštrina ir visuomenės požiūris į vienišius.
Nuolat uždavinėjami klausimai, kodėl nesukuriate rimtų santykių gali dar labiau paaštrinti problemą, tuo labiau, kad paliečiami ir finansiniai, gyvybės pratęsimo, intymių santykių taškai. Dažnai žmonės, nenorėdami jausti to nesmagumo, manydami, kad geresnio tikrai neras, pasiduoda visuomenės spaudimui ir leidžiasi valdomi mūsų pačių kuriamų stereotipų. Žmonės, kurie susituokė vien tik todėl, kad pabėgtų nuo vienatvės, kažin ar pasakytų nuoširdžiai: „Esame laimingi“. Patogus gyvenimas gal ir gali prisidėti prie laimės jausmo, tačiau jo sukurti iš esmės – deja, ne.
Taip pat skaitykite: Ideali žmona vyrų akimis
Norime išsaugoti didžiausias laimės akimirkas
Sutikite, laimės būsena negali būti nuolatinė, kadangi tai neįmanoma. Sena, kaip pasaulis taisyklė – tik mėtomi ir vėtomi gyvenimo galime į viską žvelgti blaiviai, o ne per rožinius akinius. Todėl noras, kad idealūs santykiai išliktų idealiais, deja, tik utopija. Meilė kinta, auga, pasiekia piką, kol galiausiai atranda jai patogiausias formas gyvuoti arba nuvysti, tačiau santuoka tikrai nepadės jos išsaugoti amžinai. Juk neuždarysite laimės lyg džino buteliuke, kad galėtume išleisti tik tada, kai patys to norite.
Šalia meilės visuomet bus buitis, rutina, stresas, daugybė kitų emocijų, kurios ir įprasmina tai, ką mes turime, išmokstame vertinti ir priimti su didžiausiu džiaugsmu. Todėl nepainiokite tikrų jausmų su euforija, perdėtu susižavėjimu ir kitomis pakiliomis emocijomis, kurias sukelia atitinkamos ir nekasdienės situacijos. Tai nėra tikras gyvenimas.
Galvojame, kad esame ypatingi
Visi mes sau atrodome esantys kažkuo išskirtiniai, nepakartojami, vieninteliai pasaulyje. Ir tai tam tikra prasme yra tiesa, tačiau kaip toms dviem tobulybėms sutilpti po vienu stogu ir sukurti darnią santuoką? Dar dažniau mes galvojame, kad tai, kad nutiko kitiems, mums nenutiks. Pavyzdžiui, tvirtiname, kad būsime draugiškesni, labiau mylėsime, nepamiršime svarbių sukakčių, tačiau metai bėga, o savaime jausmų lauželis neliepsnoja... Iš tokių, kurie save vadino ypatingais, mes virstame tokiais, kaip ir visi.
Taip pat skaitykite: Močiutės patarimai anūkei apie seksą ir meilę
Mes nebenorime kentėti
Kiekvienam teko išgyventi, ką reiškia mylėti be atsako, patirti išsiskyrimo kartėlį, nusivilti, keliauti į daugybę nieko nevertų pasimatymų, besibaigusių visišku fiasko. Greičiausiai galėtumėte papasakoti ir daugiau santykių niuansų, kuriuos su malonumu ištrintumėte amžiams iš savo atminties. Klaidinga manyti, kad santuoka padės pamiršti viską, kas buvo, sudėlioti savo emocijas į saugius stalčiukus, ištrins skaudžius prisiminimus.
Gali būti net atvirkščiai – santuokoje, taip pat kaip ir vienišių gyvenime gausu visokiausių emocijų: šalia džiugesio ir meilės tikrai aptiksime abejonių, išdavystės, skausmo spalvų. Ir tik iš šono žvelgiant daugumai atrodo, kad vedybos tobulas žingsnis į tobulą pasaulį. Problemos nedingsta tol, kol jų neišspręsime.
