Ar jūsų vaikas suvalgytų zefyrą?
Paprastai kalbant, savireguliacija yra toks gebėjimas, kai žmogus gali sukontroliuoti savo elgesį ir emocijas siekdamas atlikti tam tikras užduotis (pavyzdžiui, pamokoje, darbe ir pan.). Mokslininkai apibrėžia tai per mūsų smegenų funkcijas., t. y kaip gebame naudoti darbinę atmintį, kognityvinį lankstumą ir susivaldymą. Šios trys sritys turi tobulėti kartu, kad galėtume siekti savo tikslų ir tinkamai viską atlikti.
Vaikų savireguliacijos iššūkius labai puikiai iliustruoja pasaulyje gerai žinomas zefyro testas. Užduotis paprasta – jei mažametis sugebės 15 minučių išbūti matydamas ant stalo zefyrą ir jo nesuvalgys, praėjus nurodytam laikui jis gaus antrą zefyrą. Užfiksuotos vaikų reakcijos neretam kelia šypseną – vaikai uosto, liečia, glosto zefyrą ir visaip stengiasi atsispirti pagundai. Žinoma, vieniems tai pavyksta, kitiems sekasi sunkiau.
Mokslininkų tyrimai rodo, kad savireguliacijos gebėjimai yra gyvenimo pamatas. Jei mokame susikaupti, planuoti, efektyviai organizuoti savo laiką, veiklas, tuomet lengviau pasieksime savo tikslų, būsime sėkmingi savo karjerose. Tai net gi padeda išvengti ligų, nes turėdami gerus savireguliacijos įgūdžius lengviau susitvarkome su stresinėmis situacijomis.
Mažiau kontrolės = daugiau savikontrolės?
Turbūt daugeliui tėvų natūraliai kyla klausimas – tad kaipgi galime padėti savo atžaloms ugdyti šiuos svarbius gebėjimus nuo mažų dienų? Atsakymas skamba gana paradoksaliai – norint, kad vaikai išmoktų save kontroliuoti, reikia juos pačius mažiau kontroliuoti.
Žinoma, nekalbame apie visiškos kontrolės nebuvimą, tačiau vaikai turi turėti erdvės patys mokytis, priimti sprendimus, taip jie po truputį išmoksta susitvarkyti su gyvenimiškomis situacijomis. Jei viską stengiamės sukontroliuoti iki mažiausios smulkmenos, vaikas tiesiog neturi kur pasireikšti.
Natūralu, kad kartais skubėdami norime viską padaryti už vaiką – aprengti, kažką atnešti ir pan. Tačiau augdamas vaikas labai greitai mokosi, todėl vertėtų po truputį skatinti kasdienės rutinos darbus atlikti pačiam, o jei kažko paprašytas nereaguoja, šiek tiek stabtelėti ir padaryti pauzę. Galbūt jam reikia minutėlės susivokti, ko yra prašomas? Žinoma, ne mažiau svarbu ir pagirti už pirmuosius vaiko pasiekimus, taip didinsime jo pasitikėjimą savimi ir motyvaciją stengtis toliau.
Jei viską stengiamės sukontroliuoti iki mažiausios smulkmenos, vaikas tiesiog neturi kur pasireikšti.
Puiki erdvė savireguliacijos įgūdžiams – žaidimas
Didelę įtaką savireguliacijos įgūdžiams turi ir darželio aplinka. Atlikti tyrimai rodo ypatingą savireguliacijos svarbą ankstyvajame amžiuje, todėl darželyje šio gebėjimo ugdymas turėtų būti ašis, aplink kurią kuriamos ugdymo programos, o žaidimas – erdvė, kur vaikas lavina šiuos gebėjimus. Laisvame, vaizduote paremtame žaidime vaikai mokosi bendrauti, planuoti, kuria siužetus, sprendžia problemas. Žaisdami vaikai atkartoja ir kasdienybėje matytas situacijas įvairiose aplinkose – parduotuvėje, namuose. Išeidamas iš žaidimo pasaulio vaikas jau supranta, kokioje erdvėje reikia labiau save reguliuoti (pvz. parduotuvėje), o kurioje galima elgtis laisviau.
Aš pati studijuodama Anglijoje ir atlikdama praktiką darželyje iš pradžių buvau šokiruota – kiek vaikai čia turi daug laisvės ir mažai kontrolės, juk Lietuvoje tai nėra įprasta. Buvo smagu stebėti, kaip puikiai jau 2 ar 2,5 metų vaikai patys kontroliuoja žaidimą, suplanuoja veiklas, sprendžia problemas, atrenka konkrečiam žaidimui reikalingus žaislus. Žaidžiant vaikų smegenų veikla yra labai aktyvi, nes dirba ir motorika, ir logika, ir kalba.
Kodėl vaikų savireguliacijos įgūdžiai prastėja?
Žaidimas yra ta vieta, kur vaikas gali sukurti situaciją ir ją suvaldyti – tokiu būdu ir stiprėja jo savireguliacijos įgūdžiai. Jie yra kritiškai svarbūs vėlesniam etapui – mokyklai. Geras žaidėjas iš darželio ateina pasiruošęs mokytis – jis geba bendrauti, suvaldyti stresą, jam nesunku sekti, ką mokytojas sako, nepasimesti, jei kažkas nepavyksta. Jeigu šių savybių trūksta, vaikui bus sunkiau mokytis, būti komandoje, susikaupti.
Vis dėlto tenka pastebėti, kad dabartinių vaikų savireguliacijos įgūdžiai yra prastesni, palyginti su tokio pat amžiaus vaikais prieš maždaug 40–50 metų. Kodėl?
Vaikų gyvenimas tapo labai kontroliuojamas. Į mokyklą išeinantis vaikas yra nuolatinėje mūsų surikiuotoje rutinoje. Per didelį planavimą, kontroliavimą mažiname ir vaiko smalsumą, norą atrasti pačiam. Galų gale nesukuriame erdvės vaikui pačiam sugalvoti, kuo užsiimti, o galiausiai vaiko klausimas „ką veikti?“ pradeda erzinti ir mus pačius.
Tikrai nesiūlau atsisakyti visų būrelių, bet svarbu leisti dalį laiko vaikui išnaudoti pačiam. Juk ir mums nepatiktų, jei kažkas nuolat stovėtų už nugaros ir sakytų, ką daryti, tiesa?
