– Kodėl vyrai net po ilgalaikės draugystės nepasiperša savo antrajai pusei?
– Visų pirma turiu pasakyti, kad moterys, kurioms nesiperša, neturėtų teisti savo vyrų. Nors dažnai pastebiu, kad taip jos ir daro – galvoja, kad vyras jų nemyli, jos neva nesvarbios. Visuomet tokių moterų klausiu, ar kalbasi su vyru, ar pasako, kad vedyboms joms svarbios.
Iš tiesų moterims vestuvės svarbesnės nei vyrams, nes jos nori saugumo garanto. Yra ir tokių porų, kuriose moteris nuolatos kalba apie vedybas įvairiomis užuominomis, bet nepasako savo norų konkrečiai. Jei ryžtųsi ir tai padarytų, vyras gal išpūtęs akis sakytų – nemaniau, kad tau taip svarbu, o jei svarbu, tai jokių problemų, susituokime. Kalbant apie konkrečias priežastis, pirmiausia vyras gali jausti didelę atsakomybės baimę, o tai jau susiję su emocine branda.
– Kokias dar priežastis, be atsakomybės baimės, galite įvardyti?
– Pastebiu, kad vyrai bijo skyrybų proceso, kas gali įvykti ateityje. Galbūt jie mato, kad nepasisekė tėvams ar kažkam kitam, gal nežino, kaip sukurti santykius. Kai pora nesusituokusi, galiausiai galima pasidalyti turtą, ir tiek. Tikrosios skyrybos – psichologiškai labai nemalonus procesas, todėl kai kuriuos vyrus gali gąsdinti ir lemti vestuvių vengimą. Priežasčių yra daug, tai ir netikėjimas santykiais, nepasitikėjimas moterimi, savimi, abejonės...
– Gal kai kurie vyrai bijo moteriai nesuteikti to, ko ji norėtų?
– Žinoma, jei moteris reikalaujanti, nori didelio namo, brangios mašinos, tai kelia vyrui įtampą ir menkavertiškumą. Vyras gali manyti, kad bus blogas, jei viso to nesuteiks. Visa tai – ne moters, o vyro problema. Jis turi ateiti ir pasakyti – realybė tokia ir tokia, su „Porsche“ nevažinėsime, aš dar nesu verslininkas, bet gal kada nors viskas bus geriau. Situacija lengvai išsprendžiama – vyrui tereikia paklausti, ar moteris su juo bus, parodžius jai realybę.
Galbūt moteris svajoja apie ypač gražią ateitį ir didelė problema, jei vyras prisiima atsakomybę už jos norus. Kyla klausimas, kodėl jis jaučiasi už tai atsakingas, juk neprivalo pirkti kažkam automobilių ir namų. Galima kalbėti apie vyro baimę būti blogam, jo norą įtikti, savivertę.
– Ar tiesa, kad vyrai gali neskubėti pirštis, jei yra ir taip patenkinti santykiais, jaučiasi visiškai užkariavę moterį?
– Atsitinka taip, kad santykiai tampa saugūs, kai moteris – ir draugė, ir namų šeimininkė. Tada ir nebūtina kažko keisti. Ir vyrams dažnai patogiau gyventi saugioje rutinoje, o kažką keisti, prisiimti daugiau atsakomybės – nesaugu.
Kai kurie galbūt siekia vedybomis kažką pagerinti, tačiau santuoka – įsipareigojimas, atsakomybės vienam už kitą prisiėmimas ir pasakymas „aš tikiu mumis ir mes einame iki galo“. Santuoka tikrai kažko negerina, nes įneša daugiau atsakomybės. Taigi tuoktis su intencija, kad viskas pagerės, aš tikrai nerekomenduoju, kaip ir neplanuoti vaikų tokiu tikslu. Jei pora nesutaria, vaikai tik prideda papildomos atsakomybės ir naujų sunkumų.
– Ką patartumėte moterims, kurios lygina save su kitomis, jau sulaukusiomis siūlymo tuoktis?
– Šiuo atveju man kyla klausimas, kodėl moteris lyginasi su kitomis. Ar ji tikrai nori tuoktis dėl jausmų, ar tik todėl, kad jau laikas, visos draugės jau ištekėjusios? Jei moteris žiūri į kitus besituokiančius ir jaučia dėl to nemalonius jausmus, atrodo, kad gyvena ne savo gyvenimą, o tokį, kokį neva reikia gyventi.
Tačiau jei moteris tikrai turi stiprius jausmus vyrui, kuris nesiperša, tuomet skausmas ir nesaugumas suprantami. Tą baimę svarbu priimti ir su partneriu kalbėti apie savo lūkesčius. Šio klausimo neapeisi, jį reikia priimti ir spręsti. Na, arba kentėti, kaupti nuoskaudas ir pykti.
– Ką manote apie moteris, kurios imasi įvairiausių veiksmų, kad priverstų vyrą tuoktis?
– Šiais laikais nėra jokio spaudimo iš šalies, kad būtų būtina kurti santuoką. Svarbu ne spausti kitą žmogų, o konkrečiai kalbėtis. Tikrai nerekomenduočiau tempti vyro prie altoriaus jėga. Reikia pagalvoti, kas slepiasi tame žmoguje, kuris nenori tuoktis. Jei jis šaltas, apatiškas, bet moteris vis tiek spaudžia susituokti, tai rodo nelygiaverčius santykius.
Tokiu atveju atrodo, kad moteris turėjusi įvairių išgyvenimų, tam tikro menkavertiškumo, gal sunkią gyvenimo istoriją. Rekomenduočiau nueiti pas psichologą, pabandyti geriau save suprasti, suvokti, kas slypi tokiame disonanse.
– Ar moteris, kuriai santuoka tikrai svarbi, gali susitaikyti su tuo, kad jai nesiperša, ir taip toliau gyventi?
– Patarčiau moterims neslopinti savo norų. Jei santuoka svarbi, nereikia prievartauti savo požiūrio. Dar kartą patarčiau kalbėti ir viską pasakyti. Jei vyras bet kokiu atveju nesutinka įsipareigoti, moteris drąsiai gali tarti – stoviu tarpdury ir arba tu mane pasikvieti, arba durys užsivers iš kitos pusės.
– Ar tai – ne manipuliacija?
– Jei moteris pasako vyrui, kad toks santykis jos netenkina ir tikrai išeina, visiškai normalu. Tokiu atveju vyrui duotas pasirinkimas. Manipuliacija būtų tuomet, jei moteris keltų sąlygas, tačiau vis tiek būtų su vyru.
– Tokiam žingsniui reikia labai daug valios.
– Taip, bet tai teisingas ir žmogiškas būdas. Svarbu nusiteikti tokiam žingsniui, nes kitos išeities nėra. Kitu atveju vyras gali imti manipuliuoti moterimi, žinodamas, kad jie vis tiek neišsiskirs. Tai tik suteiktų vyrui galios.
– Yra ir moterų, kurios nenori tuoktis. Ar jų priežastys – tokios pačios kaip vyrų?
– Ko gero. Sunku pasakyti, kuo tai skiriasi nuo vyrų. Gal kai kurioms moterims atrodo, kad vyras turi uždirbti, turėti namus. Moteris gali bijoti, kad sutuoktinis nepateisins jos finansinių lūkesčių, kad ji negalės jaustis saugi, kai augins vaikus, vyras neprisiims atsakomybės.
Kiti atvejai panašūs į vyrų. Moterys taip pat gali jausti nepasitikėjimą santykiais, skyrybų ar atsakomybės baimę. Dar gali būti, kad vyras nori vaikų, o moteris ne, ji bijo gimdyti ar likti viena su vaikais.
