Garsiausios pasaulio politikės, aktorės ir pramogų pasaulio atstovės galėtų jai pavydėti – atvirukai, plakatai, magnetukai, prijuostės, marškinėliai ir šimtai kitų daiktų papuošti nesenstančiu šios moters veidu. Mes taip įpratome ją matyti, kad labai dažnai pamirštame, jog Mona Liza buvo reali asmenybė. Mistikos ir netikrumo šydą dar labiau sustiprina įvairūs mitai, ledendos ir išgalvoti faktai apie šią Florencijos gyventoją. Tačiau panašu, kad neilgam – Italijos mokslininkai galiausiai tikisi atskleisti tiesą.
Taigi kas ji, paslaptingosios šypsenos savininkė? Liza (it. Lisa) buvo įtaką praradusio aristokrato A. Gerardini ir jo trečiosios žmonos duktė, gimusi 1479 m. liepos 15 dieną Florencijoje. Šešiolikos metų tėvai ją ištekino už turtingo Florencijos pirklio ir politiko Francesco del Giocondo, kuris buvo keliolika metų vyresnis už mergaitės tėvą. Pora apsigyveno name šalia vienos gražiausių Florencijos aikščių Santa Marija Novela ir susilaukė penkių vaikų.
Kai Leonardo da Vinci ėmėsi tapyti Lizos paveikslą, jai buvo 24-eri. Manoma, kad tuo metu, kai vyras F. Gioconda užsakė nutapyti žmonos paveikslą, Leonardo da Vinci išgyveno ne itin finansiškai sėkmingus metus – tuo galima paaiškinti, kodėl jis ėmėsi šio portreto. Prabėgus trejiems metams po užsakymo, paveikslas vis dar buvo nepabaigtas. Lizos vyras nesumokėjo atlygio už darbą, o Leonardo da Vinci portretą išsivežė į Prancūziją, ten jis tapo karaliaus Fransua I nuosavybe. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos paveikslas buvo perkeltas į Luvrą, Napoleonas jį buvo pasikabinęs savo miegamajame.
„Monos Lizos“ paslaptys
Žymiausias pasaulio portretas metams bėgant buvo apipintas įvairiomis legendomis ir mitais, o bene daugiausia kalbų ir tyrimų susilaukė Monos Lizos šypsena. Pažvelgus sunku ją apibūdinti – nekalta ar provokuojanti, rami ar džiūgaujanti, drovi ar kupina pasitikėjimo? Mokslininkai iki šiol stengiasi paaiškinti, kodėl Monos Lizos šypsena tokia dviprasmiška ir vis kitokia. Jie teigia, kad Monos Lizos veido išraiška keičiasi priklausomai nuo to, kur koncentruojamas stebėtojo žvilgsnis: jei žvelgiama į moters akis, atrodo, tarsi ji šiek tiek šypsotųsi, bet jei nukreipiamas žvilgsnis į lūpas, šypsena dingsta. Na, o žvelgiant tiesiai, nežymūs šešėliai aplink lūpas sudaro įspūdį, kad moters veido išraiška neutrali.
Diskusijų vertas Italijos nacionalinio kultūros paveldo komiteto pareiškimas, kuriame teigiama, kad smarkiai išdidinus Monos Lizos akis jose matyti raidžių ir skaitmenų. Komiteto vadovas prof. Silvanas Vincentis teigia, kad dešiniojoje akyje matyti raidės LV, kurios galėtų reikšti dailininko Leonardo da Vinci inicialus. Kairiosios akies paslaptis dar ne visiškai atskleista, nes simboliai labai neryškūs, greičiausiai galėtų būti raidės CE ir skaičiai 72.
Ilgai svarstyta, kad Mona Liza buvo Leonardo da Vinci motina. Bene daugiausia diskusijų ir tyrimų sukėlė nuomonė, kad paslaptingoji moteris iš tiesų yra paties renesanso genijaus paslėptas atvaizdas. Vieni mano, kad jis prisidengė paslaptingąja šypsena, nes mėgo pokštus ir mįsles, kiti mano, kad paveiksle nutapytas dvilytis kūrėjo meilužis (spėjama, jog Leonardo buvo homoseksualus). Kai kurie ekspertai lygino barzdoto menininko autoportretą su Monos Lizos veidu ir pateikė skaitmenines analizes apie tai, kaip tobulai atitinka abiejų veido bruožai...
Mokslininkai teigia, kad Monos Lizos veido išraiška keičiasi priklausomai nuo to, kur koncentruojamas stebėtojo žvilgsnis: jei žvelgiama į moters akis, atrodo, tarsi ji šiek tiek šypsotųsi, bet jei nukreipiamas žvilgsnis į lūpas, šypsena dingsta.
Pagrobimas
1911-ųjų rugpjūčio 21 dieną dailininkas Luisas Berua užsuko į Luvrą ir patraukė tiesiai į salę, kur eksponuojama „Mona Liza“. Ir ką gi jis išvydo? Tik tuščią kvadratą ir keturis metalinius laikiklius. Apsauga nepuolė į paniką ir pareiškė mananti, jog paveikslas išgabentas fotografuoti. Tačiau tai nepasitvirtino, ir muziejaus direktorius įsakymu muziejus visą savaitę buvo uždarytas, kad būtų surinkti visi įmanomi įkalčiai nusikaltėliui rasti.
Tą pačią rugpjūčio 21-ąją Luvro darbuotojas italas Vincenzo Perugia nieko nesibaimindamas muziejaus darbo valandomis įėjo į ekspozicijų salę, nukabino paveikslą, pasidėjo jį drabužinės spintoje ir baigęs darbą išėjo iš muziejaus pasikišęs portretą po paltu. V. Perugia buvo Italijos patriotas ir tikėjo, kad Leonardo da Vinci kūrinys turėtų grįžti į Italiją. Vagis saugojo paveikslą savo bute apie dvejus metus, galiausiai netekęs kantrybės bandė jį parduoti Uficių galerijai Florencijoje ir buvo sučiuptas. Po šio įvykio paveikslas dar kurį laiką liko Italijoje ir čia buvo eksponuojamas. Na, o Vincenzo Perugia tapo tautos didvyriu, patriotizmo simboliu ir už savo nusikaltimą tebuvo nubaustas šešiems mėnesiams kalėjimo.
„Mona Liza“ grįžo į Prancūziją 1913-aisiais, bet tuo jos vargai nesibaigė. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kūrinys buvo perkeltas į saugesnę vietą. 1956 m. vienas vandalas apipylė apatinę paveikslo dalį rūgštimi, vėliau tais pačiais metais jaunas bolivietis Ugo Ungaza Villegas sviedė į portretą akmenį ir jį dar labiau apgadino. 1974 m. neįgaliųjų vežimėlyje sėdinti moteris ant paveikslo šliūkštelėjo raudonų dažų, kai jis buvo eksponuojamas Tokijo nacionaliniame muziejuje. Galiausiai 2009-aisiais viena rusė, pasipiktinusi, kad jai nebuvo suteikta Prancūzijos pilietybė, į „Moną Lizą“ sviedė puodelį. Pastaraisiais dviem atvejais paveikslas nenukentėjo – jį apsaugojo stiklinis gaubtas.
Tiesos link...
2011-ųjų pavasarį grupė istorikų ir meno specialistų atvertė naują puslapį „Monos Lizos“ istorijoje – jie ėmėsi archeologinių kasinėjimų Florencijoje tikėdamiesi atrasti Lizos Gerardini palaikus, o vėliau atkurti šios moters išvaizdą ir palyginti ją su atvaizdu garsiajame paveiksle. Taip turėtų išsisklaidyti daugelis mitų tiek apie Lizą, tiek apie Leonardo da Vinci tapytą portretą.
Tyrėjų grupės atstovai teigia, kad specialus radaras Florencijos miesto širdyje, buvusiame Šv. Uršulės moterų vienuolyne, aptiko laidojimo vietų. Būtent ten, kur, pasak kai kurių istorikų, Liza Gedardini praleido paskutinius gyvenimo metus. Nedelsiant buvo pradėti kasinėjimo darbai, ir netrukus buvo rasti palaikai, pagal sudėjimą priskiriami suaugusiai moteriai. Šiuo metu atliekami sudėtingi DNR tyrimai ir bandoma atkurti rastos moters tapatybę ir nustatyti tapatybę.
Italijos vyriausybė nutarė kreiptis į Luvro direkciją dėl portreto „Mona Liza“ perkėlimo parodai į Florenciją – po šimto metų žymioji italė dar kartą bent trumpam sugrįžtų į savo gimtuosius namus. Iniciatyvos ėmėsi ir Florencijos provincija: surinkta šimtas tūkstančių gyventojų, kurie pageidautų pamatyti „Moną Lizą“ savo mieste, parašų. Deja, iš Luvro atkeliavo tik griežtas neigiamas atsakymas, kurio motyvas – paveikslo transportavimas jam galėtų negrįžtamai pakenkti. Tačiau italai šnibždasi, kad tikroji neigiamo atsakymo priežastis yra visai kita – baiminamasi, kad „Mona Liza“ gali būti pagrobta, kaip tai atsitiko prieš šimtą metų, ir daugiau niekada negrįžtų į Paryžių.
Tai įdomu
♦ Labai dažnai kyla klausimas, ką gi reiškia žodelis „mona“ visada rašomas prieš Lizos vardą. „Monna“ – tai itališkas dviejų žodžių junginys, kilęs iš „mia donna“, reiškiantis „mano moteris“ arba „mano ponia“.
♦ Bene žymiausias pasaulio paveikslas „Mona Liza“ eksponuojamas Paryžiaus Luvro muziejuje, per metus jis sutraukia 8,5 milijonų lankytojų.
♦ Daugybę žmonių kamuoja klausimas, kiek kainuoja L. Da Vinci paveikslas „Mona Liza“. Luvro muziejus teigia, kad paveikslas neturi kainos arba, kitaip tariant, yra neįkainojamas, negali būti įvertintas pinigine išraiška ir parduotas. Tačiau viena piniginė išraiška visgi yra – tai draudimas, kuriuo naudojosi muziejus parodos JAV metu. Prieš penkiasdešimt metų „Mona Liza“ buvo apdrausta šimtu milijonų dolerių, mūsų laikais tai maždaug 750 milijonų dolerių.
♦ Brangiausia „Monos Lizos“ kopija sukurta Kinijoje. Vienas šios šalies juvelyras daugiau nei trisdešimt metų ieškojo atitinkamų akmenukų paveikslo kopijai. O išdėliojo ir suklijavo tuos akmenukus dar per penkerius metus.
Tekstas D. Smagurauskaitės