Laura sako, kad pirma, ką turėtume suprasti, yra tai, jog be konfliktų gyventi tiesiog neįmanoma. „Žmonės, kurie kaip įmanydami stengiasi konfliktų išvengti, tarsi dirba beprasmišką Sizifo darbą. Ir kas yra labai svarbu, nesupranta, kokie konfliktai iš tiesų yra vertingi ir kiek daug praranda jų baidydamiesi“, – pokalbį pradeda L.Rimkutė.
– Laura, intriguojate sakydama, kad konfliktai mums naudingi – kaip nuomonių nesutapimas gali padėti darbe?
– Tyrėjai, kalbantys apie efektyvų komandų darbą, pabrėžia, jog itin svarbu, kad kiekvienas narys galėtų būti savimi. Tai reiškia – jaustųsi pakankamai saugus išsakyti savo nuomonę, kuri gali ir nesutapti su daugumos. Nebijoti, kad bus „nuteistas“, atstumtas ir, apskritai, išmestas iš komandos.
Jei norime stipresnio, artimesnio ryšio su komandos nariais, konfliktai yra labai svarbūs.
Būtent konflikto metu mes parodome kitiems, kokie esame iš tikrųjų, nes nemėginame įtikti ir atvirai šnekame apie savo poreikius, atskleidžiame savo požiūrį. Konfliktas suteikia galimybę neslėpti savo tiesos, nekalbėti to, ką kitas nori girdėti. O būti savimi yra labai geras jausmas. Ir jeigu pradedame jausti, kad atsivėrėme, kad kiti pamatė mus tokius, kokie esame, ir priėmė, mums tampa gera su tais žmonėmis būti. Taigi, jei norime stipresnio, artimesnio ryšio su komandos nariais, konfliktai yra labai svarbūs.
Kitas dalykas – konfliktai leidžia surasti kūrybiškesnių sprendimų. Kai nėra taip, jog viskas visiems tinka ir patinka, komanda pradeda ieškoti daugiau ir originalesnių variantų. O tai natūraliai augina darbuotojų pasitenkinimą darbu. Nes jie jaučia, kad jų nuomonė svarbi, kad būdami savimi jie kartu su komanda gali sukurti įdomių dalykų.
Dargi, sakyčiau, organizacijos, kuriose nesislepiama nuo konfliktų ir jie konstruktyviai sprendžiami, taip parodo, kad čia priimamos visokios nuomonės ir žmonės, nepaisant to, kokia jų pasaulėžiūra, savęs ir aplinkos suvokimas.
– Tikriausiai dauguma žmonių nenori veltis į konfliktą, sakyti, kad jiems tas ar anas nepatinka, paprasčiausiai todėl, kad bijo nepatikti, kad kolegos jo ar jos nemėgs?
– Tikra tiesa, mes tarsi iš prigimties „užprogramuoti“, jog geriau daryti viską, kad patiktumei. Geriau nutylėti, bet nebūti ta balta varna, kuri kelia audrą. Tai būdinga visiems.
Nepaisant to, kad pati esu linkusi kalbėti tiesiai šviesiai, kartais galvoju, kodėl aš turiu visą laiką visiems sakyti, kas yra negerai. Ir man nemalonu komandoje būti „ta blogiuke“, nes, kad ir kaip ten būtų, norisi su žmonėmis turėti gerus santykius.
Taigi, norint išmokti sveikai konfliktuoti, pirmiausia reikia nustoti norėti visiems patikti. Čia labai svarbų vaidmenį atlieka mūsų savivertė. Kuo žmogus labiau savimi pasitiki, tuo jam lengviau atsisakyti noro būti visiems fainu. Jei savivertė žema, konfliktuoti tampa labai dideliu iššūkiu.
Žinoma, organizacijoje darbuotojas turi jaustis saugus – žinoti, kad atvirumas nepakenks jo karjerai. O tada jau dirbti su savo vertės suvokimu.
– Esu pastebėjusi įdomų reiškinį: žmonės, kurie nori visiems patikti, dažnai sulaukia priešingos reakcijos. O tie, kurie drąsiai sako savo nuomonę, aplinkinius žavi ar bent jau yra gerbiami. Kodėl taip yra?
– Taip yra todėl, nes mes visi esame ištroškę autentiškumo, todėl, kai matome, jog žmogus yra tikras, neapsimetinėja, mums tai labai patinka. Mes patys norėtume būti tokiais, išdrįsti būti visiškai nuoširdūs. Dažnas mūsų net, atrodo, sunkiai kvėpuojame dėl to, kad bandome visiems būti geri. Todėl ir simpatizuojame tiems, kurie elgiasi kitaip.
– Kokią dažniausią klaidą darome konfliktuodami?
– Tai, kas vyksta per konfliktą, priimame asmeniškai. Nereikėtų galvoti, kad žmogus nesutinka su mūsų nuomone todėl, kad nori pakenkti, įžeisti, nes nepatinkame, mūsų nemėgsta. Gal netgi verta paklausti žmogaus, kaip jis jaučiasi, kokia buvo jo diena. Galbūt jis balansuoja ties pervargimo riba ir į situaciją reaguoja neadekvačiai.
Kartais vien parodymas, kad konflikto metu galvojame ne tik apie save, bet ir apie kitą žmogų, palengvina situaciją. Jeigu stengiamės suprasti pašnekovo poziciją, leidžiame jam išsikalbėti, išklausome, priimame jo savijautą ir matymo kampą ir jis tai pajunta, daugeliu atvejų įvyksta lūžis ir prasideda konstruktyvus pokalbis. Net jei nepavyksta priimti aiškių sprendimų, žmonės po tokio pokalbio vis tiek gerai jaučiasi.
Tas suvokimas, kad kitas supranta, kaip jaučiamės, eliminuoja emocijas. O, kol verda emocijos, neįmanoma ieškoti konstruktyvių sprendimų.
– Pavasario kurse vyks jūsų paskaita apie efektyvią komunikaciją – tai, neabejotinai, itin svarbus įgūdis, siekiant karjeros tikslų. Ar yra kokių nors frazių, žodžių formuluočių, kurias patartumėte naudoti konfliktuojant?
– Taip. Pirmiausia pasakysiu, kokios frazės naudoti nereikėtų, bet ją mes itin mėgstame: „Taip, aš tave girdžiu, bet...“. Tas žodelis „bet“ tarsi paneigia tai, jog mes suprantame pašnekovą. O tai ir svarbiausia, kad žmogus, su kuriuo mūsų požiūris tam tikru klausimu nesutampa, išgirstų, kad mes bandome „atsistoti į jo batus“, priimame tai, kaip jis mato situaciją.
Kai tai padarome, tuomet galime jį pakviesti į situaciją pažvelgti ir mūsų akimis. Pavyzdžiui, galima sakyti taip: „Suprantu, kaip tu jautiesi, ir suprantu tavo poziciją. Kviečiu tave pasižiūrėti iš kito šono, paieškoti kitokių sprendimų“, arba „Žinai, ir aš šitoje situacijoje jausčiausi kaip tu. Noriu tau parodyti, kad yra kitoks šios situacijos suvokimas“, arba tiesiog paklausti: „Kaip tu matai dalykus iš mano pusės? Ką būdamas mano vietoje darytumei tu?“
Norint išmokti sveikai konfliktuoti, pirmiausia reikia nustoti norėti visiems patikti.
Supratimą išreiškiančios frazės leis pašnekovui atsipalaiduoti, suprasti, kad nereikia gintis ir galime diskutuoti be didesnės įtampos.
– Ir pabaigai, atskleiskite kokią nors gudrybę, kuri padėtų konfliktuojant?
– Manau, kad svarbu pasakyti tai, jog gebėjimas konfliktuoti yra susijęs su gebėjimu kurį laiką prastai jaustis ir su tuo gyventi. Reikėtų išmokti nebijoti, nestresuoti leisti blogai jaustis tiek pačiam sau, tiek žmogui, kurį tas konfliktas taip pat palietė. Tik tokiu būdu atsiras galimybė gerai jaustis iš esmės, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. O gudrybė galbūt galėtų būti 5 minučių pertraukėlė – konflikto metu padarykite pauzę, o po jos sugrįžkite ir kalbėkitės toliau. Kartais tai gali labai padėti.
